Vila „Anapilis“: praeitis, dabartis, ateitis

Tęsinys. Pradžia 2003 m. kovo 22 „Palangos tilto“ Nr. 22

Vila „Anapilis“ – vienas medinės architektūros poilsio pastatų Palangoje, išlikusių iki šių dienų. Ne paslaptis, kad šis paskutinį kartą tarybiniais metais paremontuotas respublikinės reikšmės kultūros paminklas verkiant prašosi restauravimo. Ir, tikimasi, jo sulauks: šiuo metu baigiamas rengti vilos restauravimo ir pritaikymo visuomenės poreikiams investicinis projektas, kuris bus teikiamas Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo programai „Kultūros ir gamtos paveldo išsaugojimas ir atgaivinimas“. Paskaičiuota, kad atgaivinti „Anapilį“ kainuotų apie 5,5 mln. Lt.

Įsikūrė muzikos klubas
Ankstesniame „Palangos tilto“ numeryje trumpai peržvelgėme vilos „Anapilis“ istoriją bei jos savininkų kaitą. Kaip jau minėta, yra pagrindo teigti, kad šis statinys, laikomas viena iš pirmųjų grafų Tiškevičių šeimos vilų, iškilo XIX a. pabaigoje, apie 1898 m.
Žinoma, kad iš pradžių vila priklausė paskutiniojo Palangos grafo Felikso Tiškevičiaus motinai, kretingiškio grafo Juozapo Tiškevičiaus žmonai grafienei Sofijai Tiškevičienei ir ilgą laiką buvo vadinama „Sofijos“ vila. Vėliau, po jos vyro grafo Juozapo Tiškevičiaus mirties, vila atiteko Marijai Tiškevičiūtei.
Po pirmojo pasaulinio karo vila „Anapilis“ buvo parduota. Ją įsigijo Lietuvos ūkio bankas, kurio pagrindiniai akcininkai buvo broliai Jonas ir Juozas Vailokaičiai (pastarasis buvo kunigas), mėgę Palangą ir čia daug laiko praleisdavę. Šiuo laikotarpiu vila oficialiai pradėta vadinti „Anapiliu“. Sovietmečiu vila „Anapilis“ buvo nacionalizuota. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pagal Lietuvos Respublikos vyriausybės 1995 m. rugsėjo 20 d. nutarimą, vila „Anapilis“ 1996 m. rugpjūčio 30 d. priskirta Palangos miesto savivaldybės nuosavybei. Ji perduota valdyti Palangos kultūros centrui.
Greitai po to čia įsikūrė akustinės muzikos klubas, pasivadinęs vilos vardu ir simboliškai mėginęs atkurti M. Vaitkaus aprašytas vilos gyvenimo tradicijas. Pirmaisiais „Anapilio“ klubo gyvavimo metais jis buvo vienas garsiausių muzikinių klubų Lietuvos pajūryje ir mėgstama daugelio į kurortą atvykstančių kultūros ir žiniasklaidos veikėjų susibūrimo vieta.

„Anapilio“ muzikinis spindesys
Nors anksčiau cituotuose šaltiniuose minima, kad muzikos klubas„Anapilis“ grafų Tiškevičių viloje įsikūrė apie 1996-uosius, kalbama ir apie kitus jo įsikūrimo metus – minimi ir 1994-ieji. O dabartinis „Vandenio“ muzikinio klubo meno vadovas Romas Kisielis mini dar kitą datą: pirmasis koncertas „Anapiliu“ pavadintame muzikos klube įvyko 1993 m. gruodžio 30 dieną.
„Mintis įkurti muzikos klubą, kuriame būtų grojama tik gyva muzika, kirbėjo dar nuo mokyklos laikų. O 1993-aisiais, kai pradėjau dirbti Palangos kultūros centro direktoriumi, atsitiko taip, kad atsirado erdvė šiam sumanymui įgyvendinti. Tad tiesiog, galima sakyti, sutapimas, kad „Anapilyje“ įsikūrė „Anapilis“, ir mintis apie muzikos klubą tapo kūnu“, – prisiminė legendiniu iki šiol vadinamo klubo įkūrėjas.
Kad muzikos klubas „Anapilis“ daug kam jau tik legenda, gali pailiustruoti tokia 2009-aisiais „Vakarų eksprese“ išspausdinto straipsnio „Palanga prisimins „Anapilį“ citata: „XXI amžiaus priešaušryje „Anapilis“ buvo vienas pirmųjų muzikinių klubų Lietuvoje, kuriame nuolat koncertuodavo Stasys Povilaitis, Andrius Mamontovas, Virgis Stakėnas, Arina, Neda, grupė „Blues Makers“, šviesaus atminimo Vytautas Kernagis, Obuolys ir kiti atlikėjai, vykdavo originalus festivalis „Indėnų vasara“. Šiuo metu „Anapilio“ viloje glaudžiasi Palangos kultūros centras“. O 2004-aisiais rašyta kiek kitaip: „Šiandien jau niekas nebesistebi, kad buvusį grafienės Sofijos Tiškevičienės vasarnamį miestelėnai ir trumpam į Palangą užklydę svečiai vadina myriop išėjusiųjų vardu. „Anapilis“ – bene vienintelis statinys senojoje Palangoje, kuriame gyveno Tomo Veitso, Eriko Klaptono, B. B. Kingo dvasia, už kurio sienų ir langų sustodavo laikas, o visa kita paklusdavo rudeninio bliuzo, roko ar džiazo tėkmei...“

Dešimt metų
2005-aisiais, įkuriant muzikos klubą „Vandenis“, jo šeimininkai Loreta ir Kęstutis Gecai išplatintame pranešime spaudai teigė: „Mums ir mūsų draugams „Anapilis” buvo sielos atgaiva ir vienintelė vieta, kur komercinėje Palangoje, šalia J. Basanavičiaus gatvės prekybininkų ir linksmybių, galėjai gauti peno dvasiai, o ne kūnui. Tokių žmonių, kurie į Palangos „Anapilį” važiuodavo net gūdžiais žiemos savaitgaliais, buvo išties nemažai“.
Kolegė Gražina Juodytė 2004-aisiais „Vakarų eksprese“ publikuotame straipsnyje, skirtame paskutiniam susibūrimui „Anapilyje“, cituoja R. Kisielį: „Indėnų vasaros“ festivalio idėja gimė besišnekučiuojant su V. Kernagiu. Kad reikėtų kažko rudens sezonui. Tam laikui, kai ateina bobų vasara. Norėjosi dainuojamosios poezijos, akustinių dainų festivalio. Fotomenininkas S. Paukštys turėjo fotografijų ciklą „Indėnai“. Prikalbinome jį, muzikantus, organizavome pirmą fotosesiją su plunksnomis. Grojome „bitlų“ kūrinius, V. V. Landsbergis skaitė eiles. Toks poezijos, džiazo, klasikos mišinys. Įprastai „Indėnų vasara“ vykdavo pirmą arba antrą spalio savaitgalį“.
Kad šie festivaliai, o ir visi „Anapilio“ muzikiniai renginiai pritraukdavo būrius gerbėjų iš visos Lietuvos, būtų galima rašyti ir cituoti dar ilgai. O kada gi buvo „Anapilio“ aukso amžius?
„Kokiom akim į tą „aukso amžių“ žiūrėsi, – sako R. Kisielis. – Finansine prasme aukso niekada nebuvo. O jeigu kalbėtume apie koncertų gausą, apie kūrybos intensyvumą, tai, ko gero, derėtų išskirti 1998-2000 metus“.
Pačiam klubo įkūrėjui labiausiai įsiminė 1998-ieji, kai buvo minimas vilos „Anapilis“ šimtmetis. Tada šiam istoriniam pastatui skirtas festivalis šurmuliavo visą savaitę.
Kaip R. Kisielis dabar įvardintų „Anapilio“ – kalbant ne apie klubą, o patį pastatą, dvasią?
„Nueikit, pastovėkit – pajusite patys, – sako pašnekovas. – Žinot, apie visokias dvasias viloje būdavo pakalbama. Ir išties toji vilos dvasia buvo ypatinga – sienos juk irgi savo dvasią turi. O kai tarp tokių sienų įsikuria muzikos klubas, kuriame viskas daroma iš dūšios, nieko specialiai neforsuojant ir nepersistengiant, tiesiog gyvenant „anapilišką“ gyvenimą – tai tiesiog nuostabu. Tą akcentuodavo ir klubo bičiuliai – nuo čia koncertavusių muzikantų iki klausytojų“.

Galėjo pradėti gaivinti anksčiau
Prisiminė R. Kisielis ir dar porą svarbių „Anapiliui“ faktų – tai, kad 1997 metais vila įrašyta į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą ir jai suteiktas kultūros paminklo statusas, o Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu 2005-aisiais vila „Anapilis“ pripažinta valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe.
„Tai, kad 1997-aisiais „Anapilį“ įtraukė į kultūros vertybių registrą, dabar visi cituoja. O kodėl niekam nekyla klausimas: kodėl tik 1997-aisiais? Kodėl prieš pat vilos įkūrimo šimtmetį?“ – retoriškai teiravosi R. Kisielis.
Ir čia pat prisimena, kaip su šviesios atminties maestro V. Kernagiu tais metais sėdėjo prie tuometinio Kultūros ministro Sauliaus Šaltenio bei jo viceministru buvusio ir paveldo klausimus kuravusio Naglio Puteikio durų ir laukė, kada bus priimtas sprendimas dėl „Anapilio“ pripažinimo kultūros vertybe. O iki tol ne kartą su N. Puteikiu buvo diskutuota ir prašyta tokį sprendimą priimti.
„Beje, praktiškai tuo pačiu metu kultūros ministras pasirašė įsakymą, kuriuo numatė lėšų „Anapilio“ remontui. Su sąlyga, kad pusę reikalingos sumos skirs Savivaldybė. Tačiau kažkodėl jos Taryba su tuometiniu miesto vadovu Pranu Žeimiu neskubėjo to daryti. O kai susizgribo, buvo jau per vėlu“, – prisiminė R. Kisielis.
Apmaudu esą ir dėl to, kad jau buvo rasti investuotojai, kurie būtų padėję sutvarkyti istorinį pastatą. Tačiau klubas turėjęs skolų, ir jo vadovui pareikšta: pirma padenk skolas, tada kalbėsime apie remontus.
Galų gale Kultūros ministerijos skirtosios lėšos buvusios kažkaip „patrupintos“, dalis jų skirta ir „Anapiliui“. Pavyzdžiui, už 30 tūkst. Lt buvo suremontuoti tualetai. „Už tokius pinigus jie turėjo auksiniai būti“, – replikuoja R. Kisielis.
Tuomet aukso kaina įvertintais tualetais ir dabar tebesinaudoja Palangos kultūros centras bei „Anapilyje“ įsikūrę kolektyvai.

„Palangos tiltas” vykdo Spaudos, Radijo ir Televizijos rėmimo fondo projektą „Palangos kultūros paveldo vertybės.

Tęsinys kituose „Palangos tilto“ numeriuose