Palangoje gelbėtoja dirbanti Rugilė: draugai įsivaizduoja, kad esu kaip Pamela Anderson, bet realybė visai kitokia

„Draugės jau klausė: ar gavai seksualią aprangą? Taip ir įsivaizduojama, kad vilki maudymosi kostiumėlį, esi Pamela Anderson, visi čia raumeningi, mezgami romanai. Čia – ne serialas, o šis darbas yra lygiai toks pat profesionalus kaip ir bet kuriose kitose gelbėjimo tarnybose. Turime griežtą vadovą ir tvarka čia yra griežta“, – sako Palangos paplūdimyje gelbėtoja dirbanti 24-erių Rugilė Kalasevičiūtė.

Rugilė gimė ir augo Šiauliuose, Vilniuje baigė mados dizaino bakalauro studijas, gyvena tarp Vilniaus ir Kauno, o šią vasarą leis Palangoje. 

Saulėtą šeštadienio rytą, kai paplūdimyje dar tik įsikūrinėjo pirmieji poilsiautojai, su Rugile susitikusios jos darbo vietoje – pajūryje, o tiksliau – Palangos miesto gelbėjimo stotyje, pasikalbėjome apie tai, kodėl savo verslą pradėjusi vystyti, gatvės stiliaus drabužius kurianti mergina sumanė vasarą padirbėti gelbėtoja, ar lengva išlaikyti bandomąjį testą, kokie reikalavimai keliami norintiems patekti į šią poziciją, kaip atrodo darbo diena ir dėl ko kyla konfliktų su poilsiautojais.

– Rugile, kaip gimė idėja vasarą praleisti dirbant gelbėtoja? 

– Visada su draugėmis kalbėdavau, kaip būtų smagu visą vasarą praleisti prie jūros. Jau kurį laiką dirbu sau – turiu mažą įmonę mados dizaino srityje, kadangi susiklostė galimybės, jog galiu savo laiką dėliotis pati, nusprendžiau, kad vasarą norėčiau praleisti Palangoje.

Dar vaikystėje svajojau, kad norėčiau padėti žmonėms, galvojau ir apie mediciną. Ta svajonė liko kažkur toli, neišsipildžiusi, nes pasukau mados keliu. Galvodama apie vasarą pradėjau svarstyti, ką galėčiau daryti. Nenorėjau eiti dirbti į barą, kavinę, tad pradėjau domėtis, ieškoti. Pamačius vieną straipsnį ir kilo idėja – kodėl gi ne gelbėtoja. Tai – ir galimybė užsidirbti, ir praleisti gerą laiką prie jūros.

– Kada norintiems reikėtų kreiptis dėl šio darbo? 

– Galima pasiteirauti jau pavasario pirmoje pusėje. – Ar lengva buvo pakliūti? 

– Tikrai yra labai daug norinčių, taip pat yra žmonių, kurie čia dirba jau nebe pirmus metus. Manau, kad man didesnė galimybė gauti šį darbą buvo todėl, kad esu mergina, nes merginų poreikis didesnis, jų čia nėra daug. Pirmas dvi birželio savaites buvau tik aš viena, nuo šiandien esame dvi merginos.

– Kokius reikalavimus reikia atitikti, norint pakliūti į šią darbo vietą?

– Per pokalbį klausė, koks mano fizinis pasiruošimas, kuo užsiimu, koks mano laisvalaikis, ar esu sportiška. Atvykus čia reikėjo išlaikyti testą, vertino, kiek esi fiziškai pasirengęs, kaip plauki ir pan., kad būtum pajėgus išgelbėti žmogų. 

– Tai kuo savo įprastame gyvenime užsiimate, kalbant apie sportą, laisvalaikį? 

– Daug metų lankiau baseiną, turiu nemažai medalių. Plaukimo srityje turėjau talentą, bet šis sportas kiek nublėso, liko tik paplaukiojimas laisvalaikiu. Tris keturis kartus per savaitę einu į sporto salę, mano fizinis aktyvumas gana didelis. 

Kalbant apie vandens sportus, man smagiausia yra plaukti vandens motociklu, beje, gelbėtojui labai svarbu mokėti juo plaukti, nes tai yra vienas būdų, kaip greit gali pasiekti skęstantį žmogų. Juo plaukti jau mokėjau, gelbėtojai tik pastiprino žinias ir išmokė dar geriau tai atlikti.

– Kaip į jūsų pasirinkimą vasarą praleisti dirbant gelbėtoja reagavo artimieji, draugai? 

– Visi labai džiaugėsi. Patys sako, kad norėtų taip visą vasarą prie jūros leisti, o ne savo ofisuose dirbti. Taip kad visi labai pozityviai ir optimistiškai palaiko. 

– Ką naudingo per tas porą savaičių, kurias jau dirbate, sužinojote, galbūt pagilinote žinias? 

– Gelbėtojai pasidalijo žiniomis ir savo patirtimi, kaip elgtis su poilsiautojais, nes tikrai būna labai piktų žmonių, kaip su jais bendrauti, kaip padėti tiems, kuriems reikia pagalbos, parodė visas smulkmenas, kaip, ką atlikti. 

Anksčiau jūra visada siedavosi su tuo, kad čia atvyksti maudytis, degintis, pramogauti. Dabar išmoksti tokių dalykų, kaip stebėti jūrą, kaip atkreipti dėmesį, kam gali grėsti pavojus.

– Kaip jautėtės žinodama, kad atvažiuojate dirbti į vyrišką kolektyvą? Ar buvo nedrąsu? 

– Ne, nebuvo. Kolektyvas labai draugiškas, priima, padeda, paaiškina, jei ko nežinau. O kalbant apie fizinį pasirengimą, žmogaus gelbėjimą, manau, kad esu tiek pat gabi kaip ir vaikinai. Be to, čia labai svarbus ne tik fizinis pasiruošimas, bet ir psichologinis. Manau, kad esu šalto mąstymo, ypač tokiose situacijose, kurios reikalauja tikslumo, greičio.

– Kaip manote, koks žmogus negalėtų dirbti šito darbo? Nekalbu apie tai, kad nemokantis plaukti. 

– Tas, kuris esant įtemptai situacijai stresuotų, o ne greit imtųsi veiksmų. Suprantu, kad gali atrodyti baisu, kad galbūt nemokėsi kažko padaryti ar padarysi ne taip, bet svarbiausia yra veikti – kuo greičiau sureaguoti, iškviesti pagalbą, nubėgti į vandenį ir padėti žmogui. Gelbėtoju dirbantis žmogus turi būti drąsus.

– Ar pačios požiūris, nuomonė apie gelbėtojus pasikeitė? 

– Atsirado didesnė pagarba. Visada smagu pasimaudyti, bet supranti, kad raudona vėliava iškelta ne šiaip sau, kad turi išlipti iš vandens, kai to prašo gelbėtojai, nes jie rūpinasi žmogaus sveikata, gyvybe ir reikia jų klausyti. Anksčiau atrodė: na, kas čia tokio, didesnės bangos, bet aš prie pat kranto, pasimaudysiu, išlipsiu. Bet iš tiesų net ir būnant netoli kranto pavojus yra. Todėl reikia klausyti gelbėtojų ir atkreipti dėmesį į įspėjamuosius ženklus. 

– Ar pačiai jau teko turėti kokį nors incidentą? 

– Kol kas ne. Dar šiek tiek vėsus oras, žmonės nedrąsiai lenda į vandenį. Esant raudonai vėliavai, kai buvo paprašyti išlipti iš vandens, visi buvo draugiški. Nežinau, ar čia pliusas, kad mergina gelbėtoja (juokiasi), ar tiesiog kol kas mandagūs poilsiautojai. Kai kurie net ir padėkoja už rūpestį. Taigi kol kas visi malonūs ir mandagūs, tikėkimės, kad taip bus ir visą vasarą.

– Kaip atrodo jūsų darbo diena? 

– Keliamės 7 val. ryto ir mūsų diena prasideda su mankšta bei krosu nuo Gelbėjimo stoties iki tilto ir atgal. Tada pusryčiai ir susirinkimas, per kurį aptariame praėjusią dieną – kas atsitiko, gal kokių incidentų buvo, ir suplanuojame ateinančią. Nuo 9 val. ryto visi išvežiojami į postus, jų turime dešimt, su centrine Gelbėjimo stotimi – vienuolika. Vieni patruliuoja prie kranto, kiti iš bokštelių stebi vaizdą. Pamainos keičiasi, jos yra dvi: nuo ryto iki pietų ir nuo pietų iki vakaro. O baigus darbą – laisvas laikas. 

– Ką veikiate laisvu laiku? 

– Vieni gelbėtojai eina žaisti tinklinį, kiti – pasimaudyti, pasideginti, jei oras šiltas, dar kiti – su draugais į miestą.

Aš po vasaros grįšiu prie savų darbų, o per ją tikiuosi pasisemti įkvėpimo, pasiruošimo rudeniui. Drabužių kolekcija po truputį kuriama, turiu mažą komandą, kuri padeda, tad ir pati laisvu metu nuo gelbėtojos darbų šiek tiek pasineriu ir į drabužių dizaino darbus. 

– O jūs gyvenate visi kartu? 

– Vienas pliusų dirbant gelbėtoju, kad gyvename visi kartu, čia (Palangos gelbėjimo stotyje – aut. past.) yra įkurtas bendrabutis. Ir dar per dieną tris kartus gauname maitinimą.

– Visapusiškai aprūpinti. 

– Tikrai aprūpinti. 

– Anksčiau kalbinti gelbėtojai yra minėję, kad šio darbo realybė tikrai skiriasi nuo to, ką augdami matėme amerikiečių seriale „Gelbėtojai“. Kiek jūsų akimis tas vaizdavimas filme skiriasi nuo to, kaip viskas vyksta iš tikrųjų čia?

– Yra šiek tiek panašumo, bet vis dėlto tai yra serialas. Jame stengiamasi sukurti seksualių gelbėtojų įvaizdį. Realybėje už tai, kad viskas atrodytų seksualiau ir gražiau, svarbesnis yra profesionalumas. Filme gelbėtojai į vandenį bėga be liemenių, pas mus viskas profesionalu – gelbėtojas niekada nebėga į vandenį be liemenės, nes tai yra nesaugu. 

Tikrai kiekvieną vakarą čia nevyksta vakarėliai, yra ir budinčių gelbėtojų, apskritai einame anksti miegoti, nes anksti reikia keltis. O jei kas nors kur nors ir išeina, tai pakaitomis, nes negali išeiti visi. Turime griežtą vadovą ir tvarka čia yra griežta, sustyguota. 

– Susidaro įspūdis, kad žmonės linkę romantizuoti gelbėtojo profesiją. Gal tai filmų įtaka, gal prisideda tai, kad yra mažai su tuo susipažinę. Kaip jums atrodo?

– Aš gal net pati kažkada taip įsivaizdavau. Manęs draugės klausė: ar jau gavai seksualią aprangą? Taip ir įsivaizduojama, kad vilki maudymosi kostiumėlį, esi Pamela Anderson, visi čia raumeningi, mezgami romanai ir pan. Bet šis darbas yra lygiai toks pat profesionalus kaip ir bet kuriose kitose gelbėjimo tarnybose.

– O jūsų su Pamela dar nelygina? 

– Kol kas ne (juokiasi). Poilsiautojai kol kas mandagūs, draugiški, o kolegos – profesionalūs. 

– Ar daug kolegų, kurie čia irgi pirmą vasarą? 

– Yra tokių. Bet yra ir tokių, kurie čia dirba jau nebe pirmą sezoną. Vadovas labai džiaugiasi, kad susirinkusi stipri komanda. Nes būna visokių atvejų: ateina žmonės, pabando ir po poros savaičių išeina, nes jiems tampa per sunku. Ne visi išlaiko ir bandomąjį testą. Todėl labai džiaugiasi, kad kai kurie čia grįžta padirbėti nebe pirmus metus.

– Prie Gelbėjimo stoties išrikiuoti gelbėtojų visureigiai, keturračiai. Dėl kokių priežasčių gelbėtojai sėda į šias transporto priemones? 

– Yra patrulis, kuris motociklu ar keturračiu patruliuoja paplūdimyje. Stebi aplinką, jei reikia, išprašo žmones iš vandens arba dėl ko nors įspėja, pavyzdžiui, tuos, kurie vartoja alkoholį arba prie jūros ateina su šuniukais. Taigi prižiūri bendrą tvarką tiek ant kranto, tiek jūroje.

Būna žmonių, kurie plaukioja su pripučiamais čiužiniais, plaukimo rankovėmis, pagalvėlėmis, paprašoma tuos daiktus pasidėti, nes tai yra griežtai draudžiama. Vandenyje yra leidžiama tik liemenė. 

– Užsiminėte apie šunis. Kalbinti poilsiautojai skundėsi, kad tenka sutikti daug šunų paplūdimyje, nebuvo patenkinti, kad jie maudosi jūroje. Kokia yra situacija – kur juos galima atsivesti, o kur ne?

– Paplūdimyje šuniukams būti negalima. Vienintelis paplūdimys, kuriame galima būti su augintiniais, yra Nemirsetos. Poilsiautojų su šuniukais tikrai yra nemažai. Mes stengiamės žmogiškai suprasti – jei tai yra mažas šuniukas, kuris ramiai guli ant pledo, viskas gerai. 

Labiausiai norėtume paprašyti žmonių, kad dideli šunys nebūtų palaidi, nelakstytų, negąsdintų vaikų. Jei kažkur kopose ateinama pabūti su šunimi, galima draugiškai susitarti. Jeigu su poilsiautojais susitarti nepavyksta, iškyla konfliktinių situacijų, nes žmonės nepaklūsta ir iš paplūdimio šuns neišsiveda, kviečiame viešosios tvarkos pareigūnus. 

– Kokios situacijos su poilsiautojais sudėtingiausios? 

– Kai yra šiltas oras, karšta, visi nori maudytis, bet iškelta raudona vėliava, reiškianti, kad maudytis draudžiama. Tada ir atsiranda tokių piktumų, nepasitenkinimų, kai prašai žmogaus išlipti iš vandens, o jis sako, kad atvyko čia trumpų atostogų, nori pailsėti, maudytis. Aš suprantu žmones, jie atvyksta trumpam iš miestų, biurų, nori gerai praleisti laiką.

Tokiais atvejais dažnai manoma, kad gelbėtojai neleidžia maudytis piktybiškai, bet iš tiesų mes tik rūpinamės žmonių saugumu, tiek jų, tiek savo gyvybėmis. Jei patys nebesusitvarkome, kviečiame pareigūnus. Baudos, jei maudosi esant raudonai vėliavai, yra labai didelės, jei neklystu, siekiančios apie 100–300 eurų, bet yra tokių, kurių tai negąsdina.

– Dėl ko žmonės kreipiasi į gelbėtojus ir dėl ko gali ar turėtų tai daryti? 

– Kreipiasi dėl paliktų, pamestų daiktų, jiems atrodo, kad mes ir daiktus gelbėjame. Iš tiesų, jei ką randame, paimame. 

Gelbėtojai turi savo pagalbos numerį 1509, kuriuo visada galima paskambinti, jei kas nors nutinka ar žmogus skęsta. Beje, šiuo atveju gelbėtojai į pranešimą reaguoja ir naktį. Prireikus pirminės pagalbos, tikrai gali į mus kreiptis.

– Ką išskirtumėte kaip smagiausią ir kaip mažiausiai patinkančią šio darbo dalį? 

– Nesmagiausia, kai susiduri su piktais poilsiautojais, tos situacijos labai išvargina. O smagiausia – kad pati darbo vieta yra prie jūros. 

– Ko palinkėtumėte poilsiautojams ar jų paprašytumėte, kad tiek jums, tiek jiems laikas prie jūros būtų malonesnis? 

– Visų pirma Palangai palinkėčiau šilto oro, poilsiautojų, o jiems atvykus norėčiau, kad būtų supratingi, atkreiptų dėmesį į vėliavas, jei nežino, ką jos reiškia, paklaustų, būtų atidūs, saugūs ir visi bus laimingi. Visiems linkiu gražios vasaros!

Indrė Pepcevičiūtė-Bogušienė

DELFI