Palangos restorane dirbanti senjorė Virginija: gyvenimas prasideda nuo 60-imties

„Gyvenimas prasideda nuo 60-imt. Vaikai užauginti, darbai nudirbti, gali skirti laiko sau ir dirbti mėgstamą darbą“, – sako senjorė Virginija, „Močiučių“ restorane Palangoje dirbanti administratore.

Jauku kaip pas močiutę 

Pernai metų pavasarį populiariausiame Lietuvos kurorte – Palangoje – duris atvėrė, kaip buvo teigiama, vienintelis toks restoranas Lietuvoje ir Europoje, kuriame dirba senjorės. Vienos sukasi virtuvėje, kitos aptarnauja ir pasitinka svečius.

Restorano įkūrėjas Rokas Galvonas anksčiau „Delfi“ yra pasakojęs, kad šią idėją parsivežė iš Sakartvelo, o toks restoranas – labiau kaip socialinė akcija įdarbinti senjores. Jį, kaip pats teigė, įkūrė savo močiutei, kuri jam padarė didelę įtaką ir daug ko išmokė. 

R. Galvonas restorano interjerą sukūrė iš Lietuvos močiučių sekcijų, daiktų, dėžučių, knygų ir kitokių svarbių detalių, jame taip pat įkurdino ir savo močiutės bei prosenelės daiktų ir paveikslų.

Iš tiesų vos įžengus į restorano kiemą užplūsta jaukumas: stalus puošia ryškiai raudonos pelargonijos, ant sienų kabo paveikslai, prie įėjimo į vidų stovi senovinė komoda su didžiuliu veidrodžiu, ant jos puikuojasi nuostabi gėlių puokštė, greta jos – nerūdijančio plieno senovinis virdulys. Grindys nuklotos kilimais, o nukeliavus į terasos galą akį traukia indauja ir ištaiginga sofutė.

Viduje taip pat gausu jaukių, namus primenančių, detalių: dekoratyvinių pagalvėlių, nertų staltiesių, šiltas emocijas spinduliuojančių paveikslų ir arbatos servizų. Jaukumo šiai aplinkai suteikia ne tik interjero detalės, bet ir pačios čia dirbančios senjorės, kurios su meile ir gamina, ir lankytojus priima. 

Darbo skelbimą atrado netikėtai 

Taip susipažinome ir su ponia Virginija, pasitikusia dar prie restorano durų. Paprašyta papasakoti apie save, moteris sako, kad gyvenime teko dirbti įvairių darbų, turėjo ir savo verslus. O šį darbo pasiūlymą atrado visai netikėtai.

„Anksčiau dirbau augmenijos parduotuvėje, buvo per sunku. Visai netyčia užmačiau skelbimą, kad restoranas ieško močiučių, tai ir atėjau. Vos tik pirmą dieną atėjau, manęs ir nebepaleido“, – sako jau antrus metus restorane dirbanti senjorė. 

Iš pradžių Virginija čia įsidarbino kaip padavėja, šiemet dirba kaip administratorė – pasitinka svečius, sodina prie stalo, jeigu reikia, padeda ir serviruoti. 

Paklausta, kodėl ieškojo darbo, pašnekovė sako, kad ir dėl to, jog būtų, kuo užsiimti, ir dėl finansinio aspekto: „Nesakysiu, kad dirbu vien iš idėjos. Šiais laikais žmonėms visko reikia.“

Su jaunimu dirbti smagu 

Virginija į savo darbo vietą Palangoje kasdien atvyksta iš Kretingos, kur gyvena. Kaip pati sako, močiutė yra jau tris kartus – turi tris anūkus. „Vaikai jau užaugę, sukūrę savo šeimas, pagal metus jau galėčiau būti ir promočiutė“, – šypsodamasi kalba moteris.

Pasiteiravus, kaip vaikai reagavo į tokį mamos norą – dirbti restorane, Virginija sako, kad jie ją visada palaiko ir motyvuoja, sakydami: „Mama, tu nesustok.“ 

Kalbėdama apie darbą, pašnekovė pasakoja, kad darbdaviui svarbiausia buvo bendravimas ir nebijoti žmonių: „Aš daug metų pradirbusi prekyboje ir savo verslus turėjusi, tad šito nebijau.“ 

O bendrauti tenka išties daug – tiek su kolegomis, tiek su svečiais. Iš viso restorane dirba apie 15 žmonių, dauguma – senjorės. Virginijos pasakojimu, yra tokių, kurios visą gyvenimą dirbo maitinimo srityje, nors išėjo į pensiją, nori dar dirbti ir dalytis savo žiniomis.

Tačiau, be senjorių, čia dirba ir jaunų žmonių. Pašnekovė pasijuokia, kad save senjorės vadina močiutėmis, o jaunąsias koleges – anūkėmis: „Jaunos mūsų anūkėlės yra pozityvios, su humoru. Labai smagu dirbti su jaunais žmonėmis, nes ir pats atjaunėji.“

Jaučiasi reikalinga, noriai eina į darbą 

Paklausta, kaip vertina darbą, ar ne per sunku ir kokios naudos, be finansinės, iš jo gauna, ponia Virginija sako: 

„Žinokit, jeigu žmogus atsikeli ryte ir nori eiti į darbą, vadinasi, su juo viskas gerai. Nors ir pavargstu, pasikraunu pozityvo, geros energijos. Man tai yra labai didelis dalykas. Aš esu bendraujantis žmogus ir, matyt, man reikia to energijos su gerais žmonėmis apsikeitimo, nes aš atiduodu visą savo širdį. Ir su noru einu į darbą.“

Moters teigimu, ją čia labiausiai motyvuoja darbdavio požiūris į jas, močiutes: „Tokio požiūrio nė iš vieno darbdavio gyvenime nesame sulaukusios. Jeigu esi vyresnio amžiaus, kaip Lietuvoje yra priimta, tu jau esi niekam nereikalingas. Už tai, kad mūsų Rokas sugalvojo tokį dalyką, jį labai gerbiame ir vertiname, kad ir mes kažkam esame reikalingos, kad galime savo patirtį, žinias atiduoti jaunesniems.“ 

Virginija sako, kad gyvenime linkusi į viską žiūrėti paprasčiau ir neapsikrauti nereikalingais rūpesčiais, ir pabrėžia, kad gyvenimas prasideda nuo 60-imties: „Vaikai užauginti, darbai nudirbti, gali skirti laiko sau ir dirbti mėgstamą darbą.“

Kai kurie svečiai jau kaip giminės 

Išgirdusi, kad yra manančių, jog restoranas skirtas tik močiutėms, Virginija tuo pat patikslina, kad čia laukiami visi: „Sulaukiame ir močiučių, ir jaunų šeimų, ir vaikučių. Nė vieno neišskiriame, visus priimame ir išlydime kaip savus, pamaitiname. Nesvarbu, kad čia dirba dauguma močiutės, laukiame ne tik jų.

Porcijos pas mus močiutiškos, kainos palyginti normalios. Nieko nešaldome, jokių pusfabrikačių neperkame, viskas yra gaminama vietoje, šviežu, skanu. Tad, kam patinka naminis maistas – prašom užsukti.“ 

Virginija pasakoja, kad socialiniai tinklai puikiai atlieka savo vaidmenį: „Ateina žmonės, žvalgosi, kur čia tos močiutės, ką čia pasakys, kokį juokelį numes. Tikrai faina!“ 

Tiesa, kalbėdama apie klientus, moteris kiek rimtesniu balsu priduria, kad yra žmonių, kurie mėgsta būti negatyvūs ir atėję į restoraną tą nuotaiką sėti čia: „Būna tokių susireikšminusių karaliukų, mes per daug dėmesio nekreipiame, bet nuotaiką sugadina ne tik mums, o ir aplinkiniams. Tad ir norisi pasakyti, jei jau iškart ateinate neigiamai nusiteikę, geriau ir neikite.“

Vis dėlto mažiau malonūs klientai – retenybė. Kur kas daugiau tų, kurie nuteikia maloniai. Taip pat netrūksta tų, kurie čia jau ir giminių vardą gavę.

„Turime ir nuolatinių svečių iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir kitų Lietuvos miestų, kurie atvykę į Palangą visada čia užsuka. 

Yra ir tokių, kurie ir pusryčius, ir pietus, ir vakarienę valgo pas mus. Tie žmonės mums jau yra kaip giminės. Su jais sveikinamės ir atsisveikiname kaip su giminaičiais“, – dalijasi pašnekovė ir priduria, kad paprastai žmonės dėkoja už skanų maistą, malonų aptarnavimą ir šiltą priėmimą. 

Nauja salė ir darbo laikas iki paryčių 

Paklausta apie naujoves, Virginija aprodo neseniai atidarytą naują salę ir informuoja, kad likusią vasarą restoranas ilgina darbo laiką – dirbs net iki paryčių.

„Ilginame darbo valandas, nes pastebėjome, kad to reikia. Likusią vasarą nuo ketvirtadienio iki sekmadienio restoranas dirbs iki 4 val. ryto. Ilginame darbo valandas, nes pastebėjome, kad to reikia – yra poilsiaujančių žmonių, kurie nori pratęsti vakarėlį. Bus galima ir pavalgyti. 

O penktadieniais turėsime gyvus muzikinius vakarus“, – supažindina pašnekovė ir priduria, kad močiutės naktį veikiausiai nedirbs, nes reikia pailsėti: „Tam yra anūkės (šypsosi).“ 

Pasiteiravus, kiek pati čia planuoja dirbti, Virginija atsako paprastai: „Kiek leis sveikata. Kas bus rytoj – vienas Dievas žino.“

Indrė Pepcevičiūtė-Bogušienė

DELFI