Palangos restorane dirbanti konditerė: „Buvau patekusi į tikrą pragarėlį“

Palangos tiltas, 2023-06-28
Peržiūrėta
1206
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Konditerė Živilė Majaraitė.  Daliaus Poškaičio (@daliusphotography) nuotr.
Konditerė Živilė Majaraitė. Daliaus Poškaičio (@daliusphotography) nuotr.

„Daugelio užsienio restoranų virtuvėse tvarka kaip kariuomenėje, tvyro nuolatinė įtampa“, – sako Londone ir Monake žymaus šefo Alaino Ducasse tinklui priklausančiuose restoranuose ne vienerius metus dirbusi klaipėdietė Živilė Majaraitė. 36-erių moteris džiaugiasi turėjusi tokią turtingą praktiką, kuri dabar labai praverčia grįžus į Lietuvą. Visgi neslepia, tai, kaip sau leidžia elgtis kai kurių prašmatnių užsienio restoranų šefai, negali būti toleruojama.

Grįžti į Lietuvą Živilę prieš kelerius metus privertė pandemija. Tačiau dabar ji džiaugiasi, kad nutiko būtent šitaip. „Anksčiau bėgau iš Klaipėdos, o dabar gyventi čia man labai patinka“, – sako viename iš Palangos viešbučių desertų šefe dabar dirbanti moteris.

Profesiją keitė iš nuobodulio 

Ž. Majaraitė, gimusi ir augusi Klaipėdoje, po mokyklos baigė LCC universitete verslo administravimo specialybę, tad daugiausia ir dirbo šioje sferoje. Buvo kuriam laikui išvykusi ir į užsienį padirbėti aptarnavimo srityje.

„Esminis lūžis gyvenime įvyko, kai Vilniuje dirbau biuro administratore. Darbas buvo labai nuobodus, netgi buvo užklupusi depresija. Jaučiausi vidutinybe, neturinčia jokių išskirtinių talentų. Tuomet mano gyvenime tarsi terapija atsirado didžiulė aistra desertams. Gaminau juos be perstojo, išbandžiau įvairiausius receptus, draugai įprato, kad aš kone kasdien iš kišenių traukiau įvairius savo pagamintus desertus ir siūliau ragauti. Gaminau nuolatos, jaučiausi tarsi apsėsta. Ilgainiui suvokiau, kad noriu šį hobį paversti savo pagrindine veikla“, – pradėjo pasakoti.

Virtuvėje nėra kada pavalgyti 

Taip ji atsidūrė Londone, kur ir krimto konditerijos mokslus. Visgi, pasak Živilės, didžiausia mokykla reikėtų vadinti vėliau įvairiuose užsienio restoranuose įgytą patirtį. 

„Baigusi mokslus, įsidarbinau Londone labai aukšto lygio restorane viešbutyje „Bulgari“. Tas restoranas priklausė žymaus prancūzų šefo A. Ducasse tinklui. Iš pradžių, kai pamėgau gaminti desertus, buvau šiek tiek priaugusi svorio, bet viskas nukrito su kaupu, kai pradėjau dirbti profesionaliai. Fiziškai tai labai nelengvas darbas, kartais nėra net kada ir pavalgyti. 

Greitai patyriau, kokie griežti ir reiklūs yra prancūzai šefai. Reikia būti labai stipriam, kad galėtum atlaikyti tą tvyrančią įtampą. Kadangi anksčiau buvau dirbusi klientų aptarnavimo sferoje, buvau įpratusi daug čiauškėti, o restorano virtuvėje tai netoleruotina. Teko užsičiaupti ir žiauriai greitai dirbti visą dėmesį sutelkiant į smulkiausias detales, kad viskas būtų atlikta preciziškai. Užtruko nemažai laiko, kol tapau viena geriausių komandoje. Iš pradžių šefai tikrai turėjo su manimi nemažai vargo, dariau daug klaidų. Kiekvienas šefo komentaras skaudžiai smigdavo širdin“, – pasakojo Ž. Majaraitė. 

Šefas – rėkiantis alkoholikas 

Per dvejus darbo Londone metus lietuvė įgijo ne tik patirties, bet įgijo pasitikėjimo, tad ryžosi įgyvendinti seną savo svajonę – padirbėti Prancūzijoje. 

„Ten geriausia konditerija, o aš visada norėjau mokytis iš geriausiųjų“, – paaiškino.

Taip ji atsidūrė to paties A. Ducasse restoranų tinklo sezoniniame restoranėlyje Monake. Štai ten ir prasidėjo tikrieji iššūkiai. Glumino nauja kultūra ir tai, kad mažai kas su ja norėjo bendrauti angliškai. 

„Kolegos daugiausia kalbėjo prancūziškai. O tie keletas, kurie ir kalbėjo angliškai, taip pat mažai su manimi bendravo, nes tiesiog tingėjo laužyti liežuvį. Taigi iš pradžių Monake visai neturėjau draugų. Negana to, mūsų restoranėlio pagrindinis šefas buvo alkoholikas, kuris nuolatos keikėsi, rėkė, vaikė mus, vaikinus net tampydavo už ausų. Patekau į tikrą pragarėlį. Kasdien dirbdavome po 13 valandų. Ir darbo pabaigoje iš šefo visada girdėdavome tik vieną frazę, kad dirbome šūdinai ir jo legendinį atsisveikinimą: „Iki sušikto rytojaus“, – pasakojo Ž. Majaraitė. 

Moteris svarstė, kad tokia virtuvės šefų kultūra, kurią propaguoja ir televizijos išgarsintas šefas Gordonas Ramsay, neturėtų būti toleruojama. 

„Man neatrodo normalu, kai šefas leidžia sau mėtyti daiktus į darbuotojus ar rėkti ant jų, žeminti. Negi normalu, kai darbuotojai dreba iš baimės?“ – svarstė konditerė. 

Svajonių darbą nutraukė pandemija 

Suprantama, šiame restorane lietuvė ilgai nedirbo. Trumpai padirbėjusi dar vienam restorane, galiausiai Monake įsidarbino viename prabangiausių viešbučių „Hotel de Paris“ restorane. 

„Šiame restorane buvo normalios darbo valandos, geri, motyvuojantys šefai, tad mėgavausi ne tik darbu, bet turėjau laiko gėrėtis ir pačiu Monaku. Susiradau draugų, aplankiau visas gretimas apylinkes... 

Kadangi nemokėjau prancūzų kalbos, suprantama, šiame restorane buvau įdarbinta žemesnėje pozicijoje. Nepaisant to, šefas leisdavo prisidėti prie kūrybos, tad turėjau galimybę pati kurti savaitgalio desertus. Tame viešbutyje iš viso yra trys restoranai, aš dirbau viename iš jų, kur labiau vyravo rytietiški desertai, tad įgijau naujos patirties“, – pasakojo moteris. 

Kad ir kaip moteris mėgavosi savo darbu, tai negalėjo tęstis amžinai, mat visą pasaulį sukaustė pandemija, kuri ir privertė sugrįžti į tėvynę. 

Desertai keliauja ir į šiukšliadėžę 

„Kai grįžau namo į Klaipėdą, suvokiau, ko buvau netekusi. Taip gera buvo pajausti šeimos šilumą, artimų draugų palaikymą. Tai žmogui labai svarbu. Kur kas svarbiau negu stulbinanti karjera“, – neslėpė moteris. 

Dabar ji dirba viešbučio „Palanga Life Balance SPA“ restorane. 

„Dirbdama čia turiu tas pačias darbo sąlygas, prie kurių buvau įpratusi užsienio restoranuose. Didelė virtuvė, aukštos kokybės švieži produktai. Virtuvės šefas – italas, kuris taip pat yra dirbęs Monake, tad labai gerai sutariame ir man su juo labai gerai sekasi kurti“, – džiaugėsi Ž. Majaraitė. 

Pasiteiravus, kokį desertą ji pati labiausiai mėgsta, konditerė išskyrė makarunus (macarons): „Mažas, daug skonio ir ypatinga tekstūra. Aš juos mėgstu ir pati gaminti. Niekada neatsibosta. Nors, reikia pripažinti, kad makarūnsus galima priskirti prie tų desertų, kuriuos gana sudėtinga pagaminti. Pati užtrukau nemažai laiko, kol ištobulinau receptą. Kitą kartą, atrodo, viską padarei kaip priklauso, bet vis tiek rezultatas netenkina. Gal tiesiog buvai blogos nuotaikos, arba aplinkos sąlygos netinkamos, o gal tiesiog karma... ir desertas keliauja į šiukšliadėžę. Konditeriai žino, koks tai kruopštumo ir atidumo reikalaujantis darbas.“

Ž. Majaraitė džiaugiasi, kad turėdama tokią ilgametę patirtį jau visiškai gali pasitikėti savo jėgomis ir kurti aukštos kokybės desertus lėkštėje: „Man svarbu, kad pagaminus desertą visi elementai turėtų prasmę, o ragaudamas nenorėtum nieko nei pridėti, nei atimti“, – atviravo pašnekovė. 

„Manau, kad bet kurioje profesijoje išdirbtas valandų skaičius ir sukaupta patirtis yra svarbiausias bagažas, ypač kai kalbame apie amatą. Liaudiškai kalbant, ranką vis tiek reikia atidirbti“, – kalbėjo konditerė ir džiaugėsi, kad šiame darbe jos ne tik niekada nebeužklumpa depresinės mintys, bet ji pagaliau jaučiasi atradusi savo talentus bei motyvaciją tobulėti ir tapti vis geresne savo srityje. 

Galimybės Japonijoje nesuviliojo 

Vertindama Klaipėdos restoranus ji džiaugėsi, kad tikrai yra vietų, kur pati mėgsta nueiti pasimėgauti kitų gamintais gardžiais desertais. 

„Visgi pastebiu, kad pajūrio restoranai, pataikaudami klientams, dažnai gamina vienodus desertus. Daugelyje jų rasi „Lava Cake“, čiūras ar varškės spurgas. Beje, panašios tendencijos vyrauja ir Londone esančiuose restoranuose, kai gaminami tie patys keli desertai, kuriuos labiausiai perka klientai – „Lava Cake“, citrininis pyragas ir braunis. Matyt, baiminamasi, kad klientai nepirks to, ko nepažįsta. 

Užtat Monake viskas buvo visai kitaip. Ten žavėjausi, kokie klientai išsilavinę ir gali išvardinti šimtus desertų pavadinimų. Prancūzai nebijo eksperimentuoti, ragauti“, – pasakojo konditerė. 

Ji apgailestauja, kad lietuviai restoranuose mažai dėmesio skiria desertams. Dažnai renkasi tik pagrindinius patiekalus, o desertus pamiršta. Pajuokavus, kad, matyt, lietuviai tiesiog labai saugo savo figūrą, konditerė šyptelėjo: „Visą laiką sakau, kad desertą verta suvalgyti, jeigu jis yra geras. Tada neverta skaičiuoti nė vienos kalorijos. Koks desertas geras? Kai jo paragavę užsimerkiate iš malonumo.“ 

Ji sakė pastebėjusi dar vieną tendenciją, kad ne visi pajūrio restoranai turi aukštos kvalifikacijos konditerį, todėl pradėjo siūlyti savo paslaugas ir kitiems restoranams. 

„Tiesiog sukuriu jiems desertą, apmokau komandą, kaip jį gaminti, ir atsisveikinu iki kito karto“, – pasakojo konditerė ir džiaugėsi sulaukusi jau ne vieno kvietimo pagelbėti Klaipėdos restoranams. Tiesa, klientai nesužino, kad valgo būtent Ž. Majaraitės kurtą desertą. Jis tampa to restorano nuosavybe. 

Prieš porą mėnesių ji buvo sulaukusi pasiūlymo vykti padirbėti į Japoniją tam pačiam Alaino Ducasse tinklui priklausančiame restorane, bet nusprendė likti Lietuvoje. 

„Supratau, kad visgi noriu likti Klaipėdoje ir susikurti sau galimybes čia“, – mirktelėjo žavingoji konditerė.

„Vakarų ekspresas“ 

Edita Gudavičė

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

„Gyvenimas prasideda nuo 60-imt. Vaikai užauginti, darbai nudirbti, gali skirti laiko sau ir dirbti mėgstamą darbą“, – sako senjorė Virginija, „Močiučių“ restorane Palangoje dirbanti administratore.


„Draugės jau klausė: ar gavai seksualią aprangą? Taip ir įsivaizduojama, kad vilki maudymosi kostiumėlį, esi Pamela Anderson, visi čia raumeningi, mezgami romanai. 


„Daugelio užsienio restoranų virtuvėse tvarka kaip kariuomenėje, tvyro nuolatinė įtampa“, – sako Londone ir Monake žymaus šefo Alaino Ducasse tinklui priklausančiuose restoranuose ne vienerius metus dirbusi klaipėdietė Živilė Majaraitė.


Maisto kultas Lietuvoje kuo toliau, tuo tampa stipresnis, akivaizdesnis ir vis daugiau dėmesio sulaukiantis reiškinys. Dar tuomet, kai Vilnius buvo Lietuvos didžiosios kunigaikštystės sostinė, jo gyventojai pirmieji turėdavo galimybę susipažinti su pasaulio virtuvėmis – jų patiekalais ir naujais skoniais. Dabar irgi mėgstama degustuoti, ragauti ir atrasti originalius patiekalus, lankytis...


Rugsėjo 9-ąją Palangoje į policijos pareigūnus kreipėsi moteris, nurodžiusi, kad iš jos apgaulės būdu išvilioti pinigai.


 „Mamos, labai prašau, pasimokykite iš mano klaidos pasitikint „Mini zoo“, – socialiniame tinkle „Facebook“ kreipėsi nukentėjusios mergaitės motina.  Pasak jos, pustrečių metų mergaitę, HBH restorane Žibininkuose (Kretingos raj.), nuo aptvaro stovėjusią metro atstumu, staiga užpuolė per tvorą skylėje išlindęs buivolas.


Jeigu jį Palangoje pamatytumėte su pusilgiu languotu paltuku, aptemptais džinsais, „kerzavais“, į menus linkusio jaunimo pamėgtais batais, ir nerūpestingai užsimetusį ant nugaros kelioninį krepšį, nepažinę palaikytumėte miesto svečiu. Bet gyvenimo Anglijoje keletą mėnesių ragavęs, daug keliavęs Bronius Vaitkus (matyt, tai daro įtaką 26-erių vaikino stiliui?) –...


Nuolat besišypsanti, ramybę ir meilę aplinkiniams spinduliuojanti, nestokojanti geros energijos, pozityviai žvelgianti į gyvenimą ir šalia esančius žmones – tokia atrodo Palangos V. Jurgučio pagrindinėje mokykloje anglų kalbos mokytoja dirbanti Tatjana Moždžer. Gimusi tolimoje Astrachanėje, moteris drąsiai persikėlė gyventi į Lietuvą, išmoko lietuviškai ir...


Kurorto reprezentacinis krepšinio klubas „Palanga“ braunasi į geriausių Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) komandų ketvertą (kai laikraštis ketvirtadienio vakarą buvo atspausdintas, „Palanga“  ketvirtose ketvirtfinalio rungtynėse nugalėjo Vilniaus „Perlas“–MRU ir pateko tarp keturių NKL komandų, kurios kovos dėl kelialapio į...


Paprašytas įvardinti geriausią Palangos krepšinio klubo „Palanga“ žaidėją, direktorius Regimantas Juška nesutrinka: „Tai – Mindaugas Reminas. Jis tikrai turi ką pasakyti“. Tuo netrukome įstikinti vos M. Reminas pravėrė „Palangos tilto“ redakcijos duris. „Kaip tapti geriausiu? Dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti“...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius