Nuo grafų Tiškevičių epochos ženklų – į XX amžiaus pradžios skonį

(Tęsinys. Pradžia „Palangos tilto“ Nr.4, 5, 6)

Praėję metai Palangoje buvo turtingi įvykių, susijusių su kultūros paveldu mūsų mieste. Juos priminusi Palangos miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė, paveldo klausimus kuruojanti Kristina Litvinienė, itin pasidžiaugė renginiais, skirtais Europos paveldo dienoms, kurios buvo dedikuotos grafų Tiškevičių epochos ženklams Palangoje. O šių metų Europos paveldo dienų tema – „XX amžiaus pradžios skonis“.

Pirmasis kurorto viešbutis-restoranas

„Be abejo, svarbiausias praėjusių metų įvykis, įsimintinas ne tik Palangai – restauruotosios mūrinės Kurhauzo dalies atidarymas, – tęsdama pokalbį apie praėjusius metus ir kuo jie buvo reikšmingi Palangos kultūros paveldui sakė Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė paveldosaugininkė K. Litvinienė.

Prieš prisimenant šventines Kurhauzo atidarymo ceremonijos akimirkas, trumpam prisiminkime pačią šio pastato, laikomo pirmuoju poilsiniu Palangos kurorto statiniu, istoriją.

„Kurhauzą 1877 m. pastatė (ko gero, būtų teisingiau sakyti, kad pradėjo statyti) Palangos grafas Juozapas Tiškevičius, – 2007 m. žurnale „Žemaičių žemė“ publikuotame straipsnyje „Kurorto raidos fragmentai“ rašo Antanas Prušinskas. – Kurhauzais kaimyninėse užsienio šalyse tais laikais būdavo vadinami kurortų viešbučiai, pramogų centrai – taip šis pavadinimas prigijo ir Palangos pirmajam viešbučiui-restoranui“.

A. Prušinsko teigimu, iš pradžių tai buvo vieno aukšto statinys, o vėliau (1880 m.) jis gerokai išplėstas. XX a. pr. dar kartą išplėstas – pristatytas antrasis aukštas. Šio pastato rekonstrukcija vyko etapais. Šiaurinis korpusas pertvarkytas iki 1905 m. Anot tyrinėtojų, tais metais svarbiausios Kurhauzo patalpos buvo šios: didžioji salė, skaitykla, kavinė, biliardinė, bufetas.

Kurhauze daugelį metų vykdavo koncertai, buvo rodomi mėgėjiški spektakliai, vykdavo šokiai.

19090-1914 m. pastatytas Kurhauzo pietinio korpuso antras aukštas. Tuo laiku pagrindinis įėjimas iš vakarų fasado perkeltas į pietinį. Šios rekonstrukcijos metu aukščiau buvo iškelti jungiamojo korpuso prieangio stogeliai, panaikinti rytinio prieangio lėkiai.

Po rekonstrukcijos pastatą sudarė 3 pagrindinės dalys: mūrinis restoranas, dalis, jungusi jį ir anksčiau buvusį vasarnamį (po rekonstrukcijos – viešbutį). Pietiniame korpuse veikė restoranas,

šiauriniame – biblioteka-skaitykla, jungiamajame korpuse – salonas, antrame aukšte buvo kambariai svečiams.

Pastatas ir vėlesniais laikais buvo ne kartą rekonstruojamas. 1930-1940 m. siekiant padidinti jo naudingą plotą, buvo pertvarkoma vakarinė dalis. 1940 m. panaikintos Kurhauzo vakarinėje pusėje

buvusios verandos, o jų vietoje pristatytas vieno aukšto priestatas. Minėtų rekonstrukcijų metu pastatas buvo įgavęs sudėtingą formą ir planą.

Gerokai savo išvaizdą jis pakeitė per 1971-1976 m. rekonstrukciją. Jos metu buvo pakeistas Kurhauzo vidaus išplanavimas, interjeras. Beveik nepakitę išliko tik pietinio ir šiaurinio korpusų planai, o jungiamojo korpuso planas buvo itin stipriai pakoreguotas.

Visais laikais šis pastatas traukė akį savo atvirais, gausiai ornamentuotais prieangiais, balkonais, terasomis; jo architektūra buvo būdinga kurortinės paskirties pastatams ir gražiai įsikomponuodavo

į aplinką. Jis buvo originalus savo kompozicinėmis priemonėmis – planu, tūriu, fasadų sprendimu.

Pirmoji kurorto svetainė

Vienas šilčiausių straipsnių apie seniausią kurorto svetainę – šviesios atminties Audros Lukauskytės 1999 metais rašytas straipsnis „Ar turi vardą Palangos Kurhauzas?“, publikuotas knygoje „Audra Lukauskytė: Publikacijos. Atsiminimai. Bibliografija“.

Nemažai istorinių šaltinių nagrinėjusi straipsnio autorė pateikia citatų iš anksčiau publikuotų atsiminimų apie svarbiausią kurorto svetainę.

1929 m. Palangos kurorto inspekcijos leidinyje „Palangos jūros maudyklės: Lietuvos gydymo ir poilsio vasaros kurortas“ reklamuojamas Kurhauzas ir šalia esančios grafui F. Tiškevičiui priklausančios vilos: „Kurhauzas atidarytas nuo birželio 1 d. iki rugpjūčio 31 d. Yra salė koncertams, salė pramogoms, skaitykla, valgomoji salė su 2 kabinetais, 23 kambariai, 3 verandos, elektros šviesa, telefonas, kasdien jazz-band, pirmos rūšies virtuvė“.

Čia poilsiauti suvažiuodavo ir jaunos Lietuvos valstybės visuomenės veikėjai, karininkai, inteligentija.

Kurorto svetainė buvo pagrindinė poilsiaujančios publikos sambūrių vieta: koncertai, aukštuomenės pokyliai, kurorto ponios ir pono rinkimai, tuometinių Lietuvos muzikos žvaigždžių koncertai, šokių vakarai, kuriuose lankydavosi Lietuvos valstybės ministrai su žmonomis, aukšto rango karininkai ir jų damos. Pasižiūrėti šokančiųjų ateidavo ir garbusis poetas Maironis, užsukdavo kuklusis V. Mykolaitis-Putinas. Kurhauze koncertavo Lietuvos operos korifėjai K. Petrauskas, A. Kučingis, A. Sodeika, J. Mažeika, S. Šimkaus orkestras ir daugelis kitų muzikos kolektyvų bei atlikėjų. Senosios kartos palangiškiai ir svečiai dar ir dabar mena, kaip Kurhauze su didžiuliu pasisekimu dainuodavo lietuviškosios estrados pradininkas Antanas Šabaniauskas (1903-1987).

Iš pelenų pakilo po 11 metų

Kultūrinės tradicijos Kurhauze buvo tęsiamos ir tarybiniais metais, ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę. 1992-aisiais tuomečiame Paminklų konservavimo institute dirbusi architektė Laima Šliogerienė kartu su kolegomis buvo parengusi pastato restauracijos projektą, kuris, deja, įgyvendintas nebuvo. 1999-aisiais Palangos miesto savivaldybės valdybos sprendimu į ½ dalį Kurhauzo pastato, kurį valdė pati Savivaldybė, buvo atkurtos nuosavybės teisės Alfredui Tiškevičiui, o jis 2000-aisiais savo turtą pardavė V. Jackienei. Bendrasavininkams besibylinėjant dėl žemės sklypų bei dėl naudojimosi tvarkos pačiu pastatu, 2002 m. rugpjūčio 25 d. kilo gaisras, sunaikinęs didžiąją dalį medinės Kurhauzo dalies ir gerokai apgadinęs mūrinę pastato dalį. Toliau vykstant teisminiams ginčams, iš medinės dalies praktiškai nieko neliko.

Kurhauzo restauracijos klausimas iš mirties taško pajudintas 2011-aisiais. O 2012-ųjų gegužę konkursą laimėjusios bendrovės „Pamario restauratorius“ specialistai pradėjo darbus pagal architektės L. Šliogerienės antrąkart parengtą Kurhauzo mūrinės dalies restauracijos projektą.

2013-ųjų gruodžio 14-ąją restauruotoje Kurhauzo salėje įvyko pirmasis renginys, kurio metu apie 200 garbių svečių akivaizdoje perkirpus simbolinę juostelę buvo įteik­tos Pa­lan­gos gar­bės pi­lie­čių regalijos palangiškiui, ilgamečiui lietuvių kalbos ir literatūros mokytojui Jonui Brindzai bei Švedijos piliečiui Larsui Tomui Larsenui, o Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nės es­ta­fe­tė per­duo­ta Panevėžiui.

Viliasi atkurti ir medinę dalį

Prieš Kurhauzo atidarymo šventę apie tai, kaip buvo iki jos eita ir kokie yra planai dėl medinės jo dalies „Palangos tiltas“ kalbėjosi su Kultūros paveldo departamento direktore Diana Varnaite.

„Pradėjus vadovauti dabartiniam Palangos miesto savivaldybės merui Šarūnui Vaitkui iš karto ėmėme diskutuoti, kaip išsaugoti tai, kas liko nesužalota liepsnų bei laiko, – sakė D. Varnaitė. – Džiaugiuosi, kad nuomonės neišsiskyrė ir vieningai sutarėme, kad privalome restauruoti ir taip išsaugoti tai, kas likę iš mūrinės dalies. Tuomet Kultūros paveldo departamentas ir Palangos savivaldybė užėmėme aiškią poziciją, kad turi būti išsaugota tai, kas likę. O išlikę buvo visai nemažai, nors darbų pradžioje taip galbūt ir neatrodė: rasta autentiškų detalių, puošybos elementų. Turėjome galimybę atkurti maksimaliai autentišką mūrinę dalį“.

D. Varnaitė pabrėžė, jog šiandien Palangos miesto savivaldybę kaip pavyzdį gali minėti ir kitoms savivaldybėms: „Mūsų ir Palangos miesto savivaldybės sprendimas išsaugoti Kurhauzą nesibaigė kalbomis. Savivaldybė iškart parengė restauravimo darbų projektą, kaip pirmą visų tolesnių darbų etapą, kas leido jau po pusmečio priimti sprendimą dėl lėšų skyrimo restauravimo darbams atlikti. Svarbu, kad iniciatyvą parėmė ir Vyriausybė, tad iš viso Kurhauzo mūrinės dalies darbai turėjo tris finansavimo šaltinius: Palangos miesto savivaldybę, Vyriausybės Valstybės investicijų programą ir mūsų (Kultūros paveldo departamento) Paveldosaugos programą“.

Direktorė sakė, jog labai teigiamai vertinama tai, kad Palangos miesto savivaldybė nutarė atverti Kurhauzą visuomenei – jame turėtų vykti išskirtiniai kultūriniai renginiai – bei pasidžiaugė, jog objekto restauravimas sutelkė ir pačią palangiškių bendruomenę: ji aktyviai sekė ir dalyvavo restauravimo procese, palaikė idėją atgaivinti šią vietą kaip kultūrinę erdvę.

„Tik visų šių ryžtingų sprendimų ir aktyvių iniciatyvų dėka šiandien ir turime restauruotą Palangos miesto simbolį. Tiesa, kol kas tik mūrinę dalį, bet džiaugiamės ir tuo“, – sakė D. Varnaitė.

Direktorės teigimu, ties mūrine dalimi neketinama sustoti – vizijose yra viso Kurhauzo sutvarkymas. Gaila, kad šiandien apie tai galima kalbėti tik teoriškai – byla dėl medinės dalies paėmimo valstybės nuosavybei tebevyksta. Mūrinės dalies restauravimo darbų metu iš Jackų šeimos būta bandymų trukdyti – jie bandė užginčyti išduotų statybos dokumentų teisėtumą, – bet džiugina, kad teismai tokias nepagrįstas pretenzijas atmetė ir teisybė triumfavo.

„Sunku prognozuoti, kaip procesas rutuliosis ir toliau, nes tiek Palangos miesto savivaldybė, tiek valstybė esame įvelti į keletą susijusių bylų ir tai, žinoma, negreitina proceso. Būtent todėl – norėdami spėti šioje istorijoje padėti tašką, kol dar turime, ką išsaugoti – ir kreipėmės dėl paėmimo valstybės nuosavybėn. Tikiuosi, kad valstybės interesų vardan tai bus padaryta“, – sakė D. Varnaitė.

(Bus daugiau)