Šventosios praeitis sugulė į kraštotyrininko Mikelio Balčiaus knygą

Penktadienio pavakare Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje šventojiškis kraštotyrininkas, Lietuvos Kuršių draugijos pirmininkas Mikelis Balčius pristatė savo knygą „Iš Šventosios praeities“, į kurią sugulė jo parašyti ir kai kurie jau publikuoti tekstai apie Šventąją, jos istoriją, senųjų kuršių pėdsakus ir daug kitų įdomių dalykų. Ši knyga tapo puikia dovana visiems susirinkusiems ir ne tik. Šią nekomercinę knygą Palangos miesto savivaldybės lėšomis išleido miesto bibliotekos darbuotojai.

Vaikščiojanti enciklopedija
„Apie Mikelį kalbėti daug nėra prasmės. Jis žinomas tarp akademikų, jį puikiai pažįsta palangiškiai“, – tokiais žodžiais apie autorių pradėjo renginį Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos direktorius Kęstutis Rudys.
Ir išties, kas gi nežino garsiojo tyrinėtojo, kas neskaitė jo įžvalgų ar interviu. M. Balčius yra publikavęs daug straipsnių Šventosios istorijos, kraštotyros , tautosakos, numizmatikos temomis įvairiuose moksliniuose ir populiariuose leidiniuose.
Kraštotyrininkas palaiko ryšius su muziejais, rengia pranešimus įvairiose konferencijose, seminaruose, skaito paskaitas kraštotyros temomis. Patys šventojiškiai jį vadina vaikščiojančia enciklopedija, taip pat miestelio šviesuoliu bei metraštininku.
Į knygą sudėti visi itin įdomūs ir naudingi M. Balčiaus tekstai, todėl, anot bibliotekos direktoriaus, kiekvienam šventojiškiui tiesiog privalu turėti šį rinkinį. „Senieji papročiai, kai kurių daiktų pavadinimai nueina į užmarštį, o ši Mikelio knyga juos prikelia“, – pastebėjo K. Rudys.

Ko nėra jokiuose dokumentuose
„Skaitytojui pateikiamą M. Balčiaus knygą derėtų pavadinti Šventosios – žvejų miestelio, vėliau Lietuvos jūrų uosto, dabar kurorto – kronika. M. Balčius savo knyga, kaip pats mini, siekia papildyti dar neišbaigtą Šventosios žemupio senovės vaizdą. Tą vaizdą jis kuria į vieną sudėjęs savo paties tyrimų duomenis, straipsnių publikacijas ir konferencijų pranešimų tezes, iš kitų išgirstas ir iš pirmų lūpų užrašytas šventojiškių istorijas.
M. Balčiaus dėka galime daugiau sužinoti apie šio savito pajūrio kampo tarp Lietuvos ir Latvijos, Šventosios žemupio kaimų žmonių gyvenseną ir tradicijas. Šventosios praeities apybraižos apima laikotarpį nuo akmens amžiaus iki sovietinių laikų. Be rašytinės istorijos faktų, dalį jų sudaro aprašytas šventojiškių žvejybos verslas, žvejų tradicijos, papročiai, šventės ir kasdienybė“, – pratarmėje rašo akademikas, habilituotas daktaras profesorius Vladas Žulkus, dalyvavęs kartu su M. Balčiumi ir knygos pristatyme.
Kaip akcentavo profesorius, anot jo, didžiausias šios knygos privalumas yra tai, kad Mikelis užrašė tai, ko paprastai nėra nei metrikose, nei dokumentuose, nei istorinėse studijose apie papročius iš pirmų lūpų. „Kas gi galėtų žinoti, kiek susėsdavo vyrų į išgertuves prieš žvejybos sezoną. Mikas aiškiai rašo, jog keturiese, nes kažkuriam reikėdavo irkluoti. O kai atsirado motorai, užtekdavo ir trijų“, – šypsojosi profesorius, pasidalinęs gyvenimiška istorine akimirka.
Tačiau jis pastebėjo, jog knyga nėra jau tokia stora, kokios būtų galima tikėtis iš kraštotyrininko. „Žinant, kiek bibliotekoje guli jo rankraščių, tikriausiai direktorius sprindžiais juos matuoja,tikimės, jog sulauksime ir daugiau tavo leidinių. Būtų įdomu daugiau sužinoti apie visus radinius po štormų, uraganų ir daugelį kitų įdomių dalykų“, – paragino profesorius, kuriam pritarė ne vienas atvykęs į susitikimą su žymiuoju šventojiškiu.

„Ką žvejiška nuojauta sako?“
Suteikus žodį pačiam autoriui, jis pirmiausiai padėkojo tiems, kurių dėka ir buvo išleista jo knyga: vyresniajai bibliotekininkei kraštotyros darbui Bronislavai Spevakovienei, direktoriaus pavaduotojai kultūrinei veiklai Aurai Banevičienei ir direktoriui K. Rudžiui.
„Eidamas į šį susitikimą galvojau, ką čia pasakyti tokio pritrenkiančio ir pasikapsčiau šiek tiek savo praeityje. Maždaug tokiu laiku, kai Kęstas (Kęstutis Rudys) pas mane atvažiavo pakalbėti apie šią knygelę, tai taip pas mane maždaug prieš 50 metų atvažiavo amžinatilsis Juozas Mickevičius, taip patpanašiu laiko atvyko profesorė Rimutė Rimantienė. Būtent šie žmonės išvežė iš Šventosios akmens amžių. Tuomet archeologai domėjosi neolito laikotarpio gyvenviete. Prikroviau pilną lagaminą radinių ir nuo to laiko šie radiniai reprezentuoja visą Lietuvą (M. Balčiaus surastų radinių dėka jo senelio žemėje Šventojoje buvo atrasta neolito laikotarpio gyvenvietė). Atvažiavusi R. Rimantienė visus mano ieškojimus kilstelėjo į akademinį lygį. Sužinojau tai, kas yra istorikams svarbu. Paprastam žmogui iš šio laikmečio įšokti į akmens amžių yra beveik neįmanoma, nors dažnai, kai kokį daiktą iškasdavome, profesorė mane kviesdavo, sakydama „pažiūrėk, ką tavo žvejiška nuojauta sako“. Pasirodo, žvejybos lygmuo tuo metu jau buvo pasiekęs tokį lygį, kaip mano senelio laikais. Visi žvejybos įrankiai buvo daromi namuose ir rankomis. Aišku, akmens amžiuje jie buvo šiek tiek primityvesni, bet paskirtis, ko gero, atėjusi iš šio laikotarpio“, – savo svarbiomis gyvenimo akimirkomis dalijosi M. Balčius, pripažinęs, jog vėliau susidomėjo ir tautosakiniais dalykais, tačiau daugiausiai jo dėmesio visgi sulaukė pajūris.

Nėra tipiškas kraštotyrininkas
Tiesa, kaip minėjo profesorius V. Žulkus, M. Balčius netapo profesionaliu archeologu, nespėjo jis tapti ir žveju, teko tarnauti sovietinėje kariuomenėje. Jis tapo statybininku, bet archeologija liko jo pomėgiu. „Betgi jis nėra tipiškas kraštotyrininkas. Jis pats yra vadovavęs archeologiniams kasinėjimams Šventojoje bei jos apylinkėse, Būtingės dvarvietėje, yra parengęs kasinėjimų ataskaitas“, – teigė V. Žulkus, akcentavęs, jog viskas šioje knygoje siejasi su jūra. M. Balčiui Šventoji – ne tik pajūrio žvejų miestelis. Pateikdamas turtingą jūrinę istoriją, jis primena, kad Šventoji buvo ta vieta, kur mezgėsi Lietuvos jūrų prekyba ir jūreivystės tradicijos, o XIX a. pabaigoje veikė net ir jūreivystės mokykla.
Ir nors apie savo pasiekimus ir radinius knygos autorius papasakojo tik kelias detales, susirinkę palangiškiai jį dar daug kamantinėjo. Domėjosi žmonės tokiomis detalėmis, kurios siejasi su jų pačių prisiminimais, o taip pat ir smalsavo dėl daugelio kitų istorinių įdomybių. Netrūko ir autoriui skirtų padėkų už išleistą knygą, jo viso gyvenimo darbą, kurį jis pats pavadintų greičiau gyvenimo varikliu ar didžiausia aistra, vertingą istoriniu aspektu, trykštančią energiją. Vis nešamos gėlės ir skambantys gražūs žodžiai įrodė, jog šventojiškis yra labai vertinamas ir gerbiamas visuomenės narys.

M. Balčius gimė 1948 m. gruodžio 11 d. Šventojoje. Jis yra savamokslis archeologas ir istorijos žinovas, kolekcionierius. Aukštojo išsilavinimo taip ir neįgijo. Oficialiai jis – latvis, bet pagal etninę grupę – kuršis.
1996 m. įkūrė Lietuvos kuršių draugiją.
Kaip minėta, M. Balčiaus surastų radinių dėka jo senelio žemėje Šventojoje buvo atrasta neolito laikotarpio gyvenvietė.
Jis ieškojo ir privačioje kolekcijoje kaupė radinius iš Šventosios: sages, kabučius, diržų apkalus, sagas, žiedus, tauro ragus ir akmens kirvius. Pirmuosius radinius jis aptiko 1965 m., kai Šventosios prieigose pradėjo melioruoti laukus.
M.Balčius kolekcionuoja senienas – knygas, nuotraukas, buities daiktus, monetas.
Tėvų name yra įkūręs muziejų, kurį apstatė antikvariniais baldais, supirktais iš senųjų Klaipėdos – Šventosios apylinkių gyventojų. Titnago, gintaro, keramikos dirbiniai į M.Balčiaus kolekciją atkeliavo iš tėvų ir senelio sodybos bei aplinkinių žemių.
Didelį dėmesį skiria numizmatikai, tyrinėdamas ir publikuodamas jos šaltinius.
Už kuršių draugijos įkūrimą, jos veiklą ir tradicijų puoselėjimą 2001 m. Latvijos prezidentė Vaira Vykė Freiberga M.Balčių apdovanojo trijų žvaigždžių ordinu.