Skulptūrų parkas suskaičiavo tris dešimtmečius

 Artėjančią savaitę sukaks lygiai 30 metų, kai skulptūrų parke surengta pirmoji paroda. Apie tai, kaip sekėsi atlikti šį žingsnį, nuo ko buvo pradėta ir kur slypi sėkmės paslaptis, jog iki šiol ši vieta yra itin mėgiama, kalbėjomės su vienu iš iniciatorių, kūrėjų architektu Leonu Mardosu.

– Tai nuo ko viskas prasidėjo, kaip kilo mintis sukurti skulptūrų parodą po atviru dangumi?

– 1982 metų gegužės mėnesį, tuomet aš dirbau miesto vyriausiuoju architektu, pas mane atėjo Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys su pasiūlymu surengti Palangoje, atviroje erdvėje skulptūrų parodą. Direktorius pasakė, kad muziejaus saugyklose yra nemažai skulptūrų, kurias būtų galima eksponuoti Palangoje. R.Budrio idėja man labai patiko ir iš karto mudu radome bendrą kalbą.

– Kaip nusprendėte, kur turėtų ši paroda atsirasti?

– R.Budrys buvo apžiūrėjęs sklypą prie dabartinio J.Šliūpo muziejaus. Aš šiuo sklypu suabejojau ir jam pasiūliau aikštę Vytauto ir J.Simpsono gatvių kampe. Aikštė buvo įrengta ir sutvarkyta pagal architektės R.Vaineikytės projektą. R.Budriui ši vieta labai patiko, tarsi jau būtų paruošta skulptūroms eksponuoti.

Netrukus iš Dailės muziejaus buvo atvežtos 28 skulptūros, atvažiavo 8 ar 9 Dailės muziejaus restauratoriai, kurie skulptūras valė ir restauravo. Skulptūroms saugoti ir restauruoti paprašėme pagalbos Vandentiekio ir kanalizacijos valdybos viršininko V.Litvaičio, kad leistų jas priglausti valdybos teritorijoje.

Man teko, R.Budriui vadovaujant ir konsultuojant, rengti ekspozicijos projektą ir „pačiam suderinti“ su miesto vyriausiuoju architektu. Galima sakyti, jog ekspozicijos autoriumi buvo pats R.Budrys.

Paruošus projektą prasidėjo eksponavimo darbas. Darbą pradėjome pirmadienį, o penktadienį buvo paskelbtas parodos atidarymas.
 

– Kas jums pagelbėjo?

– Tuometinio miesto šeimininko, pirmininko D.Puodžiaus nurodymu, skulptūrų pjedestalus mūrijo Palangos komunalininkai, vadovaujami R.Mikalkėno, pjedestalus aptinkavo Statybos valdybos tinkuotojai, vadovaujami A.Gulbino, atrestauruotoms skulptūroms atvežti į aikštę Vandentiekio ir kanalizacijos valdybos viršininkas V.Litvaitis suteikė priekabą su traktoriumi ir kranininką, kuris padėjo skulptūras sukelti ant pjedestalų.

Darbas vyko nepaprastai sparčiai ir sklandžiai. Pirmadienį ir antradienį buvo mūrijami pjedestalai, trečiadienį ir ketvirtadienį jie tinkuojami, tuo pat metu statomos skulptūros, kalamos etiketės. Ketvirtadienį po pietų atvežtos gėlinės, pagrindinė Palangos gėlininkė G.Kuleševičienė pasodino gėles, penktadienį aikštė buvo nuplauta ir 14 valandą paroda buvo atidaryta.
 

– Sulaukė susidomėjimo ši paroda?

– Taip, net montuojant skulptūras, būriai žmonių vaikščiojo po aikštę, žiūrinėjo, nors ir prašėme, kad leistų dirbti ir nerizikuotų pakliūti po krano keliama skulptūra.

Pasisekimas buvo didelis, daugybė žmonių vaikščiodavo po parodą, žiūrinėdavo, aprašė spauda, rodė televizija.

Po vasaros paroda buvo išmontuota, skulptūros išvežtos. Keletą skulptūrų, miesto valdžiai paprašius, Dailės muziejus sutiko palikti Palangoje ir eksponuoti prie įvairių visuomeninių pastatų. Taip prie mineralinio vandens biuvetės J.Basanavičiaus gatvėje buvo pastatyta A.Toleikio skulptūra „Vėjas“ (dabar ji – Skulptūrų parke), N.Gaigalaitės skulptūra „Lopšinė“ stovi prie miesto ligoninės, skulptūra „Motinystė“ – prie poilsio namų „Vėtra“.

Pavykus pirmajai parodai, jos būdavo rengiamos ir kitais metais. skulptūrų skaičius svyruodavo nuo 24 iki 31, o paskutiniojoje, tai yra 1987 metais, skulptūrų buvo net 37. Dalį skulptūrų tais metais pavyko gauti iš Maskvos Dailės fondų saugyklų.

– Kieno darbai buvo eksponuojami?

– Parodose buvo eksponuota daug žymių Lietuvos, o taip pat ir kitų respublikų skulptorių darbų. Čia buvo ne viena K.Bogdano, N.Gaigalaitės, J.Kėdainio, B.Vyšniausko, V.Krutinio, A.Toleikio ir augelio kitų kūriniai.

Tarybiniais laikais būdavo privalomas parodose taip vadinamas „idėjinis momentas“, todėl tekdavo, deja, pastatyti ir Lenino biustą.

– Tačiau parodos baigėsi ir jų vienu metu nebebuvo. Kodėl taip nutiko ir kas paskatino Skulptūrų parko atgimimą?

– Skulptūrų parodos būdavo rengiamos kasmet nuo 1982 iki 1987 metų, visuomet kurortinio sezono atidarymo dieną. Po to parodų rengimas nutrūko ir tik po daugelio metų, buvusio žymaus Juknaičių ūkio vadovo Zigmanto Dokšo, apsigyvenusio Palangoje, iniciatyva vėl pradėta kelti idėja – atgaivinti skulptūrų parodas, nors tuo metu buvęs vyriausiasis architektas Edmundas Benetis jau žadėjo skulptūroms surasti kitą vietą, o šioje teritorijoje jau buvo suplanuoti bene keturi, o vėliau ir septyni sklypai individualioms statyboms.

Z.Dokšas paprašė žymaus skulptoriaus S.Kuzmos sukurti skulptūrą „Jorė“ ir pastatė ją skulptūrų aikštės teritorijoje. Prašyta vėl R.Budrio pagalbos. Labai daug prisidėjo ir Palangos „Rotary“ klubas, kurio pirmininku tais metais buvo R.Mikalkėnas. Po vargų vėl pavyko įrengti 14 skulptūrų jau nuolatinę ekspoziciją, o 2008 metais ją išplėsti dar 14 skulptūrų.

Šia proga, minint parko sukaktį, noriu padėkoti Lietuvos dailės muziejaus direktoriui R.Budriui, kuris yra skulptūrų parodų, o dabar jau Skulptūrų parko įkūrėjas. Jo iniciatyva ir pastangomis šioje Palangos vietoje įsikūrė ši graži kultūros oazė.