A.Mončio muziejuje – muzikalių Stefano Viežbickio skulptūrų paroda

„Stefanas yra sakęs – kiekvienas kūrinys savyje turi ženklą. Aš, kai žiūriu į jo skulptūras, išties matau ne tik kūrinį, bet ir ženklus“, – kalbėdamas apie Stefano Viežbickio (Stefan Wierzbicki) kūrybą sakė vienas iš šeštadienį A. Mončio namuose-muziejuje atidarytos garsaus iš Lietuvos kilusio lenkų skulptoriaus parodos rengėjų Gintaras Končius.

Kūrybos ištakos – Lietuvoje
„Man išties labai džiugu, kad šiandien galime palangiškiams ir kurorto svečiams pristatyti Stefano Viežbickio parodą, į kurios atidarymą atvyko ir pats autorius su žmona Martina, ir renginio globėjai Virginija ir Gintaras Končiai, – į neįprastai gausiai susirinkusius meno gerbėjus iš Palangos, Klaipėdos ir net Purvaičių prakalbo A.Mončio namų-muziejaus direktorė Loreta Birutė Turauskaitė. – Džiugu, nes proga susipažinti su šio, kaip jis pats save yra įvardijęs, „laisvos profesijos belaisvio“, kurio kūrybos pagrindinis siužetas – muzika, žavinti skulptorių savo laisvu kaip paukščio skridimu ir tąja paslaptinga erdve, kurioje karaliauja, – kūryba atsirado gan netikėtai ir neplanuotai, pasiūlius gerbiamiems Končiams bei Astai Krikščiūnaitei. Džiugu, kad ši skulptūrų bei fotogramų paroda muziejaus lankytojams bus atvira visą šventinį laikotarpį – iki pat sausio 18-osios“.
Muziejaus direktorė paminėjo, jog Vilniuje gimusio S.Viežbickio kūrybinio kelio pradžia buvo Kauno dailės mokykloje, kuri tęsėsi Vilniaus bei Varšuvos dailės akademijose. Pastaraisiais dešimtmečiais skulptoriaus kūriniai eksponuojami Italijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Menininkas yra sukūręs apie 300 skulptūrų, neskaitant smulkių formų, piešinių, iliustracijų ir keramikos darbų. S.Viežbickio kūriniai puošia Varšuvos, Vilniaus, Vroclavo filharmonijas, F.Šopeno asociacijos būstinę, kitas kultūros įstaigas ir salonus.
Pagrindiniai S.Viežbickio įkvėpėjai yra muzika, ir ypač – M. K. Čiurlionio kūriniai, todėl neatsitiktinai skulptorius savo darbus („Antante“ ir „Interliudium“), skirtus M. K. Čiurlioniui, yra padovanojęs Vilniaus filharmonijai.

Prakalbina medį, akmenį, metalą
V.Končienė apie S. Viežbickį yra rašiusi: „S. Viežbickis meistriškai jaučia medžiagą, su kuria dirba ir sugeba puikiai atskleisti jos savitumą. Menininko kūriniai liudija skulptoriaus subtilų gebėjimą prašnekinti akmenį, metalą, medį. Savo kūryba Stefanas Viežbickis įtvirtino formos ir turinio harmoniją, apibrėždamas terminą „menų kryžkelėje“ jis praplėtė meno sąvokos sampratą. Visas kūrybinis skulptoriaus kelias yra svarbus ir reikšmingas indėlis į Lenkijos, Lietuvos, ir į viso pasaulio kultūrą“.
Pats skulptorius, kalbantis itin gražia ir švaria lietuvių kalba, parodos atidarymo metu pajuokavo, kad viena žurnalistė yra jo klaususi: „Jūs dirbate su labai įvairiomis medžiagomis. Kodėl?“ Į klausimą jis atsakęs: „Jeigu dirbčiau tik su viena medžiaga, jausčiausi, lyg gyvenime būčiau skaitęs tik vieną knygą“.
O kalbėdamas apie Lenkijos bei Lietuvos kultūrą bei valstybių ir tautų santykius, S.Viežbickis pasidžiaugė, kad turi galimybę prisijungti prie neseniai lietuvių bei lenkų intelektualų pastangomis įkurto Lietuvos didikų Giedraičių palikuonio, politiko ir publicisto Jerzy Giedroyco vardu pavadinto forumo. „Esu šio forumo dalis, ir nuoširdžiai tikiuosi, kad tokių iškilių asmenybių, kaip istorikai Alfredas Bumblauskas bei Alvydas Nikžentaitis, o taip pat kitų lietuvių bei lenkų intelektualų pastangomis dvi tautas per istoriją jungiantys kultūriniai bei politiniai ryšiai stiprės.
Padėkojęs visiems, prisidėjusiems prie jo parodos rengimo Palangoje, S. Viežbickis labai nuoširdžiai dėkojo atidarymo metu dainas „Ant marių krašto, Palangos miestely“, „Prie pat Palangos jūros“ bei lietuvių liaudies dainą „Šią naktelę“, kuriai turavojo visi susirinkusieji į renginį bei pats skulptorius, dainavusiems Dainorai Ramanauskienei, Monikai Baguckienei, Rimgaudui Juozapavičiui bei kanklėmis pritarusiai Valdonei Juozapavičienei: „Ačiū už sušildytą ne tokią jau šiltą patalpą“.

Išmokė matyti ženklus
Parodos atidarymo metu daug šiltų ir nuoširdžių žodžių apie skulptorių pasakė jo bičiuliai ir renginio globėjai Končiai.
„Visų pirma noriu pasakyti, kad Stefanas – nepaprastai šiltas žmogus, kurį jaudina visos meno rūšys. Kaip jis priima liaudies dainas, matėte patys. Prieš atidarymą mes apžiūrėjome Antano Mončio ekspoziciją. Stefanas pasakė: „Tai žmogus, kuris viską darė iš širdies“. Tą patį galima pasakyti ir apie Stefaną“, – kalbėjo Virginija Končienė.
Pasak jos, S. Viežbickis – individualistas, nesutapatinantis savęs nei su viena meno kryptimi ir nepriklausantis jokiems judėjimams. Gal tai padeda išgryninti jausmus bei kurti nepaprastai harmoningas skulptūras, žvelgiant į jas grožis bei harmonija gimsta ir mumyse. Juk kai turi galimybę prisiliesti prie tikrojo meno, ir pats tampi geresnis bei gražesnis.
„Stefanas – gyvenimo filosofas, ir toji filosofija kilusi iš jo paties gyvenimo. Kilusį iš Lietuvos, šaknis įleidusį Lenkijoje, dirbantį daugybėje šalių jį galima pavadinti kosmopolitu. Todėl ypač malonu, kad jis vis grįžta į Lietuvą, kad gerbia, myli ir saugo lietuvių kalbą, kad ir dabar mintinai cituoja lietuvių poetų eilėraščius bei dainuoja lietuvių liaudies dainas“, – sakė V.Končienė.
Žodį perėmęs Gintaras Končius pasakojo, jog su skulptoriumi susipažinęs Varšuvoje, kurioje dirbo dvidešimt metų. O kai persikėlė į tėviškę, Plungės rajone esančiuose Purvaičiuose tebestovinčią bočiaus, garsaus lietuvių etnografo ir fiziko, profesoriaus Igno Končiaus sodybą, jam kilusi mintis čia pat, klojime, surengti S. Viežbickio parodą. „Stefanas tada pasakė – imk mano „Keliautoją“, kuris vėliau pervadintas „Keliauninku“, ir kurį jūs matote atkeliavusį į Palangą, ir vežkis“, – prisiminė G.Končius, pridūręs, jog vis besiplečianti paroda keliavo nuo Purvaičių į Žlibinus, iš ten Juozo Šikšnelio pastangomis – į Klaipėdos Ievos Simonaitytės viešąją biblioteką, į Plungę, Rietavą. O jam, vaikystę praleidusiam pas mokytoju dirbusį bočių Palangoje, vis kirbėjusi mintis parodą atvežti į Palangą. Ir labai smagu buvę, kai A. Krikščiūnaitė pasakiusi, jog esama čia žmogaus, galinčio ir mielai priimsiančio ekspoziciją.
„Noriu jums prisipažinti, jog būtent Stefanas man savo laiku sugebėjo paaiškinti meno prasmę ir tikslą. Jis sakė, jog kiekvienas kūrinys savyje turi ženklą, ir kuo daugiau žmonių tuos ženklus išvys, tuo geriau. Aš, kai žiūriu į jo skulptūras, išties matau ne tik kūrinį, bet ir ženklus. Štai ir tas pats „Keliauninkas“, su saule einantis per visą žemę. „Paukštis“, kuriame aš matau visus pasaulio paukščius. „Julytė“, kurioje įžvelgiu savo mamą, žmoną, dukrą, net uošvę, ir tikiuosi kada nors įžvelgti anūkę“, – emocingai kalbėjo G. Končius.

Trys klausimai S. Viežbickiui
Po oficialiosios dalies skulptorių pasveikino atvažiavę Purvaičių bendruomenės atstovai. Skambant dainoms prie vyno taurės S. Viežbickį kalbino į parodos atidarymą susirinkę palangiškiai. Tris klausimus menininkui uždavė „Palangos tiltas“. „O, tai jūs ne tik tiltą į jūrą, bet ir tiltą į žmones turite“, – pajuokavo S. Viežbickis.
„Aš nieko gyvenime nesirinkau, – paklaustas, kodėl iš visų dailės sričių pasirinko skulptūrą sakė menininkas. – Aš labai bijojau gyvenimo. Buvau nepaprastai liesas, smulkus vaikutis, pajuodusiais paakiais. Ir nuo visko bėgdavau. O pabėgau ten, kur daugiausiai darbo, kur didžiausias triūsas. Tiesa, tada to dar nežinojau, o dabar, kai esu didesnis ir stipresnis, – džiaugiuosi. Jei rimčiau – savo kataloguose esu rašęs, jog man tam tikru laiku didelį įspūdį padarė E. Ionesco pjesė „Raganosis“, kurios pagrindinis herojus viename epizode bėga ir šaukia: „Manęs neturėsite!“. Ir aš kažkaip susitapatinau su tuo herojumi, bėgu, ir vis dar nepasiduodu: dar niekas manęs neturėjo“.
Tiek pats menininkas, tiek apie jį kalbėjusieji minėjo, jog jis išgyvenąs dėl lietuvių kalbos. Kodėl?
„Pastaruoju metu matau baisią ligą: lietuvių kalba vis taisoma, prigalvojama naujų taisyklių, nors neteko nei matyti, nei girdėti, kad, tarkime, anglų kalba būtų pertaisinėjama, – dalijasi pastebėjimais S. Viežbickis. – Kai kas ištraukia argumentą, neva vaikams sunku mokytis lietuvių kalbos. Esu rašęs, jog lietuviai savo kalbos istorijos eigoje turėjo daug pasirinkimo galimybių, ir pasirinko užrašyti ją su taškais, nosinėmis, atitinkamomis taisyklėmis. Tad taip ir turi būti, tai reikia ginti. Dar vienas niuansas: dažnai būnu Milano universitete. Kartą nuėjau į biblioteką, norėjau rasti D. Poškos raštus. Tuo pačiu dar kartą perskaičiau K. Donelaitį, kuris rašė „Ir šešėliai vis ilgyn kasdien išsitiesia“. Noriu pasakyti: darykime taip, kad tas sakinys perteiktų tik poezijos šlovę ir nereikštų kalbos pabaigos. Milane kasmet lietuvių kalbos mokosi aštuoni devyni studentai. Ir aš kartais bijau, kad tie, kurie gerai išmokę lietuviškai atvyks į Lietuvą pasikalbėti, o čia nebebus su kuo: nes lietuviai betaisydami savo kalbą ją taip pakeis, kad nebus įmanoma susikalbėti“.
O ar sieja Vilniuje gimusį skulptorių kokie nors saitai su Žemaitija, su Palanga?
„Aš mokiausi vienoje klasėje su M. K. Čiurlionio anūke Dalia Zubovaite. Jos bobutė S. Kymantaitė-Čiurlionienė – tada dar gyva – rašė žemaitiškai. Ir mums, mokinukams, skaitydavo savo trumpus apsakymus žemaičių kalba. O aš nieko nesuprasdavau. Tad pasiryžau bent dabar atvykti į Žemaitiją ir pagaliau išsiaiškinti: ką gi ji ten rašė? – juokėsi skulptorius, ir pridūrė, jog Žemaitijoje – ir šiandien Palangoje – jam esą labai gera. – Sakoma, jog atsikrausčius į naujus namus, reikia visų pirma į juos įleisti katę. Ten, kur ji atsiguls, yra pati jaukiausia namų vieta, ir ten dera pastatyti lovą. Man toks įspūdis, jog Žemaitijoje į bet kurią patalpą įleidus katę, ji visuose kampuose pagulėtų: čia nepaprastai jauku“.