Kaip nuraminti Palangai, jūrai ir Lietuvai atsidavusį literatą be politikos?

1983 metais, spalio pabaigoje Vilniuje, „Minties“ leidykloje, Sieninio kalendoriaus redaktorė M. Staskevičienė moteriškai švelniu dailyraščiu priešlapyje parašė: „Kiekviena diena – istorija, ir ją kuriame mes...“
Po 33 metų, 2017-ųjų sausio 13-ąją, žemiau šių iškilios kalendorių sudarytojos žodžių užrašiau savo metų patikrintą P. S. „Taip. Ačiū. Teisi“.
Jaunaveidžių lūpomis dar papildyčiau: „Žiauriai sunkūs išbandymai teko mūsų kartai. Kančios daugiau negu vyno. Ir idealistinio naivumo, nesuvokiant, kas, kur, kam ir už kiek tarnaujam, kas teisus, o kas meluoja, o kai, anot centrinės ano meto spaudos, „V „Pravdie“ niet „Izviestij“, a v „Izviestijach“ – „Pravdy“ („Tiesoje“ nėra „žinių“, o „Žiniose“ – „Tiesos“)... Ką tu, Kelmės Blusinuk, gali? Sėdi kolūkiniam „karvablynyje“, gražiai rašai apie socialistinį lenktyniavimą ir... „berniuk, nesuk galvos, išgerk ramybei, o ten, CK... kam rūpi meilė Lietuvos?!“
Ak, Jonai, teisingiausiai Šaukėnų parke esamą visų laikų padėtį išdainavo aistringas ne tik medžioklėse, bet ir miegamuosiuose gydytojas, kurį šaukėniškiai vadino Boria: „Vien tik auksas valdo mus“... Idėjos yra debesys. Sapnai. Rūkas. Istoriškai išgyventa kasdienybė gimdo sielvartą, nusivylimus, apsigavimus, gausina „depresono“ mąstytojų skaičių, o kai kam dėl to nei šilta, nei šalta, todėl... Į nieką nežiūrėk rimtai, broli Jonai, tik į gamtą, tik į „jūrą – rūrą ir literatūrą“, visa kita, visos be išimties ideologijos, net religiniai sambūriai yra tik „Verslo centrai“, tik... „vien tik auksas valdo mus“... Kai tik iškasė jo pirmuosius gramus kalnų upių krantuose, godžia aistra sužaižaravo kasėjų akys: „Čia – mano. Niekam neatiduosiu“. O ranka kišenėje siekė peilio nesibaiminant kraujo aukos, kad netikėtai aukso neatimtų jo neradęs arba radęs mažiau. „Vien tik auksas, auksinga materija valdo žmoniją. Jokio kolektyvizmo! Genetinis, bepozicinis egoizmas ir net despotizmas. Ką aš čia „šūdą malu“, kolega, aš pats, 32 metus Palangos „Šiltnamio sliekas“, daug laiko sugaišau, kol supratau, kas, kur padėta, bet esu laimingas, kad esu „optimistiškas mišrūnas“ („Draugams nieko negaila“!), o ne privilegijų, prabangos siekęs „plėšrūnas“. Man juokingi visi visų laikų godeivos, bet aš į nieką, net mirtį rimtai nežiūriu, – štai gal todėl... blogai gyventi nepavyko. Stebėjau, stebiu visų lygių gyvių (ir savo) elgseną, ir, – nuoširdžiai sakau! – niekuo nesistebiu. Nieko nesigailiu, nes norint gyvenimą giliai patirti, – kas be ko? – reikia ir „pragaruose“ pavirti, nuoskaudas nukęsti, – tada greit neskęsti. Bent žmonių jūroj.
Bandau suprasti, va, stebint telereportažą iš 2017 metų sausio 13-osios iškilmių Vilniuje ir ranka savaime išsitiesė į 2008 metais išleistą „Eglės“ leidykloje Jono Ainio knygą „Sudegintos dainos“. Paslapties nėra. Užnugario viršelyje Jonas Gediminas Siaurukas 2008-12-15 Palangoje savo ranka užrašė prisipažinimą: „Ar išsipildė mano ir mūsų kartos žmonių lūkesčiai? Visa tai stengiausi sudėti į savo „Sudegintas dainas“. Pasirinkau J. Ainio slapyvardį, nes ne tik savo, bet ir tėvų bei protėvių mintis norėjau išreikšti. Atsiprašau, jei neteisingai atspindėjau jų jausmus“. Šioje vietoje ataidi ir šiandien šypsenos nepametančio Stasio Povilaičio klausiantys širdažodžiai: „Kam sudeginai tu, tu, tu mano dainą neramią?“...
Gal Stasys Povilaitis nestresavo? Dar ir kaip! Bet ir liūdnadieniais dainomis ramino kitus. Menas, dainos, maldos, kaip sielos vaistai, nesudega, kaip žali rugiai Aukštaitijos laukuose netoli Panevėžio laukuose galvojantis Jonai Aisti, nuotraukoje – Jono Gedimino Siauruko veidu? Viskas logiška ir išbandyta, kaip lietuvių tautosakoje dzūkų raudos – saviguodai. Gerai, kad klausiam, bandom kažką pasakyt – atsakyt pirma sau – paskui visiems. Tai Dievo „SMS“. Bet nebūk taip dažnai nuliūdęs ir pesimistas, kolega Klaipėdos laikraščiuose ir Palangos literatų būrelyje! Nors... Kančia gerina bet kurio literato tvarinio kokybę ir vertę. Bet ar mes, eks-komjaunuoliai privalome tiek daug priverkti už visokius nesąžiningus, bet kurios tautybės „svoločius“?
„Be juodo nerasi balto,
Be sniego – ir Žemei šalta“.
Visko yra – visko reikia. Visko bus, nes „Laisvė – tai teisė nemeluoti“ (A. Camus).
O mūsų laikmetis – XX ir XXI amžių sambėgis, slenkstis, ugnikalnis, kaip tiesą išmeta į paviršių gan graudžią išpažintinę tiesą: „Mums reikėjo meluoti“. Duonai. Išlikimui. Vaidinti. Bent iki tol, kol prasideda „Teatro remontas“, o tada – vėl nauji artistai, vėl nauji spektakliai, tik metodai seni, nepamirštant „Vien tik auksas valdo mus“... Į pinigus aistringiausiai veržiasi visi – anglomanai ir maskvatikiai. Aš asmeniškai ir su jūra, su Gamta, su Palangos akmeniu ramus. Tik su juo, jūra ramiausias. Ten, virš ilgesio kopos, yra mano Dievo buveinė. Tarp Anaičių – Šaipių, tarp Dviračio tako – Baltijos jūros ir smėlynų. Ten gera, kaip lietuvių lenktynininkams Benediktui Vanagui ar Antanui Juknevičiui Dakare. Velniškai sunku, o jaučia Dievą mašinų kabinose. Visų esantįjį ir pildantį kiekvieno iš mūsų kelionės Šturmano legendą“.
Tai ir yra Gyvenimo aistra ar, pasak jaunalietuvių, „kaifas, blyn“... „Faina“, – pridurtų Jonas Mekas Niujorke. Ar čia – irgi vis gundo „Šemerinės“. Todėl blogai gyventi nepavyksta. Spalvų daug, net balose žvalgant dangų. Dangus – jūros dugnu. Ir ne vien aukso spalva žmogiškumo vaivorykštėje – įspūdingiausia. Dėmesiui, švelnumui skirtos pavasario spalvos, o pavasarį tikrai ruduo – minčių užpečkyje. Ne mums vieniems rūpi „Dievotyra“, kurią pirmiausiai išstudijuoja... ar ne velniai? Jonas Siaurukas savo „Poetinėje publicistikoje“ randa visareikšmį, prasmingą atsakymą:
Viens buvo vergas, kitas – ponas,
Atėjo jis ir tarė jiems:
Tebus nuo šiol lygūs žmonės,
Bus kas kaltes jų prisiims.
Bet jie jam šito neatleido,
Į kapo duobę jį nuleido –
Ir taip, kaip buvo, liko žmonės
Vieni vergais, kiti gi – ponais.
(Iš dovanotos 2008 metais Jono Ainio knygos „Sudegintos dainos“)
Daug vertingų „radmenų“ – ir eilėraštyje „Žmogus be Dievo“ (1976):
O, Dieve, didis ir galingas,
Pasigailėk manęs niekingo,
Aš netikėjau, kaip kvailys,
Žmogus be Dievo – gyvulys.
Vien tuštuma, ledinis šaltis
Tuščioj krūtinėj viešpataus,
Jaus sąžinės graužimą, kaltę,
Ne Dievui – spiritui vergaus.
Čia jau, Jonai, ir naujiesiems seimūnams įtiktum. Bet nieko nesigailėkim. Ne visada spiritas, vynas nutolina Dievą. Arba jis vėl nunyra į Rūką. Pareina, sugrįžta ir toliau... rašo eilėraščius:
Lyg kinų vienišas išminčius
Prie Švento Kelio gyvenu.
Patinka man medžius sodinti
Ir kasti šulinį žinių...
Tai ir yra reikiamybė.