Kaip mes ėjome į Kretingos pradinę mokyklą

1939 m. Vilniaus gatvės ir Šaulių (Žemaitės) alėjos kampe pastatyta nauja pradinė mokykla tūkstančiams kretingiškių tapo jų pirmąja mokykla, suteikusia galimybę įgyti pradinį išsilavinimą, kurio reikia tolesniam asmenybės ugdymui.

Mūriniai rūmai buvo pastatyti už valstybės lėšas pagal Kretingoje dirbusio statybos inžinieriaus Vinco Puskunigio (1901–1977) projektą ir kainavo apie 250 tūkst. litų. Zanavykų krašte, prie Šakių, gimęs V. Puskunigis 1930 m. baigė Kauno aukštesniąją technikos mokyklą ir Šakių apskrityje pradėjo dirbti statybos techniku, čia 1931–1932 m. suprojektavo Šakių ligoninę. 1932 m., sukūręs šeimą, atvyko gyventi į Kretingą. Išsilavinęs, ne vieną užsienio kalbą mokėjęs V. Puskunigis Kretingos apskrityje ne tik projektavo ir statė administracinius pastatus, gyvenamuosius namus, tiltus, bet aktyviai reiškėsi ir visuomeninėje veikloje, vadovavo vietos šauliams. 1941–1945 m. jis buvo atsakingas už Kretingos apskrities tiltų priežiūrą ir kelius. 1945 m. vasario mėnesį sovietinės valdžios suimtas ir kartu su kitais Kretingos inteligentais išvežtas į filtracijos stovyklą Karelijoje, kur praleido 17 mėnesių, kirto mišką, kasė Belomoro kanalą. Paleistas į laisvę, visiškai išsekęs grįžo į Kretingą, čia toliau dirbo statybos inžinieriumi. Išėjęs į pensiją, apsigyveno Kulautuvoje, kur 1977 m. mirė. Šiai statybai vadovavęs Kretingos Pranciškonų gimnazijos ir Šv. Antano rūmų statytojas statybos inžinierius ir rangovas Rapolas Žigas (1891–1942) taip pat patyrė sovietinio režimo represijas.

1941 m. birželio mėnesį suimtas ir ištremtas į Sibirą su šeima čia 1942 m. buvo nuteistas 10 metų kalėjimo, kur netrukus mirė. Ši mokykla tuo metu buvo viena moderniausių Lietuvoje: čia buvo įrengtos erdvios klasės, didelė aktų salė, įvestas centrinis šildymas, kanalizacija ir vandentiekis. Į naujuosius rūmus moksleiviai įsikėlė 1939 m. pavasarį ir čia mokėsi per pirmąją sovietinę ir nacistinės Vokietijos okupaciją. 1944 m. rudenį sugrįžusi sovietinė kariuomenė šį naują pastatą užėmė ir naudojo savo reikmėms. Pasak nuo 1946 m. rudens čia besimokiusio Kęstučio Jablonskio (g. 1938 m.), į savo mokyklą sugrįžę mokiniai ją rado apleistą, apgadintais suolais ir įranga.

Kadangi centrinis šildymas neveikė, mokykla buvo šildoma krosnimis, jose kūrenant malkas ir durpių briketus, kuriuos patiems mokiniams ir mokyklos darbuotojams tekdavo atsivežti iš geležinkelio stoties. Palaipsniui mokykla buvo sutvarkyta, o jos aktų salėje vykdavo miesto kultūriniai renginiai, teatrų spektakliai. 1960 m. pastačius pietinį korpusą ir jį požemine galerija sujungus su 1939 m. pastatytu šiauriniu, ji tapo viena didžiausių pradinių mokyklų Lietuvoje. 1964 m. rudenį į šios mokyklos I klasę savo mamos už rankos atvestas šių eilučių autorius išsaugojo pluoštelį prisiminimų, kuriais norėtų ir pasidalinti. Išlikę to laikotarpio prisiminimai dabar atrodo kiek juokingi, bet tada jie tokie neatrodė, nes kiekviena diena atnešdavo ką nors naujo ir dar nematyto.

Tėvai, Rugsėjo 1-ąją atvedę savo vaikus į I klasę, jų daugiau niekada nevedžiodavo, o atvežti savo atžalą automobiliu iš viso buvo neįsivaizduojama, nes toks vaikas būtų tapęs pajuokos objektu, be to, tada ir automobilį Kretingoje turėjo tik reta šeima. Tėvai mokykloje pasirodydavo tik per mokytojų rengiamus tėvų susirinkimus, o kartais ypatingiems neklaužadoms buvo liepiama juos atsivesti, kas buvo laikoma kone didžiausia bausme. O populiariausia tuomet bausmė buvo pastatymas į kampą, kada mokinys, nusisukęs nugara į klasę, ten turėjo kantriai 10–15 min. stovėti. Tai buvo praktikuojama ir drausminant koridoriais per pertraukas nevaldomai lakstančiuosius, – anuomet koridoriuose reikėdavo visiems ramiai vaikščioti ratu ir laukti kitos pamokos. Neklaužados mokiniai dar buvo baudžiami ir pasukant ausį ar plaukų kuokštą, kas sukeldavo ir fizinį skausmą, o kartais, klasei įsisiautėjus, buvo liepiama visiems sudėti ant suolo rankas ir taip ramiai pasėdėti, kai vienam kitam tekdavo pajausti ir mokytojos pliaukštelėjimą per pirštus medine liniuote. Bet tai būdavo reti atvejai, nes sunkiai valdomųjų klasėje buvo tik vienas kitas. Kiekvienas mokinys, kurių klasėje būdavo apie 30, turėjo savo pažymių knygelę, kurioje buvo rašomi pažymiai nuo 1 iki 5. Pats blogiausias pažymys – vienetas – dar buvo vadinamas „kuolu“, ir jis būdavo rašomas tik ypatingais atvejais, kai pats populiariausias blogas pažymys buvo dvejetas. Pažymius mokytoja rašydavo ir savo vedamame klasės žurnale-dienyne. Peržiūrėję pažymių knygelę, tėvai privalėdavo joje pasirašyti, iš ko pedagogai sužinodavo, ar jie domėjosi, kaip mokosi jų vaikas. Gerai besimokantiems rodyti pažymių knygelę buvo vienas malonumas, kai blogiau besimokantiems po jos parodymo neretai tekdavo paragauti ir „beržinės košės“. Į pažymių knygelę mokytojas įrašydavo ir pastabas apie netinkamą elgesį, kai elgesio pažymys mokiniui buvo toks pat svarbus, kaip ir pažymys iš kitų dalykų: lietuvių kalbos, matematikos ir kt.

Pradžiamokslis paprastai pirmaklasiams prasidėdavo nuo raidžių ir skaičių pažinimo, vėliau rašybos ir dailyraščio, skaičiavimo mokymuisi ir jo tobulinimui buvo naudojami plastikiniai „pagaliukai“. Klasės viduryje ant priekinės sienos kabojo juoda lenta su padėklu apačioje kreidai ir kempinei. Mokinių suolai buvo pritaikyti dviem moksleiviams, o pats suolas ir rašomieji paviršiai buvo sujungti. Suole dažniausiai mergaitės sėdėdavo su mergaitėmis, o berniukai su berniukais, nors pasitaikydavo, kad neklaužados berniukai, kad juos suvaldytų, būdavo persodinami ir su mergaitėmis. Horizontalioje priekinėje suolo dalyje buvo grioveliai plunksnakočiui, parkeriui ar pieštukams pasidėti, o per vidurį – duobutė rašalinei, kai suolo darbinė plokštuma buvo pasvirusi į mokinio pusę. Stalviršio dalis, einanti palei mokino kūną, buvo ant vyrių ir atverčiama. Norint atsisėsti į suolą, reikėjo jį atversti, į atsivėrusią horizontalią lentynėlę po stalviršiu padėti portfelį, atsisėdus užverti atvartą ir pamokai jau buvo pasiruošta. Analogiškus veiksmus reikėjo atlikti ir norint išeiti iš savo vietos. Suolas buvo gana tvirtas ir sunkus, skirtas sėdėti dviem, todėl jį pastumti nebuvo lengva. Kadangi pirmoje klasėje buvo rašoma plunksnakočiais rašalu, vėliau rašaliniais parkeriais, pradinės mokyklos mokinį mieste dažnai galėjai atskirti iš rašaluotų rankų, neretai – ir drabužių, kai ant suolo galėjai matyti ne vieną rašalo pėdsaką. Pirmos klasės mokiniai savo mokslus pradėdavo nuo elementoriaus „Saulutė“, kurį privalėjo turėti kiekvienas mokinys ir jį nešiotis kuprinėje. Vadovėliai mokiniams buvo dalijami nemokamai, patiems įsigyti reikėjo rašymo priemones, rašalą, pieštukus, sąsiuvinius ir kt. Pamokos pradžioje, į klasę įėjus mokytojui, visi atsistodavo pasisveikinti, o apie pamokos ar pertraukos pabaigą pranešdavo elektrinis skambutis, kuris dažnai neatlikusiems namų darbų ar neišmokusiems pamokos tapdavo tikru išganymu.

Tokiems pritingintiems, mokytojos pakviestiems atsakinėti, belikdavo mėginti improvizuoti, nors pedagogai tokias pastangas greitai nutraukdavo ir paklausdavo, kodėl neatlikti namų darbai. Tada belikdavo nutaisius kuo liūdnesnį veidą pasakyti „svarbią“ priežastį ar tiesiog išlementi frazę „mokiausi, mokytoja“ tikintis sulaukti jos pasigailėjimo. Klasėje palaikyti tvarką būdavo skiriamas budintis, kuris buvo atsakingas už švarą ir tvarką, taip pat, kad klasė per pertrauką būtų išvėdinama, o rašomoji lenta švari, kad netrūktų kreidos, o kempinė lentai valyti būtų išplauta ir mokytojui valant lentą ji nepaliktų kreidos pėdsakų. Sudrėkinta kempinė neretai būdavo panaudojama ir kaip „mūšio“ įrankis, palikdavęs pėdsaką ne tik ant kovojančiųjų kūno dalių, bet ir rūbų ar ant išbaltintų klasės sienų. Pirmokai nuo pat pradžių buvo auklėjami komunistine dvasia, o tėvai raginami savo vaikus įrašyti į spaliukų organizaciją, ką padaryti ne visi tėvai, o ypač nukentėję nuo sovietinės valdžios, sutikdavo. Įrašytieji į spaliukus nešiodavo į rūbus įsisegę penkiakampes žvaigždes su proletariato vadu vadinamo Vladimiro Lenino vaikystėje atvaizdu. Spaliukams skirti užsiėmimai ir rikiuotės vykdavo pamokų metu, kai jiems nepriklausiusieji tuo metu turėjo laisvo laiko.

Tarp mokinių pasitaikydavo mėgėjų į mokyklą ateiti anksti ryte prieš 7 val., kai mokyklos durys dar būdavo užrakintos, nors pamokos prasidėdavo tik 8 val. 30 min. Juos į mokyklą įleisdavo 7 val. duris atrakindavęs mokyklos kieme stovėjusiame name gyvenęs sargas. Toks pirmasis atėjęs į klasę, užgesinęs šviesą, pasislėpdavo po suolu ir laukdavo antrojo, kad šiam atidarius duris staiga šoktų su riksmu iš pasuolės ir jį bandytų išgąsdinti. Po to šie ankstyvieji klasėje ir koridoriuose surengdavo lakstymus ir gaudynes, tad pirmą pamoką sutikdavo jau gerokai išprakaitavę ir prasimankštinę. Vaikai pertraukas dažniausiai praleisdavo mokyklos kieme, kur buvo krepšinio stovas, buvo žaidžiamas futbolas ar kvadratas, šokinėjama per šokdynę ar žaidžiamas žaidimas „Klasės“.

Žiemą atlydžio metu iš sniego buvo statomos tvirtovės ir vykdavo sniego gniūžčių mūšiai, nuo kurių kartais nukentėdavo ne tik patys kovotojai, bet ir mokyklos langų stiklai. Išalkusieji per pertraukas galėjo pasistiprinti mokyklos bufete, ten suvalgydami bandelę, „kringelį“, „žiedą“ ar „roksą“, užsigerdami stikline pieno ar arbatos, o bėgimas, pasibaigus pamokai , požemine galerija iš pietinio korpuso į šiauriniame esantį bufetą buvo tapęs neatskiriama pertraukos dalimi. Bufetas būdavo ir vienas pagrindinių pasiteisinimų pavėlavus į pamoką, jei laiku buvo nespėjama baigti žaidimo ar sniego mūšio. Mokiniai nuo pat mažens buvo rengiami ir savarankiškam gyvenimui, mokant juos įsisiūti sagą, taip pat siuvinėti. Siuvinėti būdavo mokomi net ir berniukai, kas ne vienam sukeldavo problemų. Šių eilučių autorius, paprašęs savo mamos už jį „kuo blogiau“ atlikti siuvinėjimo namų darbus, mokytojos buvo lengvai demaskuotas, nes tas „kuo blogiau“ buvo klasėje geriausiai atlikta užduotis. Mokiniai, mokslo metus baigę vien penketais, buvo paskelbiami pirmūnais, o jų nuotraukos iškabinamos „Garbės lentoje“, kai vėliau, trimestre gavus nors vieną ketvertą, šios nuotraukos iš ten buvo išimamos. Po 1967 m. spalio 18 d. uragano per senojo parko išvartytus medžius ir ant gatvių „padėtus“ stogus prasibrovę mokiniai mokyklą rado išdaužytais langais ir po koridorius besiblaškančiomis apsvaigintomis varnomis, kurios pamokų metu neretai buvo slepiamos po suolais. Sekmadieniniai vaikams skirti „Žilvino“ kino teatre nuo 13 ir 15 val. rodomi kino seansai mokinių buvo gausiai lankomi ir ypač aptarinėjami tarp berniukų, nes šiuose naiviuose kariniuose filmuose visada laimėdavo „rusai“, kai „vokiečiai“ buvo verti tik pasigailėjimo, nes juos nugalėdavo ir paaugliai pionieriai. Iki šiol mano akyse tebestovi scena, kai mokslo draugas, kuris į mokytojo klausimą, kuo norėtų gyvenime tapti, atsakė norįs būti rusu, nors, nugriaudėjus garsiam mokinių juokui, mokytoja paaiškino, kad rusas yra tautybė, o ne profesija, tad juo reikia gimti.

1968 m. pavasarį, pasidarę bendrą nuotrauką, IV E ir dar keturių klasių mokiniai paliko šią pradinę mokyklą, naujų gyvenimo patirčių išėję ieškoti į Kretingos vidurinę mokyklą prie bažnyčios. Šiandien atrodo, kad čia praleisti 4 metai prabėgo kaip viena diena, palikusi nedidelį pluoštą atsiminimų, mokyklos baigimo pažymėjimą ir tris nuotraukas, kuriose dalies įamžintų klasės draugų jau nebėra tarp mūsų. Jiems ir skiriu šias kelias išlikusias savo prisiminimų nuotrupas.

Romualdas BENIUŠIS