Vasaros skaityklai suteiktas kultūros vertybės statusas

(Tęsinys. Pradžia „Palangos tilto“ Nr. 18)
 

Šių metų sausio pradžioje buvusio ilgamečio Palangos miesto vyriausiojo architekto Albino Čepio projektuotajai Vasaros skaityklai Vytauto g. 72 suteiktas vietinio reikšmingumo kultūros vertybės statusas. Tai – jau antrasis vadinamuoju sovietmečiu projektuotas ir statytas pastatas Palangoje, įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą: pernai liepą į jį įtrauktas 1969 m. pastatytas architekto Algimanto Lėcko projektuotasis viešbutis „Žilvinas“.

Skaitykla – vienas iš Palangos ženklų

Apie A. Čepio projektuotąją Vasaros skaityklą, kaip apie vieną iš Palangos ženklų, pernai žurnale „Archiforma“ rašė architektas Leonardas Vaitys, straipsnyje „Palangos ženklai“ paminėjęs ir dar vieną šviesios atminties buvusiojo kurorto vyriausiojo architekto kūrinį, kuriam taip pat vertėtų suteikti kultūros vertybės statusą.

„Palanga yra vienas iš mūsų kurortų, kurio architektūroje bene daugiausia judesio, o tai reiškia – ir pokyčių. Tie pokyčiai iš esmės yra permanentiniai, visatai nutaikyti į laisvesnę, demokratiškesnę išraišką. Ypač tai buvo svarbu sovietmečiu. Todėl kurortinė dvasia, kai leisdavome sau „prašpaciruoti“ J. Basanavičiaus alėja su šortais, giliai prasegtais marškiniais (o jeigu dar skarelė ant kaklo!), Palangoje buvo gyva bent tuos kelis vasaros mėnesius.

Susiklostė tendencija, kad čia buvo galima statyti namus pagal individualius projektus, ir kai kurie iš jų laimingai išliko iki šių dienų ir tapo Palangos architektūros ženklais, kuriuos jau atpažįsta kelios kartos. O kai kurie vargsta apleisti, tarsi nerasdami savo atgimimo idėjos.

Dar kitų jau, deja, nebeliko...

Prisiminimus apie to meto architektūrinį palikimą derėtų pradėti nuo buvusio miesto vyriausiojo architekto Albino Čepio dviejų kūrinių. Pirmasis – jau senai tapęs raktiniu Palangos ženklu, yra biblioteka Vytauto gatvėje, – atitraukta nuo gatvės, su švelniai banguojančiu stogu ir „opartišku“ fasadu – paprasta, šilta ir delikati. Kažkodėl man vis vaidenosi, kad tai citata iš O. Nimejerio kūrybos, tad neapsikentęs perverčiau jo biografiją ir turiu pripažinti, kad nei bažnyčia Pampuljoje, nei paties metro namas Kanoa negali būti laikomi citavimo objektais. Gal tik laisvės pojūtis, tarsi lengvas kreivų linijų štrichas, gali būti panašus.

Dar vienas Čepio kūrinys – parodų salė su kavinės patalpomis S. Dariaus ir S. Girėno bei S. Daukanto gatvių sankirtoje, vienaaukštis medinis statinys, vėlgi su „džiazuotais“ fasadais, deja, labiau mechanistiniais. Šiuo metu apleistas. Prieš kurį laiką buvo organizuotos šios vietos užstatymo konkursas, kurio laimėtojas R. Palekas sėkmingai inkorporavo esamą pastatą į galutinę kompoziciją. Puiku, jeigu taip ir atsitiktų realybėje. Bet ji kol kas nešviečia?“ – retoriniu klausimu užbaigia dviejų įstabiųjų A. Čepio kūrinių pristatymą L. Vaitys.

Privalu įamžinti A. Čepio palikimą

Praėjusių metų „Palangos tilto“ Nr. 72 architektą A. Čepį, jo biografiją, darbą Palangoje bei kūrybinį palikimą priminė jį pažinojęs Vitalius Bernardas Litvaitis straipsnyje „Kas pasirūpins architekto Albino Čepio kūrybiniu palikimu?“

„Iš Palangos vyr. architekto pareigų pasitraukus Alfredui Paulauskui, Valstybinio statybos reikalų komiteto vadovai A. Čepiui pasiūlė šias atsakingas ir kurortui svarbias pareigas. Albinas gerai pažinojo Palangą, žinojo kurorto problemas, miesto Vykdomojo komiteto darbuotojų kompetenciją, suprato, jog ramaus gyvenimo nebus, geros algos – taip pat, tačiau iššūkį priėmė. 1963 m. pavasarį tapo Palangos miesto vyriausiuoju architektu, beje, trečiuoju Palangos istorijoje (Vadimas Lvovas po 1939 m. gaisro, 1957-1963 m. Alfredas Paulauskas).

Darbas Palangoje – pats reikšmingiausias bei produktyviausias architekto kūrybos laikotarpis. Čia sukūrė ir įgyvendino net 22-jų objektų projektus. Iš jų patys įsimintiniausi: Vasaros skaitykla Vytauto g., Parodų paviljonas, kažkodėl banaliai pervardintas „Kupeta“, alaus restoranas „Molinis ąsotis“, kavinė „Šachmatinė“ ir dar daug jau neišlikusių statinių.

Savo kūrybą vertino gan kritiškai, sakydavo, jog per visą darbinį gyvenimo tarpsnį gerai išmoko padrožti pieštukus, o kūrinių tobulybės niekados nepasieks, jais bus nepatenkinti arba kritikai, arba pats autorius.

Kaip jau minėjau, A. Čepys nepaprastai buvo reiklus savo bei kitų architektūriniams sprendimams. Bet kokį niekalą nė nebandyk įkišti. Architektas gavo drausminę nuobaudą už garsųjį „Neringos“ devynaukštį, kad atsisakė projektą derinti ir dėti parašą statybos leidimui.

Dirbant architektui A. Čepiui būtų neįmanoma net įsivaizduoti kultūros paveldo objektus paslėptus po bevertėmis pašiūrėmis, pagrindinę Palangos promenadą užgriozdintą balaganais. Jis principingai verčiau paliktų darbą, negu paklustų brukamam kičui.

Laikas ir istorijos virsmai daro savo. Didžioji dalis Architekto kūrybinio palikimo sunyko, neišliko, dalį kolegos architektai neatpažįstamai pakeitė, atseit, patobulino. Pirmykštę išvaizdą išlaikę tik Vasaros skaitykla ir Parodų paviljonas. Negalima leisti pragmatizuoti šį Albino kūrinį, į jį jau kėsinamasi.

Skaitykla yra kultūros paveldo objektų sąraše (arba greitai bus), tačiau nei ant statinio, nei šalia jo nėra jokios žymos, kad jo autorius – architektas Albinas Čepys. Privalėtų tuo pasirūpinti Palangos architektų sąjungos nariai, o taip pat ir miesto vadovai, Kultūros skyriaus specialistai, jie privalėtų

pareikalauti iš pastato savininko – Respublikinės bibliotekos – įrengti atminimo žymą.

Primenu, kad 2014 metų balandžio 4 d. sukaks 25 metai nuo Architekto mirties, menininko, palikusio mums didelį įdirbį, savo talento, širdies bei nervų dalelę. Atsidėkokime, įamžindami jo vardą ir paminėdami jį tą gedulingąją dieną“, – pernai rudenį rašė V. B. Litvaitis.

Palangos miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė, paveldo klausimus kuruojanti Kristina Litvinienė, informavo, kad 2013 metų pabaigoje gavusi V. B. Litvaičio raštą dėl būtinybės įamžinti A. Čepio atminimą ant jo projektuotos Vasaros skaityklos, kreipėsi į skaityklos valdytoją – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo biblioteką. Biblioteka siūlė savo lėšomis suorganizuoti A. Čepio atminimui skirtą renginį, o Palangos miesto savivaldybė ieškos būdų, kad ant Vasaros skaityklos fasado atsirastų speciali žyma, įamžinanti architekto atminimą.

Suteikė kultūros vertybės statusą

Šių metų sausio 7 dieną Vasaros skaityklos (Vytauto g. 72) pastatas įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą. Jam suteiktas vietinio reikšmingumo kultūros vertybės statusas. Registre akcentuojama, jog objekto vertingųjų savybių pobūdis – architektūrinis (lemiantis reikšmingumą, retas).

Pastato vertingųjų savybių sąrašas pradedamas jo aukštingumu: saugotinas yra šio vieno aukšto statinio pagrindinis stačiakampis tūris, kiemo priestatai architektūriniu požiūriu menkaverčiai.

Vertinga Vasaros skaityklos tūrinė-erdvinė kompozicija – stačiakampio plano su priestatais ir vidaus kiemu rytų pusėje. Saugotina erdvinė struktūra, kai vidaus kiemas formuojamas priestatais, tačiau priestatų architektūrinė išraiška nėra saugotina, ją tikslinga gerinti. Saugotinas ir pagrindinio stačiakampio korpuso tūris – vieno aukšto, stačiakampio plano, dengtas švelniai banguojančiu stogu bei pati stogo forma: erdvinio kreivinio paviršiaus, bangos motyvo. „Bangos“ suformuotos medine erdvine stogo konstrukcija. Dera saugoti medinės erdvinės stogo konstrukcijos tipą bei jo ruloninės dangos medžiagos tipą.

Architektūrinis Palangos simbolis

Vertingas skaityklos fasadų architektūrinis sprendimas: modernizmo stiliaus pastato pagrindinis korpusas – grakštus, perregimas, banguotos formos stogu dengtas paviljoninio tipo medinės konstrukcijos pastatas, kurio architektūrai būdingi geometriniai motyvai, – fasadų apdaila: medinių karkaso konstrukcijų ir vitrinų medinių dalių dažymo būdas ir spalvinis sprendimas – medinio karkaso elementai, cokolis, stogo pakalimas iš apačios dažyti tamsia spalva, vitrinų mediniai elementai ir bangos motyvą atkartojanti vėjalentė – balta spalva.

Dera saugoti medinės karkasinės pastato konstrukcijos tipą, pagrindinio tūrio medinių vitrinų, užpildančių pastato karkasą, tipą, konstrukcijų skaidymo būdą bei geometrinį piešinį. Prie saugotinų interjero elementų minimas pastato interjere išsaugotas šioje vietoje augęs šimtametis ąžuolas: medis auga skaityklos salėje, įrengta drėkinimo sistema.

Saugotini ir kiti skaityklos teritorijoje esantys želdiniai – keturi šimtamečiai ąžuolai, augantys tarp Vytauto gatvės ir pastato suformuotame skvere, šiaurės vakarų pusėje.

Taip pat Kultūros vertybių registre nurodoma, jog paviljono tipo medinės konstrukcijos pastatą, atspindintį XX a. 7 dešimtmečio modernizmo tendencijas, suprojektavo ilgametis Palangos miesto vyriausiasis architektas Albinas Čepys (1917-1989). Pastate veikė dailės parduotuvė, buvo įrengta Lietuvos nacionalinės bibliotekos vasaros skaitykla.

Grakštus, perregimas pastatas su švelniai banguojančiu stogu, geometrinio motyvo vitrinomis ilgainiui tapo vienu iš Palangos architektūrinių simbolių, savotišku opartiniu Palangos ženklu.

(Bus daugiau)