Palangos senosiose kapinėse – penkios kultūros vertybės

Palangos senosios kapinės, kaip ir visos kapinės Lietuvoje, Visų šventųjų – mirusiųjų pagerbimo – bei Vėlinių dienomis mirga žvakių liepsnelėmis. Čia palaidotus artimuosius lankantieji dažnai ne vien sustoja prie savo šeimų kapaviečių, bet ir pasivaikšto po kapines, nusilenkia čia amžino poilsio atgulusiems pažįstamiems, stabteli prie žymių žmonių kapų, kartu su kitais tikinčiaisiais ir Palangos parapijos kunigais pasimeldžia prie senosios medinės koplyčios, kuri, kaip ir dar keturi čia esantys objektai, įrašyta į Lietuvos kultūros vertybių registrą.

B. Dvariono šeimos
panteonas
1993-aisiais metais Lietuvos kultūros vertybių registre įrašyti keturi Palangos senosiose kapinėse esantys kapai. Vienas jų – kompozitoriaus Balio Dvariono kapas.
„Palangos tilto“ lapkričio 5-osios numeryje straipsnyje „Birutės alėjoje tebeskamba J. Bendoriaus ir B. Dvariono žingsnių aidas...“ cituojamas Irenos Valužės tekstas „Panteonas amžinybei“, kuriame publikuojami Dvarionų šeimos bičiulės mokytojos Kostancijos Strikienės prisiminimai. Ji pasakojo, jog dar būdamas gyvas profesorius norėjęs, kad jo palaikai būtų palaidoti jo namuose, sode. Tačiau supratęs, kad tai neįmanoma, prieš savo mirtį su draugu profesoriumi A. Gudaičiu vaikščiojęs po Palangos kapines ir beveik numatęs savo amžino poilsio vietą. Beveik toje pačioje vietoje ir įsikūrė šios giminės panteonas, kur, be 1972-aisiais amžino poilsio atgulusio kompozitoriaus B. Dvariono, ilsisi jo žmona pianistė, pedagogė Aldona Dvarionienė (1907-1982) ir dukra taip pat pianistė, tarptautinių konkursų laureatė, pedagogė Aldona Dvarionaitė (1939-2000).
Lietuvos kultūros vertybių registre įrašytam muziko B. Dvariono kapui suteiktas nacionalinis reikšmingumo lygmuo, jo vertingųjų savybių pobūdis – memorialinis bei istorinis.
Prie kapo, kuriame palaidotas lietuvių kompozitorius, pianistas, dirigentas, pedagogas, profesorius B. Dvarionas (1904–1972) vertingųjų savybių priskiriamas antkapis, kurį sudaro raudono granito plokštė su smuiko grifo ir penkių stygų akcentu ir raudono granito bordiūras, taip pat lakoniškas įrašo ant bordiūro tekstas: „Balys Dvarionas“. Antkapinio paminklo, pastatyto 1978 m., autorius skulptorius Regimantas Midvikis.

Aviakonstruktoriaus
B. Oškinio kapas
Nacionalinio reikšmingumo lygmuo suteiktas ir aviakonstruktoriaus Broniaus Oškinio kapui, kurio vertingųjų savybių pobūdis – memorialinis.
Kultūros vertybių registre trumpai įrašyta, jog čia palaidotas sklandymo pradininkas Lietuvoje, 1932 m. parengęs pirmo lietuviško sklandytuvo T1 brėžinius ir vadovavęs jo gamybai, vėliau ištobulinęs ne vieną sklandytuvą, pedagogas, rengęs sklandymo instruktorius, B. Oškinis (1913-1985). Antkapio, kurį sudaro pilko granito paminklas, simbolizuojantis sklandytuvo sparnus ir pilko granito bordiūras, autorė – grafikė Gražina Oškinytė-Eimanavičienė.
Šiemet, balandžio 15-ąją buvo paminėtos nuo 1962 metų iki mirties Palangoje gyvenusio B. Oškinio 100-osios gimimo metinės.
Į Palangą persikėlęs garsusis aviakonstruktorius daug davė ne tik Lietuvos aviacijai, bet ir mūsų miestui. Čia pateiksime tik vieną faktą, minimą G. Griškevičiaus straipsnyje „Dvasinis Oškinių šeimos indėlis Palangoje“: „Dirbdamas Palangoje, Gintaro muziejų įkūrė ir „paminklą“ pasistatė. Tuomet ant Birutės kalno stovėjo 1937 m. pastatytas akmuo su užrašu „Tau, Birute“. Šioje vietoje, Kęstučio ir Birutės meilei įamžinti, skulptorius Vladas Grybas buvo numatęs pastatyti didingą paminklą. Deja, šio sumanymo įgyvendinti nespėjo. Bronius ryžosi pastatyti Birutei nors kuklesnį paminklą. Jo paprašyta, dailininkė Konstancija Tulienė 1965 m. sukūrė bronzinę Birutės skulptūrėlę. Bet prisiminkime, kokie buvo laikai: kai reikėjo statyti, tuometiniai Palangos valdininkėliai suabejojo – ar verta Birutė šios pagarbos? Supratęs, jog leidimo negaus, B. Oškinis pastatė savavališkai. Per vieną naktį. Kilo „audrelė“. Laimei, Bronių palaikė dailininkas J. Kuzminskas, skulptorius K. Bogdanas ir kiti meno autoritetai. Valdininkai nurimo. Birutė (ačiū Dievui ir gerajam Broniui!) liko. Anūkai vadina senelio paminklu. Gėlių nuneša... Kaip visi lietuviai, gerbiantys šią šventą vietą“.

Kalbininko A. Vireliūno kapas
Nacionalinio reikšmingumo objekto lygmuo suteiktas ir kalbininko Antano Vireliūno kapui, kurio vertingųjų savybių pobūdis – memorialinis bei dailės.
Prie vertingųjų savybių priskiriamas antkapis, kurį sudaro betoninis, obelisko formos, užsibaigiantis kryžiumi 2,5 metro aukščio paminklas ir pilko granito plokštė su užrašu „Vireliūnas Antanas“ bei apačioje įrašytais mirimo ir gimimo metais: „1925-1887“.
Antanas Vireliūnas – pedagogas, gamtininkas, visuomenės veikėjas, spaudos bendradarbis, kraštotyrininkas, kalbininkas, palikęs savo ryškų pėdsaką ir Palangoje. Pernai minėtas jo gimimo 125-metis. Šiai sukakčiai Bronislavos Spevakovienės parengtame straipsnyje „Pedagogas, kalbininkas Antanas Vireliūnas ir Palanga“ pristatoma Vėžionyse (Kupiškio vls., Panevėžio aps.) gimusio kalbininko biografija, jo darbai, kuriuos jis pradėjo įkvėptas J. Jablonskio, kurio bute privačiai mokėsi lietuvių kalbos. 1910-aisiais, baigęs mokytojų seminariją, mokytojavo Sereikiuose bei Tveruose, po pirmojo Pasaulinio karo – Kaune, kur per kelerius metus tapo mokslinės geografijos pradininku Lietuvoje, sukūrė savitą mokymo metodiką, kurios esmė – pradėti mokymą nuo artimiausios mokiniui aplinkos pažinimo, istorijos, kultūros, tradicijų studijavimo. Kraštotyrinio darbo principą jis laikė visų mokomųjų dalykų pagrindu. Daug kalbų mokėjęs A. Vireliūnas ne tik bendradarbiavo įvairiuose leidiniuose, rašė mokyklų, jaunimo auklėjimo, kraštotyros, kalbos, lietuvių literatūros klausimais, nagrinėjo lietuvių kalbos terminijos dalykus, bet ir redagavo „Mūsų kalbą“ bei kartu su A. Kniukšta įsteigė knygų leidimo bendrovę „Sakalas“, o kartu su bendraminčiais – Lietuvių kalbos draugiją.
„Sutrikus sveikatai, jis norėjo važiuoti į užsienį gydytis, bet neturėjo pinigų. Nors sveikata silpo, bet jis dirbo gulėdamas. Po operacijos nuvyko į Palangą pasitaisyti, atgauti jėgas, ir čia, rašydamas „Krašto mokslo vadovėlį“, 1925 m. liepos 23 d. netikėtai mirė. Draugai jį palaidojo senosiose Palangos kapinėse. Jo mirties dieną Lietuvos prezidento žmona su draugėmis Palangos gatvėse rinko aukas A. Vireliūno laidotuvėms. Mirusiojo našlė liko su metų sūneliu Algiu ant rankų. Kitą dieną Lietuva atsisveikino su Lietuvos patriotu, kalbininku, pedagogu Antanu Vireliūnu. Kalbą prie jo kapo pasakė prezidentas A. Smetona, kurio iniciatyva rugpjūčio mėn. kūno kultūros mokytojų kursų metu buvo renkamos aukos antkapiniam paminklui statyti“, – rašo B. Spevakovienė.

Paulauskų kapo koplytėlė
Seniausias iš keturių 1993-aisiais metais į Lietuvos kultūros vertybių registrą įtrauktų objektų – 1813 metais pastatyta Paulauskų kapo antkapinė koplytėlė. Šiai kultūros vertybei, pripažįstant, jog jos vertingųjų savybių pobūdis – dailės – yra ne tik lemiantis reikšmingumą, bet ir retas, suteiktas vietinės reikšmės objekto lygmuo.
Prie vertingųjų savybių priskiriamas kompaktiškas koplytėlės tūris (53x53x171 cm, postamento aukštis – 70 cm), dvišlaitė jos stogo forma bei 40 cm aukščio virš stogo esantis akmeninis kryžius su Kristaus atvaizdu; arkos formos nišos anga pagrindiniame koplytėlės fasade ir patys plokštuminiai fasadai bei jų architektūros tūrinės detalės – priekinio frontono plokštuma puošta timpanu.
Saugotinos ir koplytėlės konstrukcijos – tašyto akmens sienos; priekinio fasado kampuose akmens raižiniai, imituojantys kolonėles; vienvėrės, įstiklintos, arkos formos metalo durelės; kalvio darbo geležiniai vyriai, apyraktė ir angos viršuje geležinis kryžius.
Vertinga ir ant postamento pritvirtinta metalinė lenta su iškaltu užrašu „PAULAUSKŲ ŠEIMA“ virš angos pagrindinėje fasado pusėje iškaltas užrašas – deja, neįskaitomas.
Kultūros vertybių registre minima, jog akmeninė koplytėlė imituoja būdingas Žemaitijos regionui medines koplytėles.

(Bus daugiau)