A. Lėcko projektuotasis viešbutis „Žilvinas“ pripažintas kultūros vertybe

Šie metai turėtų tapti įsimintini ir besirūpinantiems Palangos kultūros paveldu, ir architektams: pirmą kartą miesto istorijoje į Kultūros paveldo registrą įrašytas vadinamuoju sovietmečiu projektuotas ir statytas pastatas: liepos mėnesį regioninio reikšmingumo kultūros vertybės statusas suteiktas 1969 m. pastatytam architekto Algimanto Lėcko projektuotam viešbučiui „Žilvinas“.

Kalbėta ne
vienerius metus
Dar prieš prasidedant vadinamuoju sovietmečiu projektuotų ir statytų Palangoje pastatų griovimo ar perstatymo vajui, tiek Palangos, tiek visos Lietuvos architektai nekart yra garsiai išsakę savo nuomonę, kad kai kuriuos to meto architektūros pavyzdžius mūsų mieste būtina įtraukti į Kultūros vertybių registrą.
To laikmečio objektais Palangoje rūpintasi dar ir todėl, kad, kaip nekart yra minėjęs tiek buvęs Palangos vyriausiasis architektas Laimutis Leonas Mardosas, tiek jo kolega šviesios atminties architektas Gintautas Likša, tiek visa eilė šalies architektūros korifėjų, tarybiniais metais Palanga diktavo „architektūros madas“ visai Lietuvai, ir ne tik jai. Tad tiesiog būtina yra išsaugoti geriausius ano meto architektūros kūrinius, tuos statinius, kurie išties turi išliekamąją vertę. Ir saugoti visų pirma todėl, kad jie, puikiai atspindintys savo laikmečio architektūros tradicijas bei stilius, buvo projektuoti su meile kurortui, o ne „kvadratiniams metrams“, kas labai dažnai prikišama pastarųjų metų projektams. Ir ne tik prikišama, bet ir tų projektų įgyvendinimas stabdomas teismų keliu.

Tarp Palangos ženklų – „Žilvinas“
Prieš pradedant kalbą apie patį „Žilviną“, norisi gerbiamam skaitytojui pateikti kelias ištraukas iš architekto Leonardo Vaičio straipsnio „Palangos ženklai“, kuriame minimas ir kultūros vertybe paskelbtasis architektūros kūrinys.
„Palanga yra vienas iš mūsų kurortų, kurio architektūroje bene daugiausia judesio, o tai reiškia – ir pokyčių. Tie pokyčiai iš esmės yra permanentiniai, visatai nutaikyti į laisvesnę, demokratiškesnę išraišką.
Susiklostė tendencija, kad čia buvo galima statyti namus pagal individualius projektus, ir kai kurie iš jų laimingai išliko iki šių dienų ir tapo Palangos architektūros ženklais, kuriuos jau atpažįsta kelios kartos. O kai kurie vargsta apleisti, tarsi nerasdami savo atgimimo idėjos. Dar kitų jau, deja, nebeliko...
Prisiminimus apie to meto architektūrinį palikimą derėtų pradėti nuo buvusio miesto vyriausiojo architekto Albino Čepio dviejų kūrinių. Pirmasis – jau senai tapęs raktiniu Palangos ženklu, yra biblioteka Vytauto gatvėje, – atitraukta nuo gatvės, su švelniai banguojančiu stogu ir „opartišku“ fasadu – paprasta, šilta ir delikati.
Dar vienas A. Čepio kūrinys – parodų salė su kavinės patalpomis S. Dariaus ir S. Girėno bei S. Daukanto gatvių sankirtoje, vienaaukštis medinis statinys, vėlgi su „džiazuotais“ fasadais, deja, labiau mechanistiniais. Šiuo metu apleistas. Prieš kurį laiką buvo organizuotos šios vietos užstatymo konkursas, kurio laimėtojas R. Palekas sėkmingai inkorporavo esamą pastatą į galutinę kompoziciją. Puiku, jeigu taip ir atsitiktų realybėje. Bet ji kol kas nešviečia?
Šiame Palangos krašte visu ryškumu sublizgėjo A. Lėckas su savuoju „Žilvinu“. Mano kartos architektams tai tapo vienu iš nedaugelio maldos objektų. Pakibęs virš žemės, su neregėto dydžio konsolėmis ir atstumais tarp atramų, brutalių, mūsuose dar neįprastų betoninių paviršių fasadų, atrodo, turinčių savo mase prislėgti, plevena erdvėje, atskirais fragmentais atidengdamas vis kitokias gamtos ir pastato sąveikos kompozicijas. Manau, kad ir jam gresia renovacijos išbandymas. Esu įsitikinęs, kad šiandien tikrai galima surasti tokių apdailos (apšiltinimo) būdų, kurie nesunaikintų retos laikmečio vertybės“, – rašė L. Vaitys, pridurdamas, jog  po „Žilvino“ sėkmės vėlesni panašios stilistikos objektai – taip pat nepriekaištingai sukomponuoti „Žilvinėlis“, „Voveraitė“ – jau irgi tapo reikšmingais įvykiais, artimais „Žilvinui“, tačiau labiau formaliai nei dvasiškai.

Vertinta šešiais aspektais
Ne vienerius metus skambėjusias kalbas „kūnu“ pavertė Palangos miesto savivaldybės nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba, priėmusi sprendimą siūlyti į Kultūros vertybių registrą įrašyti apie 1968 metus Vilniaus Miestų statybos projektavimo institute suprojektuotąjį (projekto architektas – Algimantas Lėckas, projekto konstruktorius – Kęstutis Augustinas) ir jau 1969-aisiais pastatytąjį viešbutį „Žilvinas“.
Išsamią objekto vertinimo medžiagą, būtiną nekilnojamojo kultūros paveldo objekto reikšmingumo požymiams nustatyti, parengė nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistė Vilija Andriulionienė, pateikusi pastato geografinės padėties ir aplinkos, jo būklės, kvartalo ir sklypo raidos charakteristikas, faktus apie pastato paskirtį, savininkus ir naudotojus, jo projektuotojus bei  pastato architektūros įvertinimą.
„Viešbutis „Žilvinas“ stovi Palangos miesto centrinėje dalyje, kairiajame Rąžės upės krante, netoli jūros esančiame kvartale, apribotame Kęstučio g., Meilės al., J. Simpsono g. ir Birutės al. Kvartalas gausiai apželdintas, atskiri pastatai jame stovi laisvai, medžių apsuptyje, sklypų struktūra – neryški. Pastatas stovi centrinėje kvartalo dalyje, bendrame sklype su prekybos paskirties pastatu, pastatytu kaip dviejų pastatų komplekso dalis, ir kartu su juo formuoja įdomią kiemo erdvę“, – rašo V. Andriulionienė.
Kvartalas – apželdintas ir mažai užstatytas
Kvartalas, kuriame yra viešbutis „Žilvinas“, yra toje Palangos miesto teritorijoje, kuri formavosi ir vystėsi kaip kurortinė zona ir ilgą laiką vadinta tiesiog kurortu, kurio urbanistinė struktūra pradėjo formuotis tik paskutiniame XIX a. dešimtmetyje. To meto planuose tarp dabartinės S. Daukanto gatvės ir pajūrio miško jau pažymėta keletas pastatų.
Pirmasis žinomas planas su kurortinės zonos gatvėmis ir sklypų ribomis datuojamas kaip XX a. pradžia. Nors ir labai apgadintas, su vėlesniais papildymais bei pakeitimais jis yra naudingas tuo, kad leidžia identifikuoti daugelį statinių pagal vietas ar pavadinimus. Kvartale, apribotame Kęstučio g. pietuose, Palangos Mylėtojų (dab. Meilės) al. vakaruose, Senkevičiaus (dabar J. Simpsono) g. šiaurėje ir Birutės al. rytuose pažymėti trys sklypai, iš kurių du jau užstatyti. Užrašai sklypuose liudija, kad sklype prie Birutės gatvės stovi vila „Bogumila“, o viduriniame – Skowronskio gimnastikos salė. Tuščias tik kraštinis sklypas vakarų pusėje, kuris taip niekada ir nebuvo užstatytas.
1929 m. duomenimis, nagrinėjamo kvartalo teritorijoje stovėjo jau kitas pastatas – kavinė „Grand“. Apie čia stovėjusios gimnastikos salės likimą duomenų neaptikta. Manoma, kad po karo ji buvo apleista ir laikui bėgant nugriauta. Naujoji kavinė buvo pastatyta arčiau J. Simpsono gatvės ir 1931 m. spaudoje reklamuojama kaip „miške, netoli jūros, patogioje vietoje, smagi poilsiui vieta“, kurioje „yra įrengta įvairioms pramogoms salė su bufetu“, vėliau (1933 m.) – kaip pensionas „Grand Cafe“ su pirmos rūšies virtuve, šalia kurio yra „didelis parkas, patogi vieta vaikams žaisti, sporto salė ir aikštės bei įvairių pramogų įrankiai“.
1933 m. Palangos miesto netermininės nuomos valdomų žemės sklypų atsienojimo plane  nagrinėjamas kvartalas suskaidytas į tris skirtingo dydžio sklypus. Vidurinį kvartalo sklypą tuo metu buvo įsigijusi Lietuvos mokytojų profesinė sąjunga, kuriame planavo statyti naujus poilsio namus. Gretimą sklypą su vila prie Birutės al. 1934 m. įsigijusi Lietuvos karininkų ramovė taip pat planavo naujas statybas, tačiau visus planus nutraukė II pasaulinis karas.

Dviejų dalių kompleksas
Apie viduriniame kvartalo sklype buvusio pastato (kavinės) likimą žinoma tik tiek, kad 1950 m. jo jau nebebuvo, o nacionalizuota kvartalo teritorija tapo parku. Vienintelio kvartale tuo metu buvusio pastato (dab. Birutės al. 46) 1950 m. inventorinis sklypas apima visą kvartalą. Rytiniame sklypo pakraštyje pažymėtas minėtas pastatas su priklausiniais (šuliniu ir lauko tualetu), o likusią dalį užima parkas. 1952 m. pastatą perdavus Kurortų, sanatorijų ir poilsio namų valdybai, kvartalo kraštovaizdis iš esmės nekito beveik ištisus du dešimtmečius.
Kvartalo ribos nekito ir vėliau, o užstatymo charakteris ėmė keistis tik XX a.7 dešimtmetyje, prasidėjus intensyviai kurorto plėtrai. 1969 m. kvartalo centre buvo pastatytas nemažas dviejų dalių „Žilvino“ poilsio namų kompleksas, o šiaurės rytų kampe 1970 m. iškilo poilsio namai „Žilvinėlis“. Daugiatūriai modernios architektūros pastatai buvo jautriai įkomponuoti parko želdinių fone ir kultūrinio kraštovaizdžio kontekste nebuvo nei dominuojantys, nei agresyvūs.
Paskutinis kvartalo raidos etapas susijęs su paskutiniąja žemės reforma Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kuomet laisvai užstatytas teritorijas vėl imta skaidyti sklypais. Nagrinėjamo kvartalo teritorijoje stovintiems pastatams buvo suformuoti trys atskiri sklypai. Dviejų pastatų „Žilvino“ poilsio kompleksui suformuotas didelis netaisyklingos formos sklypas, vienu kampu siekiantis vakarinę kvartalo ribą, sklypas poilsio namams „Žilvinėlis“ suformuotas iki II pasaulinio karo buvusio sklypo prie Birutės al. sąskaita, o Krašto apsaugos ministerijai perduoto pastato Birutės al. 46 reikmėms, dėl aukščiau nurodytų priežasčių, sklypas suformuotas beveik tris kartus mažesnis už buvusį.

(Bus daugiau)