Lietuvos karininkų ramovės vila pripažinta kultūros vertybe

(Tęsinys. Pradžia „Palangos tilto” Nr. 72, 2013.09.24)

Iki praėjusių metų Palangos savivaldybės teritorijoje buvo 109 kultūros vertybės, registruotos Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registre. Pernai į jį įrašyti dar du objektai: gegužės mėnesį įregistruota ant Šventosios upės kranto nuo 1931 m. stovinti medinė Švč. Mergelės Marijos, Jūrų žvaigždės koplyčia, o spalį kultūros vertybe pripažintas prie Kunigiškių karjero esantis Kunigiškių senkapis. Šiais metais Kultūros vertybių registras pasipildė dar dviem Palangos objektais, vienas jų – Birutės al. 46 esanti Lietuvos karininkų ramovės vila.

Mėgiama karininkų ir jų šeimų poilsio vieta
1935 m. pavasarį vasarnamis buvo suremontuotas, ramovės valdyba patvirtino vasarnamio eksploatacijos taisykles. Tų pačių metų liepos pradžioje pastatą papuošė iškaba „Vila Ramovė“ ir jau patį pirmąjį sezoną buvo išnuomoti visi kambariai. Ramovės vila buvo mėgstama karininkų ir jų šeimų poilsio vieta. Čia ne kartą ilsėjosi generolai Stasys Raštikis ((1896-1985) – Lietuvos kariuomenės vadas, generolas, politikas, LR krašto apsaugos ministras), Vladas Nagius Nagevičius ((1880-1954) – Lietuvos gydytojas, archeologas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrėjas, generolas, politinis ir visuomenės veikėjas), 1939 m. Lietuvai netekus Klaipėdos, Ramovė globojo iš Klaipėdos krašto į Kauną pasitraukusį Mažosios Lietuvos veikėją, Klaipėdos sukilimo (1923 m.) vadovą Martyną Jankų ((1858-1946) – Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, publicistas, spaustuvininkas, vienas „Aušros“ leidėjų). 1939 m. ir 1940 m. ramovę lankė įvairių organizacijų ekskursijų dalyviai, žymūs asmenys: ilgametis Palangos burmistras dr. Jonas Šliūpas ((1861-1944) – gydytojas, medicinos, humanitarinių ir teisės mokslų daktaras, aušrininkas, lietuvių spaudos ir politinis veikėjas, Palangos burmistras) ir kiti žymūs asmenys. 1940 m. gruodžio 31 d. vila „Ramovė” ir jai priklausantys žemės sklypai kartu su visu turtu perduoti Tarybinei armijai. Po antrojo pasaulinio karo, 1946 m., bešeimininkis pastatas paimtas į Palangos miesto Tarybos fondą. 1952 m. pastatas perduotas valdyti LTSR VPSCT Kurortų, sanatorijų ir poilsio namų valdybai: nuo 1955 m. pastatas priklausė sanatorijai „Banga“, jame veikė poliklinika su gydytojų kabinetais ir procedūroms skirtomis patalpomis, o 1989 m. pastatas priklausė sanatorijai „Jūratė“.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir pradėjus kurti savo karines pajėgas, 1993 m. vasarį vasarnamis perduotas Krašto apsaugos ministerijai, o kovą Palangos sanatorija „Jūratė“ pastatą perdavė Krašto apsaugos ministerijos Lauko kariuomenės brigadai „Geležinis Vilkas“.
1995 m. Krašto apsaugos ministro įsakymu buvo įsteigta Palangos karininkų ramovė, kurios viršininku paskirtas Aidas Mališauskas. Nuo šių metų sausio 2 d. Palangos karininkų ramovė tapo Klaipėdos įgulos karininkų ramovės (viršininkas – Leonas Stonkus) Palangos skyriumi (vedėja – Daiva Mikėnienė).
LK Palangos karininkų ramovė – Krašto apsaugos sistemos kultūros įstaiga. Čia vyksta Krašto apsaugos sistemos, Lietuvos kariuomenės renginiai, konferencijos, apsigyvena kariai, vykstantys į karines pratybas. Kaip prieškario laikais, taip ir dabar Palangos karininkų ramovė yra mėgstama Krašto apsaugos sistemos karių, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis bei jų šeimų narių poilsio vieta, čia pageidauja atstatyti sveikatą ir darbingumą dauguma iš misijų grįžusių karių.

Karininkai „Bogumilą” pertvarkė minimaliai
Kaip gi kito pats į Kultūros vertybių registrą šių metų liepą įrašytasis pastatas? V. Andriulionienės surinktoje istorinėje medžiagoje minima, jog seniausia turima informacija apie pastato išvaizdą galima laikyti 1929 m. leidinėlyje apie Palangą, Namų ir nuomininkų rodyklėje pateiktus duomenis. Viloje „Bogumila“ nurodyta esant 16 kambarių, 2 virtuvės, 3 balkonai ir 5 verandos. Sprendžiant iš pastato architektūros ypatumų 1934 m. ikonografinėje medžiagoje, manoma, kad pastatas buvo rekonstruotas po Pirmojo pasaulinio karo. Beveik neabejotina, kad tuo metu pastatas buvo padidintas, įrengta keletas papildomų įėjimų su verandomis, dalinai pakeista plano struktūra bei dalies durų ir langų angų vietos. Tą iliustruoja elementarios architektūrinės tvarkos stoka (jau nekalbant apie aukštesnius kompozicinius principus), stilistinio vieningumo bei statybos laikmečiui charakteringų detalių trūkumas, nelogiškų sprendimų gausa ir kiti panašūs dalykai.
Kaip atrodė vasarnamis XX a. 4 dešimtmetyje, galima spręsti iš to meto planų ir fasadų fragmentų bei aprašymų spaudoje. 1934 m. vasarnamį įsigijus karininkų ramovei, vasarnamio reikalai (ypač artėjant vasaros sezonui bei jo metu) buvo aptariami žurnale „Kardas“. Nors čia pagrindinai buvo aprašomi poilsiautojams aktualūs dalykai (kainos, tvarka, sąlygos), šiek tiek informacijos sutinkama ir apie pastato fizinę būklę, architektūrą bei jos raidą. Apie įsigytą vasarnamį buvo rašoma, kad jis dviejų aukštų, 1633 kub. m, „...ne naujas, bet atlikus remontą ir pritaikius Ramovės narių vasarojimui, dar ilgus metus juo galima bus naudotis“. Vasarnamio interjeras, matyt, irgi buvo paprastas, be dekoro, kitaip kažin ar būtų rašoma, kad jį pritaikant „...ypatingų įrengimų bei prabangos nenumatoma, nes apskritai, toji prabanga, atsižvelgiant į vasarnamio paskirtį, nereikalinga“.
1934 m. vasarnamį įsigijusi karininkų ramovė jį pertvarkė minimaliai. Kaip ir buvo numatyta, didelė patalpa pastato centrinėje dalyje buvo padalinta į dvi vienodas patalpas, iš kurių į verandą buvo įrengtos dvejos atskiros durys, o buvusios vienos centre – panaikintos. Dar vienos durys į tą pačią verandą buvo įrengtos ir iš šiaurinėje jos pusėje esančios patalpos.
Iš įvairių pasisakymų spaudoje matyti, kad įsigytas vasarnamis pilnai netenkino tuometinių jos savininkų. Visų pirma, jis buvo per mažas ir galėjo patenkinti tik nežymią dalį visų karininkų ir jų šeimų, norinčių vasaroti Palangoje, be to jame trūko valgyklos, maža virtuvėle vienu metu galėjo naudotis tik 2-3 šeimos, nebuvo viengungiams skirtų kambarių ir kitų tinkamam poilsiui būtinų patogumų. Apie poreikį statyti naują vasarnamį buvo užsimenama dar iki jo įsigijimo, o tik įsigijus buvo siūlymų esamą vasarnamį nugriauti. Nuo 1936 m. naujo vasarnamio statybos klausimas buvo nuolat keliamas Ramovės seniūnų ir visuotiniuose susirinkimuose, tačiau kol vyko Ramovės rūmų statybos Kaune, pradėti naujas statybas nesiryžta, o atėjus 1939 m. negandoms nebuvo pastatyta net planuota barako tipo valgykla. Vis dėlto, nežiūrint į nepalankią ekonominę ir politinę situaciją, minties pasistatyti naują apie 100 lovų vasarnamį su valgykla nebuvo atsisakyta. 1939 m. buvo parengtas esamo vasarnamio rekonstravimo projektas ir 4 skirtingų autorių naujojo vasarnamio projektai, pagal kuriuos vila „Ramovė“ su naujuoju pastatu būtų sudariusi kompleksą. Nežinia, kurį iš 4 pastato variantų būtų norėję matyti karininkai, tačiau žvelgiant į minėtus projektus belieka tik džiaugtis, kad nė vienas iš jų nebuvo įgyvendintas. 
 

Rekonstruota dukart
Nuo 1935 m. remonto pastatas iš esmės nekito mažiausiai iki 1950 m. Manoma, kad vasarnamio rekonstrukcija prasidėjo apie 1952-1953 m., kuomet jis buvo perduotas valdyti LTSR VPSCT Kurortų, sanatorijų ir poilsio namų valdybai ir buvo pritaikomas sanatorijos poliklinikai. Ši rekonstrukcija baigta 1955 m. Jos metu ir buvo paaukštinta centrinė pastato dalis (vietoj čia buvusios mansardos įrengiant antrąjį aukštą) bei atlikta visa eilė kitų pakeitimų pastato išorėje ir viduje. Pritaikant pastatą naujai paskirčiai, didelis kiekis įėjimų iš lauko tapo nebereikalingas, todėl net 6 buvusių durų vietose buvo įrengti langai, panaikintos dvi verandos bei lauko laiptai į mansardą, sutrumpintas balkonas Birutės gatvės fasade. Pastato viduje pakeista laiptinės vieta, o pati laiptinė padidinta, išardyta dalis esamų pertvarų, dalis durų panaikinta, o dalis įrengta kitose vietose, pastatyta naujų pertvarų, panaikintos krosnys ir dūmtraukiai, įvestos centralizuotos vandens ir šilumos tiekimo sistemos, įrengti tualetai. Rekonstruojant stogą, medinė (skiedrų) stogo danga buvo pakeista į asbestinį šiferį, galimai pakeista dalis angų užpildymo elementų, verandų ir balkonų detalių.
Nuo 1955 iki 1964 m. pastate buvo atlikti tik keli neesminiai pakeitimai: rekonstruotas dūmtraukis pietvakariniame pastato kampe bei antrojo aukšto vestibiulyje šalia laiptinės atitverta kabineto patalpa.
Perėmus pastatą LR krašto apsaugos ministerijai, jo rekonstravimo darbai buvo atnaujinti 1994 m. Rekonstrukcijos metu esminių pakeitimų plano struktūroje (palyginti su buvusia po 1991 m. rekonstrukcijos) padaryta nebuvo. Kaip ir buvo numatyta, I aukšte, pietinio tūrio buvusiuose 4 kambariuose įrengti 4 numeriai poilsiautojams su prieškambariais bei dušais, centrinėje dalyje – erdvus vestibiulis su laiptine ir registratūros patalpomis, šiaurinėje – erdvus holas ir tarnybinės patalpos. Nežiūrint tyrimo autoriaus pastabos dėl centrinės verandos reikšmingumo pastato stilistikai, atvira palikta tik jos dalis, kuri nuo tambūro atskirta pertvara. Buvusiose II aukšto patalpose, kuriose 1989-1991 m. didesnių pakeitimų nepadaryta, greta laiptinės ir erdvaus holo su balkonu poilsiautojams įrengti 8 numeriai.
Po 1994 m. buvo atlikti tik palaikomojo remonto darbai, žymesnių pakeitimų neužfiksuota nei plano struktūroje, nei fasadų architektūroje. Pastatas du kartus perdažytas, pakeisti visi angų užpildymo elementai (2004-2005 m. langai ir durys pakeisti į medinius su stiklo paketais), langų apvadai, kiti sunykę mediniai elementai, vidaus sienų apdaila, grindų ir lubų dangos.