Mokslinėje konferencijoje prikelta Palangos žydų istorija

Pirmadienį Palangos kurorto muziejuje vyko mokslinė konferencija „Palangos žydai. Išnykusi miesto bendruomenės dalis“. Konferencijoje dalyvavo būrys mokslininkų, nagrinėjusių temas apie žydus, taip pat būrys ir vietinių palangiškių, besidominčių šia tauta ir jos istorija. Konferencija rengta kartu su Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutu.

Daug mokslininkų
Lietuvoje nerasime miesto ar miestelio be žydų kultūros ženklų, dažniausiai – senų kapinių ir sinagogų. Palanga – ne išimtis. Apie juos, jų paliktus ženklus kurorte ir kalbėta mokslinėje konferencijoje, kurioje dalyvavo būrys specialistų, galinčių pasidalinti savo tyrinėjimais. Konferencijos moderatoriumi tapo Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto Istorijos ir archeologijos katedros lektorius dr. Hektoras Vitkus.
Bet pirmiausia visus pasitiko šeimininkai – Palangos kurorto muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkė Audronė Levickytė-Bumbulienė ir direktorius Jūratis Viktoras Liachovičius bei Izraelio valstybės ambasados Lietuvoje, mielai sutikusios bendradarbiauti organizuojant konferenciją, atstovai.
Mokslinėje konferencijoje dalyvavo Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininkas Feliksas Puzemskis ir Vilniaus žydų bendruomenės narys GeršonasTaicas. Mokslinėje konferencijoje dalyvavo daug istorikų-mokslininkų iš Lietuvos ir Latvijos: prof. dr V.Vareikis, minėtasis dr. H.Vitkus,doc. dr. S.Kaubrys, dr. E.Bendikaitė, dr. K.Kapenieks, dr. M.Rupeikienė, dokt. J. Stončius ir kiti.

„Kad žydų atmintis būtų deramai įamžinta“
Kurorto muziejaus direktorius priminė, jog susirinkti visus paskatino Europos žydų kultūros dienos, o kita proga – praėjo 530 metų nuo pirmųjų žydų gyvenimo Palangoje ženklų paminėjimo. Jis perskaitė ir LŽB pirmininkeiFainaiKukliansky siųstą laišką iš Palangoje gyvenusių žydų Benjaminovičių šeimos, kurį buvo prašoma perduoti Palangoje vyksiančios konferencijos dalyviams ir organizatoriams.
„Jums rašo PreideLeizerioBenjaminovičiaus vaikai – Mejeris (1950 m.), Simonas (1953 m.) ir Leiba (1956 m.). Šiuo metu gyvename Izraelyje.Mūsų tėvas, gimė 1922 metais rugpjūčio 21 dieną Palangoj. Tėvas turėjo vyresnį brolį Mošę ir tris seseris: Rachil, Etė ir Libė(Libalė). Jo tėvai – mama Altė (mergautinė Odesaitė) ir tėvas Simonas Benjaminovičius. Be to, kartu su jais gyveno senelio Simono tėvai. SenelisAba buvo krosnių dėjimo meistras. Pasak tėvo, Benjaminovičių šeima apsigyveno Palangoje 18 amžiaus pradžioje.
Mūsų senelis Simonas buvo gintaro apdirbimo meistras ir dirbo namudininku vienoje iš kelių Palangoje buvusių dirbtuvių, kurių savininkai dažniausiai buvo žydai.Tėvas pradėjo dirbti nuo 13 metų, o nuo 15 metų tapo mokiniu staliaus dirbtuvėje. Jis mokėsi amato iš meistrų palangiškių ponų – Šilgalio ir Macio. Pas juos lankėsi nuolat, poilsiaudamas Palangoj.Teta Ete dirbo siuvėja Leono Galdiko dirbtuvėje. Su Galdikais palaikėme glaudžius ryšius ir po karo.1941 metais, birželio 22 dieną, prasidėjus karui, tėvas su 2 seserimis ir broliu buvo Plungėje, vestuvėse. Mūsų seneliaiAltė ir Simonas kartu su tėvo jaunesniąja seserimiLibale pasiliko namuose Palangoje. Jie suspėjo pasiekti Kretingą, įšokti į traukinį, važiuojantį Latvijos kryptimi. Latvijos ir Lietuvos buvusiame pasienyje vietiniai fašistai juos sulaikė, išvežė į Liepoją kartu su grupe kitų žydų ir sušaudė šalia konservų fabriko. Mūsų tėvui pasisekė pasprukti ir galų gale jis atsidūrė Rusijoj, Kirovo srities kolūkyje.
1942 metais buvo pašauktas į tarybinę armiją, į 16-tąją Lietuvišką diviziją. 1943 metais kovo mėnesį buvo sužeistas prie Oriolo miesto. Po sužeidimo ilgai gydėsi, tapo minuotoju ir išminuotoju. Po demobilizacijos grižo į Palangą, bet nesurado nei tėvų, nei sesers gyvųjų tarpe.
Gerbiami konferencijos dalyviai, džiaugiamės, kad galų gale susidomėta ir Palangos žydais. Jaučiamės neatskiriama Palangos žydų dalimi ir linkime, kad jų atmintis būtų deramai įamžinta Lietuvos istorijoje.Mūsų tėvas be galo mylėjo Palangą, kalbėjo laisvai lietuviškai ir žemaitiškai. Turėjo daug draugų tarp palangiškių ir su visais mielai bendravo. Vienas iš jo pomėgių buvo rinkti medžiagą apie Palangą“, – rašoma atsiųstame laiške.

Žydų bendruomenė – išskirtinė sumanumu
Konferencijos dalyvius sveikino ir joje dalyvavusi profesorė Leta Dromantienė, pabrėžusi, jog žydų bendruomenės istorija yra neatsiejama Lietuvos istorijos dalis. Žydai paliko ryškų pėdsaką, kurį būtina prikelti.
„Žydų bendruomenė daug padarė, jog Palanga taptų turtingu miesteliu, o tarpukario metu taptų ir populiariu kurortu. Žydų tautybės žmonės pasižymėjo verslumu, kultūros puoselėjimu, galima sakyti, kad tai buvo ekonominis variklis ne tik Palangoje, bet ir visoje Lietuvoje. Deja, gaisrai, žmonių veikla, sovietmetis labai mažai paliko atmintinų ženklų, kurie galėtų dabar papuošti mūsų miestą“, – teigė taip pat konferencijoje dalyvavęs Palangos miesto mero pavaduotojas Rimantas Antanas Mikalkėnas.
Tądien konferencijoje pranešimus skaitė daug garbių žmonių, gerokai praplėtusių akiratį apie Palangos žydų bendruomenę. Pirmasis pranešėjas buvo prof. Dr. Vygantas Vareikis, skaitęs pranešimą pavadinimu „Lietuva ir žydai: sugyvenimas ir atskirtis XIX-XX a. pirmoje pusėje“. Konferenciją pradėjęs lektorius žydų tradicijas sugretino su šiuolaikinėmis aktualijomis ir pripažino, jog ruošdamas pranešimą jis visų pirma pagalvojo apie krepšinį. „Žydai šabo (poilsis, judėjų kassavaitinė šventė, prasidedanti penktadienio saulėlydžio metu ir pasibaigianti šeštadienio vakare) metu negali nieko dirbti, vadinasi, negalėtų ir treniruotis krepšinio aikštėje, nes tai fizinio krūvio reikalaujanti veikla“, – šypsojosi profesorius.
Skaitydamas pranešimą lektorius užsiminė, jog žydas anais laikais buvo kitoks – kitokios jų tradicijos, kitoks maistas, kitokia apranga, tačiau visi žinojo, jog norint gauti pinigų arba gero patarimo – eik pas žydą. „Žydas dažnai minimas kaip amatininkas, šiaučius, kitoks, tačiau niekada neminimas kaip žemdirbys. Tai nereiškia, jog žydas nemokėjo dirbti žemės, taip nebuvo. O lietuvių požiūriu, vertinga vien tik žemdirbystė. Kad ir kaip bebūtų, lietuviai be žydų gyventi negalėjo, visais gyvenimo atvejais galėdavo lietuviai pasikliauti žydų tautybės žmonėmis“, – išskyrė profesorius.

Sudarė nemažą bendruomenės dalį
Dr. Marija Rupeikienė parodė, kaip atrodė kažkuomet centrinėje Palangos miesto aikštėje stovėjusios sinagogos, kur buvo įsikūrusios žydų šeimos.
Taigi, pasak istorinių šaltinių, 1487 m. Palangoje veikė žydų laidojimo brolija Chevra Kadiša, kas leistų teigti, jog žydai Palangoje gyveno jau XV a. XVII a. žydai jau sudarė nemažą kaimelio bendruomenės dalį, jie savo darbais stengėsi mažą kaimelį paversti klestinčiu miestu.
1693 metais, kai žydai Palangoje gavo miestiečių teisę ir galėjo įsigyti žemės sklypus, statyti namus, užsiimti prekyba, jų čia buvo 10. Palangoje tuo metu gyveno tik 43 žmonės. Po šimto metų, 1794-aisiais, iš 69 miestelėnų buvo 17 žydų.
1817 m. duomenimis, Palangoje stovėjo 80 sodybų, iš kurių 30 priklausė žydams. Tuo metu (Senojoje ir Naujoje Palangoje) gyveno 688 žmonės. Iš jų – 439 (219 vyrų ir 220 moterų) buvo žydai, nepriklausantys Palangos dvaro jurisdikcijai, mokantys mokesčius dvarui už sklypus. Žydų kahalui priklausė mokykla, pirtis, kapinės.
1869 m. Palangoje gyveno 979 žydai (476 vyrai, 503 moterys). Žydai vertėsi tradiciniais verslais: prekiavo, užsiiminėjo amatais, jiems priklausė karčemos. XIX a. II pusėje pagausėjo žydų gyventojų (1881 m. iš 1618 gyventojų buvo 1121 žydas), nes Palangoje įsikūrė gintaro apdirbimo įmonių (jos priklausė žydams), kuriose daugiausia dirbo žydų tautybės darbininkai. 1902 m. buvo pastatyta raudonų plytų sinagoga. Dar viena, mažesnė, sinagoga buvo pastatyta apie 50 metrų nuo didžiosios sinagogos (sinagogos iki šių dienų neišliko). 1936 m. Eta Gutmanienė J. Basanavičiaus gatvėje pastatė pirmąją elektrinę. 1938 m. Palangoje kilo didelis gaisras, kuris sunaikino visą žydų gyvenamąjį kvartalą.
1941 m. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą Palangoje prasidėjo masinės žydų žudynės. Birželio 27 d. ir spalio 12 d. vykdyto holokausto aukomis tapo daugiau nei 400 Palangos žydų bendruomenės narių. Taip baigėsi daugiau nei 500 metų trukusi neatskiriamos Palangos miesto bendruomenės dalies istorija.
Po kiekvieno pranešimo palangiškiams kilo nemažai klausimų apie žydų bendruomenę, jų gyvenimo būdą, tradicijas. Tad kaskart mezgėsi smagi diskusija, atskleidusi, jog daug mūsuose vyrauja ir mitų apie žydus.