Lingvistinis endoskopas ir kalba, kuriama kuriant

Mūza Svetickaitė

Žmonės kalba. Pasakoja, kas šiandien ar prieš pusę amžiaus nutiko, teikia informaciją apie lėktuvų skrydžius ir viešbučių kainas, ieško žodžių išreikšti laukiniam džiaugsmui ir rauda prie mirusiųjų.

Žmonės skaito. Analizuoja vaistų vartojimo lapelius ir plaktuvų naudojimo instrukcijas, seka naujienas internete, o kartais net susigraudina panirę į seną knygą šiurkščiais puslapiais.

Žmonės dargi rašo. Nežinia kieno sukurtais trumpiniais atsakinėja į žinutes, kuria laiškus verslo partneriams ar užjūryje gyvenančioms meilėms, net istoriją užrašų knygelėn skrebena.

Ir šitaip – tūkstančius metų: iš pradžių negausiais gomuriniais riksmais, vėliau įmantriomis mandagybėmis ir rafinuotais laiškais... Dabar kiekvieną minutę pasaulyje gimsta per 250 naujagimių, jų mamos pradeda išraiškingai jiems kalbėti apie pasaulį, tie vaikučiai pamažu ima suprasti, kalbėti ir rašyti, ir visai nesvarbu, ar taps lingvistikos profesoriais, ar matematikais, jų gyvenimas be kalbos – tos, kurią įskiepijo motinos – bus neįsivaizduojamas.

Bet pasaulis greitėja ir traukiasi, daugybė kvapą gniaužiančių dalykų tampa savaime suprantamais, o mūsų poreikiai primityvėja. Kaip apmaudu pasidaro, kai suprantu, kad gimtoji kalba kai kuriems nebevaidina vienytojos, meno įrankio ar kultūros skleidėjos vaidmens. Pasiutusiai liūdna, jei gimtoji kalba virsta viso labo komunikacijos priemone, kuria naudojantis pritrūksta lietuviškų žodžių daugybei dalykų įvardinti. Pasaulinės kalbos ima viršų – jomis daugelyje kraštų susikalbėsi, o noras elgtis taip, kaip svečių kraštų gyventojai, ko gero, rusena viso pasaulio žmonių genuose.

Tačiau ką lietuvių kalba reiškia man? Kelioms sekundėms atsiribojus nuo aplinkos triukšmo labai lengva įleisti savin endoskopą. Manasis sako, kad gimtoji kalba man yra tarsi tiltas, kuriuo galiu pažinti kitą arba įeiti į save ir iš gilumų išnešti pasauliui kažką nuoširdaus ir autentiško. Tas tiltas akimirksniu gali nusitiesti į bet kurį lietuviškai kalbantį pasaulio kraštelį, o žingsniuodama aš pati galiu pildyti jį naujomis lentomis, nuo senų valyti dulkes ir marginti įvairiausiais raštais. 

Atsiverčiu knygą. Galbūt ji archajiškai pasakoja apie prieš kelis šimtus metų gyvenusių būrų rūpesčius, gal baisisi marčios vargais ir gyvenimu koncentracijos stovykloje, o gal kalba apie sunkų meilės nepatyrusių vaikų gyvenimą? Fiziškai į praeitį nenukeliausiu, ką reiškia keltis ir gultis su saule irgi vargu, ar suprasiu, o žiaurių kankinimų patirti nelinkėčiau net didžiausiam priešui. Bet knyga parašyta mano kalba. Į autoriaus sukurtą pasaulį akimirksniu nusitiesia tiltas, juo į mane kaip gyvi ateina aprašyti žmonės, suprantu juos it nuluptus, regiu dangų virš jų ir žemę po jais, o kiekvieną jų mintį ir veiksmą jaučiu it saviškį. Jie tampa manimi, o savo pasaulį kurį laiką patiriu jų juslėmis.

Patyrimai. Visi – ir tie, kuriuos išgyvenau aktyviai bendraudama, keliaudama ar tiesiog kasdien kvėpuodama, ir tie, kurie atsirado pasyviai skaitant knygas ar gilinantis į meno kūrinius – nugula į pasąmonę it mozaika. Nuo pat vaikystės be galo mėgau gilintis į kitų užrašytus patyrimus, pajutau, kad gimtosios kalbos galia tverti milijonus paralelinių visatų tavo fotelyje yra kur kas įtaigesnė nei skaitmeniniai vaizdai ar virtuali realybė, nes kiekvieną parašytą sakinį mes užpildome savo vaizduote ir detalėmis. Galiausiai mane sužavėjo žodžių skambesys ir daryba. Ėmiau žaisti garsais, kiekvienas žodis, rodos, įgijo tam tikrą spalvą ir kvapą, susižavėjau poezija ir pati pradėjau rašyti. Kodėl? Nes įvairiausi įspūdžiai nebetilpo mano pasąmonėje, norėjau jais dalintis su kitais, o lankstesnio ir labiau neaprėpiamo įrankio nei gimtoji kalba tam neradau.

Praėjo beveik vienuolika metų. Normalu, kad tiek aš, tiek pasaulis aplink mane keitėsi drastiškai, daugiau ar mažiau įvaldžiau anglų, vokiečių ir lotynų kalbas, tačiau du dalykai nepakito. Tai – noras dalintis patyrimais su kitais ir susižavėjimas gimtosios kalbos galia. Rašant poeziją gimtąja kalba trimis eilutėmis gali pasakyti tai, ko neišreikštų kitų kalbų tūkstančio puslapių žodynai. Kodėl? Nes kiekvienas gimtosios kalbos žodis skaitytojui atneša kai ką daugiau: prisiminimą, vaikystės įspūdį, galbūt seno draugo veidą... Gimtąją kalbą moku it savo penkis pirštus, todėl kurdama galiu išlaisvinti vaizduotę ir sugretinti tokius dalykus, kurie įprastai nedera, ir pasaulį išvysti aukštyn kojom. Tik gimtoji lietuvių kalba man leidžia atsipalaiduoti ir rašant net nejausti griežto jos taisyklių ir reikšmių egzistavimo. Visgi kaip mes viena prie kitos prisitaikiusios!

Tačiau mano džiaugsmą numalšino faktas, jog kasdien pasaulyje miršta daugybė kalbų. Lingvistas Florianas Coulmasas teigia, kad didžiausiame pavojuje yra tos kalbos, kurios menkai prisitaikiusios prie šiuolaikybės, jos atspindi tradicinę gyvenimo formą, o arsenalo apibūdinti modernią civilizaciją neturi. Jomis kalbantys žmonės šiuolaikiniam gyvenimui apibūdinti vartoja pasaulinių kalbų žodžius, nes net jei kalbininkai ir sukuria jų atitikmenis, jie sunkiai pritampa prie kasdienės kalbos. Aš pati irgi mieliau nei vaizduoklį renkuosi monitorių, tačiau darosi baugu: ar šis modelis neprimena mūsų situacijos?

Žinoma, lietuvių kalba šneka daug žmonių, jos mokomasi mokyklose, ja kuriama literatūra, o antrosios valstybinės kalbos, dėkui Dievui, nėra. Tačiau bijau, kad pavojus yra ne tekstų ir lietuviškai kalbančių žmonių nykime, o motyvacijos puoselėti gimtąją kalbą mažėjime. Kai kuriems šiuo metu ji atrodo archajiška ir neaktuali, o jos skylės užpildomos užsienio kalbų mokymusi ir vartojimu kasdienybėje. 

Tačiau man kalbos, kuria kalbėdama jausčiausi laisviau ir kuria save išreikšti galėčiau geriau, nei lietuviškai, visame pasaulyje nėra. Ir tesako skeptikai, kad tai nemadinga ir nemodernu. Niekas nepalauš mano tikėjimo, kad gimtoji kalba – nemarus gaivalas, kurį kurti kasdien galiu ir aš. Dalintis su kitais patirtimis, jausenomis, o kartu neleisti lietuvių kalbai užpelkėti, pridėti kažką naujo. Nors tai – tik grūdelis smėlynuose, bet jis mane džiugina. Tačiau žinau, jog nesu viena. O kartu su kitais, mylinčiais, kuriančiais ir puoselėjančiais gimtąją kalbą, mes esame nebe smėlio grūdelis, o galinga kopa, kurios neišpustys net patys atšiauriausi grėsmių vėjai.

Mūza Svetickaitė Seime skaitė šį pranešimą valstybinės kalbos statuso atkūrimo 35-mečio minėjimo renginyje „Kartu kalboje ir valstybėje“. Renginį organizavo Valstybinė lietuvių kalbos komisija.