Neįtikėtinai iškalbinga „Nebyli kalba“

„Nebyli kalba“ – taip iškalbingai pavadinta paroda atidaryta Palangos miesto viešojoje bibliotekoje. Čia savo sukurtus darbus eksponuoja Palangos dienos centrą lankantys cerebriniu paralyžiumi sergantys jaunuoliai, po parodos atidarymo pirmadienį kartu su Senosios gimnazijos moksleiviais susitikę diskusijoje „Negalios nuostatos, stereotipai ir jų įtaka bendravimui“.

  Stebina pozityvumas Parodos atidarymo metu Dienos centro socialiniai darbuotojai sakė, jog paroda siekiama paskatinti visuomenę pozityviai reaguoti  į cerebriniu paralyžiumi sergančius žmones. Meninė sergančio šia liga jaunimo veikla yra vienas iš būdų papasakoti apie šį susirgimą. Cerebrinis paralyžius – padėties ir judesio sutrikimas. Žodis „cerebrinis“ reiškia „susijęs su galvos smegenimis“, o „paralyžius“ – raumenų silpnumas. Šiuo atveju pakenkiama smegenų daliai, kuri atsako už raumenų kontrolę. Parodoje pristatyti Palangos dienos centro lankytojų, sėdinčių vežimėlyje, darbai, darbų nuotraukos. Šis jaunimas panašus į energijos akumuliatorius, uždarytus savotiškame cerebrinio paralyžiaus „seife“. Kiekvienas rankos, kojos, galvos, akių, lūpų judesys reikalauja nenuilstamo, nepertraukiamo, kiekvieną sekundę vykstančio darbo. Toks sunkus darbas nepasiekiamas jokiems ekstremalaus sporto atstovams. Pasak dirbančių su neįgaliais jaunuoliais darbuotojų, stebina jų pozityvumas. Lauki iš jų nepasitenkinimo, sielvarto, kančios, o sutinki šypsenas, susidomėjimą ir pasirengimą veiklai.   Apie kūrybą ir save Ką patys apie save kalba parodos autoriai? „Liga – tai mano kliūtis, – sako 24 metų mergina. – Negaliu savimi pasirūpinti ir atlikti rimtų darbų. Tai dėl smegenų – ne visi laideliai, kurie atsakingi už kalbos sandarą, judėjimą yra sujungti. Nemanau, kad tai baisus likimas. Ši liga mane užgrūdino. Atsirado kantrybė, užsispyrimas, valia, optimizmas, tikėjimas“. Anot jos, aplinkiniai reaguoja įvairiai. Vieni parduotuvėje padeda maisto ant kelių, kiti duoda pinigų, o kiti nori nusivesti į miestą. „Vyresni žmonės  stebisi, kaip galiu šypsotis, juoktis. Nuo mažens buvau apsupta sveikų vaikų, jaunimo ir tai teigiamai mane veikė, dėl to esu pozityviai nusiteikusi. Anksčiau jokių klausimų nebuvo, o dabar atsirado – kodėl aš vežime ir negaliu būti mama?“ – prisipažįsta ji. Ir priduria, jog trūksta bendravimo. Norėtųsi pasikalbėti rimtomis temomis, pasidalinti patirtimi ir pasisemti naujų idėjų, atrasti naujų potyrių ir truputį atitrūkti nuo kasdienybės. Pasak jos, piešimas yra savęs išreiškimas, realizavimas: „Man darbas yra malonumas, dirbdama save papildau naujomis idėjomis, energija. Darbu ugdau kantrybę ir nuraminu emocijų perteklių“. „Iš vienos pusės liga yra kliūtis, o iš kitos pusės – gal ir gerai, – svarsto 26 metų vaikinas. – Ką aš žinau, koks būčiau, jei būčiau sveikas – gal būčiau chuliganas, o dabar esu geras žmogus“. Jis sako esąs paprastas, kaip sveikas žmogus, tik truputėli kitaip viską daro. Kai buvo mažas, žmonės truputį kreipdavo į jį dėmesį, o laikui bėgant tas dėmesys išnykęs. „Tuo metu, kai dirbu, kai kuriu, esu susikaupęs. Tai – galimybė įrodyti, kad galiu daugiau, nei iš manęs tikisi. Bandau šimtu procentų atlikti darbą“, – sako jaunuolis.   „Pasisemkit šviesos ir gerumo“ Parodos atidarymo metu visų jos autorių vardu kalbėjo Karolis, pristatęs Joną ir Eglę bei eksponuojamus darbus: nuotraukas, kuriose užfiksuoti kūrėjų rankų judesiai kūrimo procese, ir piešiniai, piešti ant sienos, ant stalo, piešti teptuku, kreidele ar ranka. „Kūrimo procese atsiskleidžia žmogus – jį galima pažinti iš vidaus. Prisilietus prie žmogaus vidaus, o ne prie išorės, jis tampa aplinkiniams artimesnis, suprantamesnis. Ir mes tikimės, kad šios parodos pagalba žmonės naujai pažvelgs į mus, sėdinčius vežimėlyje – matys ne tik negalią, bet ir mūsų išgyvenimus“, – kalbėjo Karolis, paminėjęs, jog piešimo techniką autoriai renkasi patys, o būdai priklauso nuo rankų pajėgumo. „Kiekvienas judesys reikalauja daug fizinių jėgų. Bet mes džiaugiamės, kad piešiame, klijuojame, kad mūsų rankos kuria. Pacituosiu Eglės žodžius: „Man piešimas yra kaip oras, būtinas, kad gyventi pilnai. Kurdama pasijuntu kaip laisvas paukštis skrydyje“. O Jonas pasakė: „Kuriu darbus atidžiai, susikaupęs. Noriu daryti viską pats. Yra malonu, kai kažką sukuri savarankiškai“. Ši paroda mums reiškia labai daug. Tai – šuolis į priekį. Mes tampame drąsesni, tampame daugiau matomi. Tikimės, kad šioje parodoje jūs pasisemsite šviesios energijos ir gerumo. Gal kažkam tai taps impulsu pradėti kurti pačiam“, – kalbėjo vaikinas, nuoširdžiai padėkojęs visiems, prisidėjusiems prie parodos rengimo.   Reikia ne gailesčio, o bendravimo Apie savo išgyvenimus, apie tai, su kokiais stereotipais jiems tenka susidurti gyvenime ir apie tai, kaip juos priima tie, kurie lengvai juda ir kalba, Karolis, Eglė ir Jonas kalbėjosi su Senosios gimnazijos trečiosios klasės moksleiviais, kartu su gimnazijos psichologe atėjusiais į Palangos viešojoje bibliotekoje surengtą diskusiją „Negalios nuostatos, stereotipai ir jų įtaka bendravimui“. Diskusiją moderavusi Palangos dienos centro psichologė Jelena Bachnina kartu su centro socialiniais darbuotojais pateikė gimnazistams Karolio, Eglės ir Jono parengtus klausimus. Jaunuolius domino ką gimnazistai mano apie žmones, sėdinčius vežimėlyje, kokie jausmai juos apima pamačius judėjimo negalią turintį žmogų, ar jaučia jie baimę prieiti prie tokio žmogaus. Gimnazistų teirautasi: ar žmonėms su judėjimo negalia reiktų integruotis visuomenėje – pavyzdžiui, dirbti, lankytis renginiuose, kavinėse, – ar geriau sėdėti namuose ir gyventi uždaresnį gyvenimą, ar esama jų aplinkoje žmonių su tokia negalia, ir kodėl, jaunuolių nuomone, didžioji dalis lengvai vaikštančių ir kalbančių bando nepastebėti, nematyti tų, kurie turi negalią? Ir – ar priimtų gimnazistai į savo būrį žmogų su judėjimo negalia? Pasak vienos iš gimnazisčių, būtų sudėtinga kur nors kartu išeiti. Ne todėl, kad ji vengtų negalią turinčių žmonių, o todėl, kad bijotų tokį žmogų netyčia užgauti, įskaudinti, išgyventų dėl to, kad nepriverstų jo jaustis silpnesniu. „Būkite drąsesni, nebijokite mūsų. Mes juk tokie pat, kaip ir jūs“, – ragino Eglė. O Karolis pridūrė: „Nebijokite pasakyti ir aštresnio žodžio. Juk savo draugams drąsiai viską sakote. Mes nesubyrėsime, mes nesame stikliniai. Mes neprašome jūsų gailesčio, nes esame tokie pat, tik gal sunkiau galime judėti ar kalbėti“. „Mes galime ir norime bendrauti kaip lygūs su lygiais“, – apibendrino Jonas.