Drobėse įausta palangiškės širdies šiluma

Šį mėnesį minime palangiškės Emilijos Černeckienės (1915–2012) – tautodailininkės, vienos geriausių Lietuvos audėjų – šimtmečio jubiliejų.
E. Guobytė gimė 1915 m. gegužės 15 d. Antruosiuose Kuluose, Skuodo valsčiuje, Kretingos apskrityje, ūkininkų šeimoje. Jos mama buvo audėja. Tėvai augino penkis vaikus. Mažoji Emilija mielai sėdėdavo su močiute (babūnele) audimo staklėse, įdėmiai klausėsi profesinių paslapčių, kartu ausdavo. Kai močiutė mirė, paauglė mergaitė turėjo užbaigti babūnės pradėtus darbus. Po to teko sėsti į stakles, apmesti naujus audeklus ir pradėti dirbti savarankiškai. Jaunosios audėjos darbas buvo gerai vertinamas, užsakymų išausti balto lino medžiagą patalynei, milą kostiumams, lovatiesių (dėvuonu), ranšluosčių (abrūsu) netrūko, tik užmokestis už darbą buvo mažas. Ji baigė audėjų kursus, kuriuos tarpukaryje organizavo Žemės ūkio rūmai.
Emilija ištekėjo, bet šeimynine laime džiaugėsi neilgai – jos vyras šaulys 1941 m. buvo nužudytas Skuode. Vyrui žuvus, ji keliaudavo per kaimynus ir gimines ausdama.
Antrąkart ištekėjusi E. Černeckienė su vyru 1946 m. išsikėlė gyventi į Klaipėdą. 1954 m. jie pasistatė namą Palangoje, po kelių metų ten ir apsigyveno. Staklės visada keliavo kartu. Uostamiestyje ji įsidarbino „Dailės“ kombinate audėja namudininke, išdirbo ten virš trisdešimt metų (1959–1992). Atliko ir Tautodailininkų sąjungos, ir Klaipėdos „Dailės“ kombinato užsakymus. Audė užuolaidas, dekoratyvinius kilimus, takelius, lovatieses, staltieses, staltiesėles, rankšluosčius, šalikus, juostas, skareles, skaras, medžiagą tautiniams rūbams (sijonams, liemenėms, marškiniams, prijuostėms, kelnėms) ir kt. Nuo ryto iki vakaro trinksėjo staklelės, vikriai lakstė šaudyklės... Savo meno darbuose tikriausiai įausdavo dalelę širdies, savo svajones, pajūrio vėjo šuorus ar jūros ošimą, nes jos audeklai išskirtiniai, iki šiol džiugina visus, kas tik jais grožisi ar naudoja buityje.
Audimas jai buvo džiaugsmas ir paguoda. E. Černeckienės austais tautiniais rūbais puošėsi Vytauto Didžiojo universiteto, Palangos „Mėguvos“, „Bočių“, Telšių „Čiučiuruko“, Klaipėdos „Kuršių ainių“ ansambliečiai, jos audiniai papildė Lietuvos liaudies kultūros centro kuriamą tautinių drabužių kolekciją. Audėjos darbų yra įsigiję Lietuvos nacionalinis, Lietuvos dailės, Mažosios Lietuvos istorijos, Kretingos, Skuodo kraštotyros ir kt. muziejai. Daugelį audinių, ypač rankšluosčių, audėja išdovanojo, norėjo, kad jos darbai būtų naudojami buityje.
„Dailės“ kombinatas rengė parodas Lietuvoje, Tarybų Sąjungos miestuose ir užsienyje. Nuo 1959 m. jose buvo eksponuojami ir E. Černeckienės audiniai, kurie išsiskyrė ypatingu sodrių spalvų žemaitišku koloritu, įdomiais tradiciniais raštais, juose panaudotais simboliais. Ne kartą surengtos personalinės E. Černeckienės ekspozicijos Vilniuje, Klaipėdoje, Palangoje.
1966 m. E. Černeckienė įstojo į Liaudies meno draugiją (dabar – Lietuvos tautodailininkų sąjunga), dalyvaudavo audėjų seminaruose, mėgo keliones.
1972 m. Panevėžyje pirmąkart surengtame audėjų konkurse E. Černeckienė buvo apdovanota personaline juosta, iš 1977 metų konkurso ji parsivežė verpimo ratelį, o 1988 m. palangiškė verpėja tituluota Lietuvos audėjų audėja ir papuošta karūna. 1992 m. jai paskirta Pauliaus Galaunės premija, aukščiausias liaudies meistrų apdovanojimas. 2005 m. audėja tapo respublikinės konkursinės liaudies meno parodos laureate, du kartus laimėjo respublikinio konkurso „Aukso vainikas“ Klaipėdos apskrityje pirmąsias premijas. E. Černeckienei suteiktas LTSR liaudies meno žymūnės vardas. Audėja visada buvo kukli, nelinkusi girtis nei savo kūriniais, nei apdovanojimais.
Tautodailininkė reprezentavo tradicinės kultūros sritį – tradicinį audimą. Audimas tradicinėmis staklėmis – sparčiai nykstąs amatas. Emilija Černeckienė audė su senaisiais darbo įrankiais. Jos audimo technologija, kurios išmoko iš močiutės, nepakito, tik patobulėjo jos asmenine patirtimi. Tautodailininkės darbai yra tradicijos tąsa nuo pat XIX a. Ji tikėjo, kad audėjos rankų darbas ateityje bus labai vertinamas.
E. Černeckienės amato tradicija gyva – per gyvenimą audėja ne vienai meninės prigimties merginai perteikė kūrybos paslaptis. Pirmiausia, žinoma, tai šeimos mergaitės, moterys. Buvo ir mokinių – viena jų – Palangos etnografinio ansamblio „Mėguva“ vadovė Zita Baniulaitytė, kuri tapo ne tik mokine, bet ir artima siela, mokytojos darbų pratęsėja, liaudies kultūros puoselėtoja. Ji seminarų metu perduoda E. Černeckienės audimo tradiciją jau savo mokinėms. „Mokiausi iš E. Černeckienės ne tik kantrybės, gerumo, tikrumo, audimo, bet ir žemaičių kalbos, ir kaip reikia pusmarškonę košę išvirti“, – pasakojo Z. Baniulaitytė. LLKC Tautodailės poskyrio vyr. specialistė Alė Počiulpaitė prisiminė: „Su Emilija buvo gera tiesiog būti. Iš jos sklido toji paprasta ramybė, kurią žmogui teikia darbščiai, dorai pragyventa diena, šiluma ir žemaitišku santūrumu pridengtas širdies gerumas“.
E. Černeckienė buvo kukli, širdinga, gera, besirūpinanti kitais, turinti daug išminties ir kantrybės. Pažino ir mėgo ją palangiškiai. Palangos viešojoje bibliotekoje buvo gražiai paminėtas audėjos 80-mečio jubiliejus – atidaryta tautodailės meistrės darbų paroda, jos darbštumui ir talentui pagerbti skirta popietė, į kurią rinkosi šeimos nariai, tautodailininkai, folkloro ansamblio „Mėguva“ ir šokių ansamblio „Bočiai“ dalyviai ir visi, kurie neabejingi tradiciniam menui.
2005 m. per palangiškių šventę – sezono pabaigtuvių dieną – dėmesys buvo skirtas kurorto tautodailininkams. Tuometinis kurorto meras P. Žeimys tris didžiausio pripažinimo sulaukusius liaudies meistrus apdovanojo „Gintaro vainiko“ nominacija. Geriausia Palangos tautodailininke pripažinta devyniasdešimtmetė audėja E. Černeckienė, kuriai šventės dalyviai plojo atsistoję...
Įsėdusi į stakles mergaičiukė, išlipo iš jų jau labai garbaus amžiaus sulaukusi... Dūzgė staklelės per visą gyvenimą, audė amžių metmenis...
Tautodailininkė E. Černeckienė mirė 2012 m. kovo 7 d. Palangoje, palaidota Šventosios kapinėse.
Per pirmąsias E. Černeckienės mirties metines Palangos viešojoje bibliotekoje etnografinio ansamblio „Mėguva“ nariai, vadovaujami Z. Baniulaitytės, suruošė audėjos darbų parodą, dalinosi prisiminimais apie ją, muzikavo. Vakare dalyvavo E. Černeckienės giminaičiai.
Filmuota medžiaga apie audėją E. Černeckienę saugoma Lietuvos liaudies kultūros centre, Palangos viešojoje bibliotekoje.
E. Černeckienės darbštumas ir talentas byloja apie lietuviškos kultūros lobius. Lietuvai ji paliko neįkainojamus darbščių rankų sukurtus ir širdies gerumu sušildytus savo darbus, kuriais grožėsis dar daugelis kartų.

Bronislava SPEVAKOVIENĖ
Palangos viešoji biblioteka