Juozo Meškio drobėse sklendžia kirai kaip debesys

Gegužės 14-osios rytą su analitiškai „pasaulio horizontą“, kaip knygą nužvalgančiu Palangos miesto savivaldybės Viešosios bibliotekos kolektyvui daug daug „palangietiškų“ metų vadovaujančiu Kęstučiu Rudžiu prisiminėme prieš šešetą metų lyg ir ankstokai iš bendruomenės senbuvių „keselio“ Anapus „išsprūdusį“ talentingą menininką Juozą Meškį. Galima prieštaringai vertinti ir kai kuriuos asmenybės poelgius ar darbus, bet, kaip pajūrio žmonės sako, „nei jis – juodesnis, nei aš – baltesnis: kas gali, tepadaro geriau“. Vasariška būna ta diena, kai saulėtai atšvinta atsiminimai apie gerus žmogaus darbus.

 Klusniai tarnavo menui

Pažinau „nendrės“ lieknumo jauną Juozą Meškį Šventojoje prieš ketvirtį amžiaus, 1986-aisiais, kai aš dirbau dar tuometės „Tarybinės Klaipėdos“ dienraštyje. Turėjau parvežti fotoreportažą „į numerį“ apie įkurtuves naujajame Šventosios kultūros ir kino centre „Eldija“. Iš dažais kvepiančios kino mechanikų aparatinės išniro guvus mažiulis vyrukas, ekspromtu vienas kitą įsivardijom, tada Juozas Meškys ramiai išlukšteno: „Nu ką čia daug prirašysi. Ne aš mechanikas. Apipavidalintojas. Teplioju reklamą pirmiems seansams. Bus kinas. Biblioteka. Gal ir šokiai. Panų. Bus judesys Šventojoje. Reikia. Nes žiemą čia stauk iš nuobodulio. Pagrindine gatve iki „Beždžiontilčio“ pirmyn – atgal be voverių dar dvi – trys katės nustraksi, latriukai iki „objekto“ samanės nušešėliuoja... Vos vegetuoja buvęs Smetonos uostas. Gerai, kad Pajūrio žuvininkystės ūkio direktorius Vacys Petkus kaip Brežnevas sąžiningai pamaitina šventojiškius, Žuvų apdirbimo cechas veikia, darbo yra, tai ir ne tik duonos, o dabar kultūros centre gal moterų ansamblis ne tik liūdesį dainuos... Žinai, Gedmin, aš čia ir fotoaparatą turiu. Laisvesnę valandą einu per kuršių, latvių, žemaičių sodybas, net į Būtingę, Laukžemę, fotkinu griūvančius tvartus, visokius rakandus,  buvusių gyvenimus. Einu palei jūrą, visokių įdomių medlenčių atritina iš laivų bangos. Paruošiu didelį fotografijų ciklą „Jūros daiktai“, paskui gal viskas susitvenkę į parodą Palangos bibliotekoj. Kitur perpiešiu. Įdomu, kaip keičias daiktų formos ir žmonių veidai, tik net jūros daiktai dar gali interjere gyventi antrą gyvenimą, kas man ir rūpi, o žmogus... kažin?“ – klausiamai svarstė brandžiai, ne trafaretiškai mąstantis palangiškis Juozas Meškys.

„Klausyk, aš turiu lyg ir neblogų fotografijų, gal tiktų ir laikraščiui, gal „praleis cenzūra“, nors už seno Būtingės žvejo tvartuko nematyt nė vieno Lenino, nė Brežnevo... Jopšikmedis, kaip visiems nusibodo tas savo šešėlio bijantis, meluojantis vieno kurpaliaus socializmas. Bet aš tikiu – ne amžinai“, – dar prie 26 metus Šventojoje, paskui Palangos miesto bibliotekoje kalbėjo jos dailininkas Juozas Meškys. Kai Palangoje gimė „Palangos“ laikraštis, J. Meškys jau pirmam numeriui pasiūlė įdomią naujametinę fotografiją, paskui vėl ir vėl, ir visada pridėdavo du žodžius: „Honoraro nereikia“.

Mūsų diskusijos apie dailę, muziką, lietuvių ir Indijos sanskrito kalbų panašumą, bitlus, moteris, vyno rūšis ir jų „degustacija“ tęsėsi iki pat Paskutinės Taurės 2005-aisiais. Abiems. Bet tik Juozo Meškio dabartinė „abstinencija“ niekam abejonių nekelia.

 Didžiavosi savo Palanga

„Kalantos fakelo“ 40-mečio dieną su Palangos miesto savivaldybės bibliotekos direktoriumi Kęstučiu Rudžiu prisiminėme ir Juozo Meškio norą išlaikyti savyje asmenybės laisvę, nebūti vienoda „šaligatvio plytele“, kaip visi tarybiniai komjaunuoliai. Bibliotekos dailininkas tam įnirtingai priešinosi. „Pažangos grūdas, matyt, subrendo, kai palangiškis bičiulis Juozas Meškys studijavo meną Telšiuose. Meniškų amatų technikume mokėsi dabar Palangos garbės pilietis R.Budrys, V.Galdikas, V.Žulkus. Ten buvo daugiau ir laisviau pasaulį be sienų ir jo pažangą vertinančių, apsiskaičiusių, mąstančių vyrų. Tarp jų – irgi Palangos „augintinis“, garsusis medalių kūrėjas, dėstytojas Petras Gintalas. Jo pasaulėžiūra ir vyresniojo autoritetas, žinoma, teigiamai veikė ir mūsų Juozuką Meškį. Laisvo mąstymo ir meninės raiškos „virusas“, Romo Kalantos susideginimas gimdė ir originalius darbus – paveikslus, meninė etnografinė Juozo Meškio fotografija irgi susilaukė didelio parodų lankytojų dėmesio, ją teigiamai vertino, apdovanojo net profesionalūs Vilniaus kritikai, net pats a. a. Skirmantas Valiulis iš Lietuvos fotomenininkų sąjungos. „Palangiškis, todėl labai didžiavosi „savo Palanga“ ir visuose paveiksluose „pabarstydavo“ gimtosios jūros pakrančių akcentų. Originalas visame kame „Šerys“ turėjo stuburą. Jo siela tikrai ne kapinėse. Aplink. Stebi mus: „Kas naujo?“. „Jis nepakentė vienodumo, dirbtinumo, diktato. Jo drobėse tikrai Palangos kirą atskirsi nuo klaipėdiškio, o debesys virš jūros tilto nepanašūs į švediškus ar latviškus. Laisvė buvo jo rūbas, stilius, charakteris, kaip ir džinsai, skirtingi nuo pasiūtų Raseiniuose. Juozas turėjo ir daugybę vakarietiškų muzikinių įrašų“, – pagarbiai apie bendramintį kalbėjo viena tiesa nesitenkinantis ilgus metus Palangos knygų namų kolektyvui taikiai vadovaujantis Kęstutis Rudys. Juozas Meškys išliko atmintyje – eruditas, nesibaiminęs patikslinti, papildyti Sartro Froido, Nyčės ar Kamiu mintis, šitas palangiškis – maištininkas, smalsiomis „Mažojo Princo“ akimis. Pastaraisiais gyvenimo metais man panašus į teatro režisierių P.Gaidį.

Dienoraščiuose išlikusios sentencijos

Dailininkas ir šiandien manytum stebi, kaip pasakiškai spindi Meilės alėjoje ir svečius džiugina keturi fantastiškai ant medžių siūbuojantys Palangos miesto komunalininkų vadovo Konstantino Skieraus Amerikoje atrastieji ir Palangoje „persodinti“ naktį šviečiantys skėčiai. Neišklyskim iš Meilės alėjos. Meilės alėja visad vaikšto menas. O tikras menas, gamta žadina fantaziją, gydo. Žmogaus sielos stigmos padeda gyventi, nemeluojant bent sau. „Nebūkim Harmonijos implantai, protezai, vien jautriaviduriai „žmogbezdos“, neterškim gamtos, kuria žavisi Palangos vasarotojai. Beje, o juk ir ta mūsų Palanga, kurios smėlis prie jūros gydo žaizdas – maža miniatiūra. Vieno kambario butas“, – prisimenu ir restauruoju prieš 20 metų mūsų pokalbių nuotrupas su Juozu Meškiu, neeiliniu galvočium, bet tokie ir yra tikri senbuviai – palangiškiai: jie širdies greit, kaip aukštaičiai ar dzūkai, neatveria ir nepasitiki pirmu sutiktu. Jausmais retas kalba. Nebent su taure vyno rankose. Menui giminingieji jaučia, turi savus „kraujo grupės“ kodus ir vienijančias pajautas, „relišerius“, savaime gražiai girti gyvenimu, kurį derėtų branginti, nes jis neretai trapesnis nei žėrintis žaisliukas naujų metų eglutei. „Ką padarysi, mes visi esam savo aistrų aukos, lengvai sutirpstam prieš savo skoniui artimą Hemiją, bet iki povo natūralumo žmogui toli. Buitis, egzistencinė ekonomika, tuščiagarbystė priverčia ne vieną griebtis klastos, kaukių, o kai ką net „pastūmėja niekšybei“, – išėję iš „Mėguvos“ kavinukės 1993 metais atvirai esame diskutavę su menininku Juozu Meškiu ir jo pusbroliu Rimu Zube, Bohemos „bajorais“, kuriems rūpėjo Dž. Lenonas, o ne Leninas, gintaras ir protėvių etnokultūra, laisvas, kaip jūra, sielos buvimas, nepaisant Provincijos primetamos „konstitucijos“. Ir čia Juozas Meškys, Edvardas Žiba išliko atmintyje orūs, originalūs kūrėjai, jūros ir savo kranto, savojo aš gynėjai:

                            Mums nereikia šimto metų

                            Ir skaudžios Senatvės batų,

                            Kai išdils kantrybės ribos,

                            Ir paliksi kurčias grybas.

Jie nebijojo gyventi, kurti laisvai ir drąsiai, jie drąsiai, tarsi drugeliai, kuriančios Palangos vaikinai skrido į Paskutinės žvakės šviesą.

Todėl dar gyvi.

Kad širdis būtų alkana...

Šia proga – unikalios baltarusių poeto, filosofo, vertėjo Alesiaus Razanovo (g. 1947) mintys iš knygos „Medžioklė rojaus slėnyje“, kurią dovanojo jos vertėja, neužmirštama mano spalvingos jaunystės Vilniaus universitete studijų draugė Alma Kurpaitytė – Lapinskienė: „Kaip aklas prisimena tai, kas dabar jam neegzistuoja, vaizdų pasaulį, kurčias – garsų pasaulį, taip ir menas prisimena kitą tikrovę, kuri neegzistuoja kasdienei sąmonei. Ji – mūsų prarasta klausa, ir ji – pažadas, kad mes vis tiek kada nors „girdėsime“ ir „matysime“. „Menininkas – vaizdingai kalbant, visada didesnis rojalistas už karalių, ir didesnis katalikas už Romos popiežių“.

...Tai juk atveria kelius į kūrybinį tobulėjimą ir geismą nenuilstamai bėgti, eiti, ieškoti Jūros žodžių, daiktų, Visatos paslapčių, Meno, kuris nubunda, sušvinta ir ilgai žiburiuoja žmonių širdyse pačiose netikėčiausiose vietose. Tereikia vieno: kad širdis būtų alkana, neabejinga, besiilginti nesapnuotų kasdienybės stebuklų. Eik jūros krantu. Stebėk, žvalgyk ne tik horizontą, ekraną tarp jūros ir dangaus. Ir sau po kojom žiūrėk. Išnirs iš smėlynų valties irklo nuolauža, o gal burlaivio denio lentgalis. Tik jis nugludintas, kaip tavo delnas. Kaip menininko širdis, kuri neužsimiršta, nes paveiksluose, – tai įrodė ir gabus kūrėjas, palangiškis Juozas Meškys telpa kirai su visad skirtingais debesim virš jūros – mirksniai, kuriuos čia Žemėje visi išgyvename...

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".