Dievo avelių ganytojas Vidmantas Gricius: „Šventoji yra kontrastų pasaulis“

Tikriausiai ne kiekvienas palangiškis žino, kad Vidmantas Gricius, Šventosios parapijos klebonas, taip nuoširdžiai rūpinęsis Šventosios Švč. Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčios statyba, yra ir Laukžemės parapijos klebonas. Sekmadieniais ar švenčių dienomis, po šv. Mišių Šventosios bažnyčioje, klebonas skuba į Laukžemę, kur Šv. Andriejaus bažnyčioje jo jau laukia kitos parapijos tikintieji.

Perėmė rūpestį statybomis
„Aš esu iš pirmosios Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus laidos. 1993 m. mane paskyrė į Klaipėdą, į šv. Kazimiero parapiją vikaru. Vėliau, 1995 metais, atėjau į Šventąją kaip klebonas“, – dvasinės tarnystės pradžią prisiminė V. Gricius.
Pasiteiravus, kaip sekėsi įsitvirtinti Šventojoje, klebonas teigė šiokią tokią patirtį atsivežęs iš Klaipėdos. „Aš pradėjau kunigystę laikinoje bažnyčioje Klaipėdoje. Kadangi čia dirbti reikėjo irgi laikinoje, turėjau jau šiokios tokios patirties. Atvažiavus į Šventąją, reikėjo daryti viską nuo pagrindų. Ne nuo nulio – pamatai jau buvo padaryti. Tuo metu šv. Mišios vykdavo laikiname pastate. Iš kunigo Rimvydo Marzo perėmiau rūpestį bažnyčia ir pradėjau rūpintis statybomis, – darbo pradžią Šventojoje prisiminė dvasininkas ir pridūrė, jog jau neprisimenąs tuometinių sunkumų ar nesklandumų. – Tie rūpesčiai seniai buvo, jau beveik užmiršau“.

Turėjo pagalbininkų
V. Griciaus teigimu, bažnyčios statybų klausimus spręsti jam padėjo Klaipėdoje praleisti metai, ten įgyta patirtis ir pažįstami žmonės. „Kadangi buvau jau buvęs Klaipėdoje vikaru, turėjau ten jau pažįstamų, todėl žinojau, kur belstis, ko prašyti. Didelę paramą bažnyčios statybai gavau šv. Kazimiero parapijoje Klaipėdoje. Nėra taip, kad tai būtų vieno žmogaus pastatyta bažnyčia. Tai – gerų žmonių, organizacijų bendras kūrinys. Daug kas lėšomis prisidėjo ar darbu, medžiagomis“, – dėkingai apie Šventosios bažnyčios statybas kalbėjo pašnekovas.
1997 m. V. Gricius buvo paskirtas ir Laukžemės parapijos klebonu. „Laukžemės parapija labai didelė teritoriniu atžvilgiu, jai priklauso ne vienas kaimas. Parapijos centras – Laukžemė su Šv. Andriejaus bažnyčia. Beje ar žinojote, kad šv. Andriejus – žvejų globėjas“, – kalbėjo klebonas. Pasiteiravus, kaip sekėsi derinti nebaigtas bažnyčios statybas Šventojoje, darbą su tikinčiaisiais ir naujosios, Laukžemės, parapijos darbus, dvasininkas teigė, jog vieną patirtį siekė papildyti kita. „Kiek sugebėjau, bandžiau viską derinti. Mano gyvenimas tuomet tekėjo tarp dviejų kontrastingų pasaulių. Šventojoje – fundamentalūs darbai, statybos, o Laukžemėje – paprastesnis darbas. Ten jau viskas įrengta, užbaigta, gražu. Tai nuvykęs į Laukžemę pasisemdavau tokios geros, mane stiprinusios dvasios, kurią vėliau stengdavausi parsivežti į Šventąją ir čia ją puoselėti. Šventojoje padėjo Palangos savivaldybė, o Laukžemėje – Kretingos savivaldybė“, – pasakojo V. Gricius.

Parapijos – skirtingos
Pasmalsavus, kuo skiriasi kaimiška Laukžemės ir Šventosios miestelio parapijos, dvasininkas teigė, jog skirtumų tikrai yra. „Skiriasi net bažnyčios. Laukžemės Šv. Andriejaus ir Šventosios Švč. Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčios skirtingos ir dvasiniu, ir architektūriniu požiūriu. Šventosios parapija – kurorto. Viskas čia orientuota į poilsiautoją, laisvesnis požiūris į gyvenimą. Laukžemės parapija – tradicinė, kaimiška. Čia daugiau nuoširdumo tarp žmonių. Tikintieji laikosi tradicijų, yra uolesni katalikai. Šventosios parapija labai pagyvėja sezono metu. Poilsiautojai labai gražiai lanko bažnyčią. Vasarą mano parapijiečiai Šventojoje turi rūpintis svečiais, jų priėmimu, todėl šiuo metų laiku bažnyčioje daugiau poilsiautojų, o sezonui pasibaigus, bažnyčioje pagausėja šventojiškių. Pati Šventoji, mano manymu, yra kontrastų pasaulis. Žiemą čia situacija vienokia, vasarą – kitokia. Man labai patinka tas posakis, kad vasarą Šventojoje neįmanoma einant nesusidurti su žmogumi, o žiemą neįmanoma susidurti. Rūpesčio daugiau Šventosios parapijoje: darbų apimtis vasarą čia didesnė – kurorto svečių antplūdis, stengiamės priimti, atvyksta įvairios grupės, daugiau įvairių renginių. O Laukžemės parapijoje, kur esu jau ne pirmi metai, daugmaž viskas pastovu, nėra tokio kontrastingumo“, – kalbėjo pašnekovas.

Džiaugsmą keitė rūpestis
Tęsdamas mintį apie Šventosios bažnyčios statybą, V. Gricius teigė, jog čia viskas vykdavo lyg bangomis, kur džiaugsmą dėl pasibaigusio vieno etapo keisdavo rūpestis naujais darbais ir jų baigtimi. „Pradėjus kilti bažnyčios sienoms buvo džiaugsmas širdyje, kad jau kažkas vyksta, bet buvo ir rūpestis, kadangi per lietų į vidų patekdavo daug vandens. Labai laukiau, kada uždengs stogą ir lietus nebedarys statiniui žalos. Vėliau džiaugiausi atsiradusiu stogu, bet laukiau, kada iškils bokštas, – patirtais džiaugsmais ir rūpesčiais dalijosi klebonas. – Kai pasaulis pasitiko 2000-uosius, pasisekė ant bokšto iškelti 26 metrų kryžių. 2003 m. birželio 20 dieną išgriovėme visus stalažus, vyskupas pašventino bažnyčią ir nuo tada pradėjome joje melstis. Tačiau bažnyčios statybos tuomet dar nebuvo baigtos. Betoninės grindys ir daug kas buvo nebaigta. Žingsnis po žingsnio kūrėmės: susidėjome grindis, balkonus susitvarkėme, klauptus. Taip gerų žmonių pagalba ėjome į priekį“.

Bažnyčioje siekta švaros
Pasibaigus statybų darbams, bažnyčioje atsirado kitų rūpesčių. „Vėliau prasidėjo daugiau meninė sritis. Paprašiau dailininko Juozo Vosyliaus, kad paruoštų projektą freskai „Marija – Jūrų Žvaigždė“. Dar bekuriant projektą freskai, dailininkui kilo idėja kryžiaus keliams. Tada atsirado jo kryžiaus keliai. Arūno Sakalausko kūrinys – altorius. Švęsdamas savo jubiliejų sakiau, kad geriausia dovana – prisidėjimas prie altoriaus. Svečiai prisidėjo ir atsirado A. Sakalausko aukos altorius. Vėliau buvo paruoštas freskos projektas ir pradėta tapyti. Smagu buvo stebėti, kaip atsiranda kūrinys“, – sakė dvasininkas. Altoriaus freskoje pavaizduota virš banguojančio vandens iškilusi Šv. Mergelė Marija, bangose plūduriuoja daug popierinių laivelių. „Tas banguojantis vanduo – lyg iššūkiai, sunkumai, kuriuos turime įveikti – perplaukti tas bangas. O popieriniai laiveliai simbolizuoja žmogaus gyvenimo trapumą. Jeigu žmogus nenori nuskęsti šio pasaulio audrose, jis turi nukreipti akis į Šv. Mariją – žvaigždę“, – Šventosios bažnyčios altoriaus freskos simboliką pakomentavo dvasininkas.
V. Gricius pabrėžė, jog kuriant bažnyčią buvo siekta švaros. Tai, pasak pašnekovo, buvo svarbu ir dvasine, ir fizine prasme. Todėl bažnyčios vidus neperkrautas, kryžiaus kelių paveiksluose nėra gausu detalių. Bažnyčioje įrengtas altorėlis žvakutėms. „Net žvakutės pas mus iš gryno vaško, kad nebūtų tos nudailintos, komercinės“, – sakė klebonas.

Bažnyčia konsekruota
„Šiemet pastatytas altorius Švenčiausiajam sakramentui. Kai jau tai buvo padaryta, vyskupas galėjo bažnyčią konsekruoti. Konsekracijos šventė įvyko šių metų rugsėjo 28 dieną. Dalyvaujant vyskupui Linui Vodopjanovui, svečiams kunigams, tikinčiųjų būriui, Telšių vyskupas Ordinaras Jonas Boruta pašventino ir konsekravo Šventosios Švč. Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčią. Konsekracijos metu dėkota visiems, prisidėjusiems prie bažnyčios statybų. Sunku visus įvardinti, nes jų buvo labai daug ir pagalba labai įvairi – kartais nuo gero žodžio, galbūt net patylėjimo iki įvairių darbų. Esu tikrai nuoširdžiai dėkingas visiems prisidėjusiems, tai ne tik žodžiai“, – sakė V. Gricius.
Klebonas pasakojo, kad dabar yra tokia tvarka, jog maždaug kas septynerius metus kunigai yra kilnojami vis į kitą parapiją. Pasak pašnekovo, taip yra todėl, jog nė vienas žmogus, neišskiriant ir kunigų, negali būti visapusiškai tobulas. „Vienam geriau sekasi vienoje srityje, kitam – kitoje. Todėl, kad ilgai dirbant vienam kunigui toje pačioje vietoje kuri nors sritis neliktų apleista, jie kilnojami, – paaiškino bažnyčios atstovas. – Dirbant įvairiose parapijose gali padaryti daug gerų darbų, tačiau, laikui bėgant, daugelis jų taps nepastebimi, užsimirš. O pastatyta bažnyčia ilgam išliks kaip regimas ženklas. Šventosios bažnyčios konsekravimas – didelis džiaugsmas mano gyvenime“.

Kunigavimas – malonus
Paprašytas papasakoti apie laisvalaikį, paklausus, ar jo dar nors kiek lieka, kai reikia rūpintis ne viena, o net dviem parapijomis, Šventosios klebonas sakė, jog, būnant kunigu sunku atskirti, kur baigiasi darbas ir jau prasideda laisvalaikis. „Tokio kaip laisvalaikio ne kažkiek telieka, kadangi pats kunigavimas yra malonus dalykas. Tuos malonius darbus paverčiu laisvalaikiu. Negaliu pasakyti, kad, va, čia mano darbas, o čia jau laisvalaikis – juk kuri planus, svajoji. Ir pasidarai laimingas, kai tos svajonės išsipildo“, – kalbėjo pašnekovas.
Pokalbiui pakrypus apie adventinį laikotarpį, dvasininkas sakė, jog visi pasauliečių dažnai taip nemėgstami šio laikotarpio draudimai turi savo prasmę. „Bažnyčios liturginiai metai prasideda advento laikotarpiu, kuris trunka keturias savaites. Jos simbolizuoja Kristaus laukimo laikotarpį. Ir pati gamta šiuo metu yra tamsesnė, niūresnė. Ji lyg parodo, kokie buvo liūdni laikai iki Kristaus atėjimo“, – sakė klebonas. Pašnekovas pasakojo, kad ir advento vainiko žvakės simbolizuoja tas keturias savaites. Trys iš jų yra tamsios, o paskutinė, ketvirtoji – kitokios, džiugios spalvos. Nes ketvirtoji laukimo savaitė jau persmelkta artėjančio atėjimo džiaugsmo. „Prieš kiekvieno svečio atėjimą tvarkaisi, puošiesi. Bažnyčia kviečia dvasiškai pasiruošti Kristaus atėjimui – Kalėdoms. Ji ragina atsisakyti gerų dalykų dėl geresnių, laikinų – dėl amžinų“, – mokė V. Gricius.
Šiandien neretas tikintysis, vadinantis save kataliku, vengia laikytis pasninko. „Pasninko prasmė tokia, kad tu turi šiek tiek susilaikyti nuo kažkokių gėrybių ir sutaupęs jomis pasidalinti su kitu, stokojančiu. Tai nėra tik šiaip susilaikymas – tavo atsisakymas turi duoti kažkam naudos, todėl reikia pasidalinti. Advento trečiasis sekmadienis skirtas džiaugsmui, kad artėja Dievo atėjimas. Ir tas pasidalinimas priartina žmogų prie Kristaus, prie to džiaugsmo. Ne viskas priklauso nuo turėjimo – daugiau priklauso nuo to, kaip tu jautiesi. Pasidalinęs jautiesi geriau. Juk malonu ne tik gauti, bet ir duoti“, – paaiškino dvasininkas.
Advento laikotarpiu daugelis skuba daryti gerus darbus, nudžiuginti kitus. Šventosios klebonas teigė, jog taip darydami mes praturtiname ir save. „Gerų darbų esmė dviguba: pirmiausia, juos darydamas, tu padedi artimui, o antra, pats tampi geresnis, tauresnis. Bendruomenėje visi turime eiti laimės, gerumo kryptimi. Ten, kur gėris, kur džiaugsmas, kur geras žodis, ten yra Dievas“, – įsitikinęs V. Gricius.

Keliai Dievo link – įvairūs
Dar vienas dažnai šiandienos katalikų vengiamas dalykas – išpažintis. „Per išpažintį atleidžiamos nuodėmės, bet yra kelios atgailos dalys. Neužtenka vien išvardinti nuodėmes, reikia dėl jų gailėtis, pasiryžti nebenusidėti, o jei ką nuskriaudei, atsilyginti ir taisytis. Kai žmogus gauna nuodėmių atleidimą, jis atstato ryšį su Dievu, atgauna sielos ramybę. Žmogus gauna labai daug, tik jis turi tai suprasti“, – sakė dvasininkas.
Paklausus, kaip žmogui ieškoti Dievo, kurti su Juo ryšį, V. Gricius sakė, jog kiekvienas turi rasti savo kelią. „Pačios Kalėdos parodo, kad Kristus gimė Betliejaus tvartelyje ne kaip herojus, bet atėjo kaip kūdikėlis. Taip ir savo gyvenime mes turime Jį patys pastebėti. Dievas per prievartą neateina į gyvenimą, mes turime patys būti atviri, Jo ieškoti. Adventas kaip tik ir yra tas pasiruošimas susitikimui su Juo. Yra gyvenime įvairių kelių: vienas randa Jį tyloje, kitas – geruose darbuose. Daug kelių veda prie Kristaus, bet tik turime eiti atvira širdimi. Maldoje, sakramentuose Jis yra“, – kalbėjo klebonas. Laukžemėje bendruomenės namuose yra paveikslas, kurio viena pusė nutapyta tamsiomis spalvomis, o kitoje vyrauja šviesa. Tamsiojoje pusėje pavaizduoti tinkluose įsipainioję du žmonės, o šviesiojoje – ant kranto stovintis šviesus Kristus, mostu lyg kviečiantis juos pas save. Tai kūrinys apie apaštalo Andriejaus pašaukimą. V. Gricius pasakojo, jog tinklai – tai žmonių ydos, neleidžiančios jiems artėti prie Dievo. Tačiau, pašnekovo teigimu, žmogus pats turi pasirinkti šviesą arba tamsą, Dievas jo neverčia. Simboliškai po paveikslu yra durys, lyg kviečiančios jas atidaryti, bet vėlgi – žmogui palikta pasirinkimo laisvė. „Kristus mus kiekvieną šaukia atverti duris. Vieniems jos vienokios, kitiems – kitokios. Vieniems tai vartai, kitiems – vos tarpelis, pro kurį galima įeiti. Jo suradimui trukdo tinklai – pyktis, godumas, pavydas mus pančioja. Labai trukdo puikybė: nenorime kitam atleisti. Tuomet žmogus užsisklendžia ir neina į priekį. Paprastai mokiniai ieško mokytojų, o Kristus pats ėjo ir kvietė apaštalus. Jis kviečia ir mus“, – mintimis dalijosi Šventosios klebonas.

Didžiausia dovana – Kristaus gimimas
Tikriausiai retas kuris nesidžiaugia Kalėdomis, tačiau kiekvienam tą džiaugsmą sukuria skirtingi dalykai. V. Griciaus įsitikinimu, jei tikintieji tinkamai paruoš savo širdis kūdikėlio gimimo šventei, jiems džiaugsmo neužtemdys nei per mažos ar ne tokios, kokių tikėjosi, gautos dovanos, nei dar kas nors. „Bažnyčia ragina labai atsakingai praleisti adventą. Jei taip nutiks, tada ir Kalėdos įgaus jau kitą šviesą, kitą dvasią. Pats svarbiausias yra džiaugsmas dėl užgimusio Kristaus. Jis turi užgimti ne tik pasauliui, bet ir kiekvieno iš mūsų širdyje. Turi būti džiaugsmas ir reikia juo dalintis. Dalintis toje gerumo, bendrystės dvasioje. Dovanos – tik bendrystės išraiška, bet jos neturi tapti esme. Svarbu, kad dovana netaptų centru. Didžiausia dovana yra pasauliui užgimęs Jėzus, – neabejojo klebonas. – Gimus Kristui, angelai užgiedojo: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje – ramybė geros valios žmonėms“. Šiais tokiais neramiais laikais norėtųsi palinkėti ramybės jų širdims. Žmogus dabar labai bauginamas: karo baimė, ateities sunkumų baimė ir pan. Ramybės ne tik per Kalėdas, bet ir visais ateinančiais metais“.