Romutis Šeštokas: „Šventoji turi būti Šventoji – vien pavadinimas ką reiškia“

Šventosios seniūnaitis, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos Palangos skyriaus aktyvistas Romutis Šeštokas įsitikinęs, kad Šventoji ateityje turėtų virsti gamtos kurortu. „Šventojoje daug miškų priklauso miškų urėdijai – jie kitaip vertina miškus. Aš miestelyje esantį mišką suprantu kaip parką, kur sutvarkytos erdvės, įrengti suoliukai, takai. O dabar miškas žmones gąsdina dėl erkių“, – kalbėjo Šventosios patriotas. Pripažinęs, kad Šventajai vis dar trūksta valdžios dėmesio, seniūnaitis pasidžiaugė, kad valdžios dalinti pažadai, nors ir ne taip greitai kaip norėtųsi, vis dėlto yra įgyvendinami.

Gimęs Kazlų Rūdoje
Įvairiais Šventosios reikalais šiuo metu besirūpinantis R. Šeštokas nustebino teigdamas, jog jo gimtinė – ne Palanga ir ne Šventoji – seniūnaitis gimęs Kazlų Rūdoje, ten ir užaugo, baigė vidurinę mokyklą. „Po armijos įsidarbinau miškų ūkyje Kazlų Rūdoje. O jie Šventojoje turėjo poilsinę – ten būdamas pirmą kartą sutikau savo būsimą žmoną – jau dvidešimt aštuoneri metai, kaip esu Šventojoje“, – savo atsikėlimo į Šventąją istoriją pasakojo pašnekovas.
Seniūnaitis prisiminė, jog Šventoji jam iš karto paliko gerą įspūdį. Tarp miškų užaugęs jaunuolis ir čia rado nuostabų gamtos kampelį. „Atvažiavus man iškart patiko – gal kad priklausau vandens ženklui, esu Skorpionas, patiko jūra, pušynai – apskritai gamta. Kazlų Rūdoje mes turėjome tvenkinį, o čia buvo jūra. Iš pušyno Kazlų Rūdoje – į pušyną čia. Kazlų Rūda – miestelis viduryje miško, bet Šventojoje yra ir jūra, ir upė, ir pušynai – gamtos kampelis“, – sakė R. Šeštokas.

Bendradarbiai supranta
Individualioje įmonėje statybininku dirbantis Šventosios seniūnaitis teigė, jog šios pareigos kartais pareikalauja imtis veiklos ir darbo metu. „Dirbu gerame kolektyve, labai gerbiu savo viršininką ir darbuotojus, su kuriais dirbu. Kartais atsitinka ir taip, kad seniūnaičio veiklos tenka imtis ir darbo metu, bet bendradarbiai mane supranta“, – kalbėjo pašnekovas.
Paprastai taip jau būna, kad žmogaus pasiekimai – ne vien jo nuopelnas, nors nedidele dalele prie pasiekimų būna prisidėjęs ir kas nors kitas. „Gerbiu savo žmoną, kad nepriekaištauja nei dėl visuomeninių pareigų, nei dėl politikos, nei dėl pomėgio sportuoti. Išeisiu į pensiją, tada visas laikas liks šeimai“, – sakė pašnekovas.
R. Šeštokas turi du jau suaugusius vaikus. „Dukra – Šventosios mokyklos mokytoja, o sūnus Vilniuje gyvena, jis, kaip ir aš, krepšininkas, bet jau tikrai daugiau už mane pasiekęs. Džiaugiuosi savo vaikais – jie niekur nenuklydo. Gal sūnus ir per sportą blogais keliais nenuėjo, neturėjo tam laiko. Esu dėkingas su juo dirbusiems treneriams. O šiaip gal žmona labiau vaikus prispausdavo, aš daugiau leisdavau jiems elgtis savarankiškai“, – šypsojosi dviejų šaunių atžalų tėvas.

Valdžios dėmesio mažoka
Šventosios seniūnaičiu R. Šeštokas panoro tapti iš meilės šiam unikaliam gamtos kampeliui. Pašnekovas tikino esantis Šventosios patriotas. „Kiekvienas turi kažkokį pomėgį. Galvojau, gal būdamas seniūnaičiu nors kažkiek galėsiu daryti įtaką valdžiai, kad Šventoji būtų gražesnė – skauda širdį dėl jos. Maža valdžios dėmesio. Suprantu, kad valdžia gal uosto nepastatys, bet gatvių tvarkymas, apšvietimas, šaligatviai, viešieji tualetai, kad būtų tvarkingi, – valdžios reikalas“, – kalbėjo seniūnaitis.
R. Šeštokas tikino, jog nėra gerai, kad kartais Šventąją mėgstama tapatinti su Palanga. „Mes galime atvažiuoti į Palangą į, tarkime, kokią sporto areną, bet Šventoji turėtų būti šeimų kurortas – valdžia turėtų skirti daugiau dėmesio miestelio tvarkymui, – svarstė seniūnaitis. – Palangos ir Šventosios nėra ko lyginti. Šventoji turi būti gamtos kurortas, turi būti išspręstos transporto problemos – negali visi pušynai būti prikišti automobilių. Man labai gaila, kad žmonės Šventąją lygina su Nemirseta. Šventoji turi būti Šventoji. Ji ir bus Šventoji – vien pavadinimas ką reiškia“.
Pašnekovo netenkina ir Šventojoje esančių miškų būklė. „Šventojoje daug miškų priklauso miškų urėdijai – jie kitaip vertina miškus. Aš miestelyje esantį mišką suprantu kaip parką, kur sutvarkytos erdvės, įrengti suoliukai, takai. O dabar į mišką, esantį, tarkime, prie bažnyčios, sunku įeiti, žmones gąsdina erkės. Paplūdimys gražus, bet žmonėms reikia ne tik jūros“, – kalbėjo Šventosios patriotas.
Šeimininko rankų reikalauja ir Šventosios upė. „Mes turime Šventosios upę – krantinės turėtų būti gražios, sutvarkytos. Vis dėlto upė teka per patį miestelį, o krantinės apleistos: kai kur neįmanoma prie upės prieiti, o taip neturėtų būti. Rąžės upelį sutvarko, krantines prižiūri, o Šventoji teka krūmais apaugusi“, – miestelio skaudulius vardino seniūnaitis.

Reiktų suvienyti jėgas
Pašnekovo įsitikinimu, tik dirbant sutelkus jėgas galima pasiekti gerų rezultatų – vienas žmogus, nors ir didelis miestelio patriotas būtų, itin daug nepadarys. „Šiandien turime jauną seniūnę Veroniką, jai gal reikės ir seniūnaičių. Ankstesniam seniūnui nereikėjo – jo labiau kabinetinis darbas buvo. Manau, žmonės turėtų išsirinkti seniūną iš vietinių gyventojų, turėtų galėti kontroliuoti jo darbą, o prireikus atleisti. Tai turėtų būti miestelio fanatikas – ne kabinetinis seniūnas. Jis miestelyje turėtų būti nuo ryto iki vakaro, bendrauti su žmonėmis tiesiog gatvėje. Yra Šventosios bendruomenė – ten yra aktyvių žmonių. Tik bendromis seniūno, seniūnaičio, bendruomenės jėgomis Šventoji gražėtų“, – kalbėjo R. Šeštokas.
Seniūnaitis pasakojo, jog jo funkcija – pagalba seniūnui organizuojant darbus, renginius, tai turėtų būti tarpininkas tarp valdžios ir žmonių. „Bet dabar kiekvienas žmogus gali asmeniškai prieiti prie mero, seniūno durys taip pat visada atviros“, – sakė Šventosios seniūnaitis ir pridūrė, jog jo nuomone, šiuo metu seniūnaičio pareigybė nėra būtina: „Ši pareigybė – truputį demokratijos žaidimas. Manau, jei yra stiprus seniūnas ir bendruomenė, seniūnaičiai nebūtini“. Vis dėlto pašnekovas prisipažino, jog parodytas gyventojų pasitikėjimas jam paliko nemažą įspūdį. „Kai žmonės tiki, balsuoja, vadinasi, kažkiek gerbia, palaiko – malonu. Kai ateina aštuoniasdešimt žmonių ir balsuoja už tave – tai kutena širdį, – prisipažino vyras. – Manau, tik bendromis jėgomis galime kažką pasiekti. Turime du tarybos narius šventojiškius, tačiau to per maža – norint ko nors pasiekti, reikėtų nors penkių“.

Uostas padėtų atsigauti
Kartais seniūnaičiai susiduria ir su nepamatuotais gyventojų lūkesčiais, kurių tiesiog negali patenkinti. „Kai kas galvoja, kad seniūnaitis gali kalnus nuversti, bet taip nėra. Čia viskas susipina, politika taip pat. Esu krikščionių demokratų partijos narys, palaikau merą. Meras man patinka vien jau tuo, kad yra žodžio žmogus. Pažvelgus į dabartinę partijos programą, Šventojoje reikalai po truputį juda į priekį: pavyzdžiui, miesto aikštei paskelbtas konkursas. Aišku, mes norėtume, kad viskas vyktų greičiau: bendruomenės namų rekonstrukcija turėtų judėti sparčiau, buvusio kino teatro rekonstrukcija, šaligatviai. Bet tai, kas buvo Šventajai žadėta, pamažu vykdoma. O iš vyriausybės norėtume uosto – čia daug šnekų, bet kol kas mažai darbų“, – kalbėjo šventojiškis.
R. Šeštokas tikino, jog įrengtas uostas padėtų Šventajai atsigauti. „Atplauktų jachtos, žmonės pamatytų Šventąją, tai būtų tarpinė grandis tarp Klaipėdos ir Ventspilio. Pažiūrėjus į projektą, gražu, bet norėtųsi, kad taip būtų ne ant popieriaus“, – kalbėjo seniūnaitis ir pridūrė, jog Palangos meras taip pat žada uosto nepamiršti.

R. Seibutis – šventojiškis
Bet kokią vietovę pirmiausia garsina ir puošia jos žmonės. Šventosios seniūnas neslėpė pasididžiavimo kalbėdamas apie žinomus šventojiškius. „Jei žmogus atvyko ir apsigyveno Šventojoje, jis turėtų mylėti šį kraštą. Nesvarbu, tu žemaitis, aukštaitis, latvis ar kuršis – visi jie šventojiškiai. Šis kraštas turi tikrai žinomų žmonių, tokių kaip M. Balčius, V. Robužis ir kiti, tik reikėtų juos labiau gerbti ir mylėti“, – sakė seniūnaitis ir paprašė: „Būtinai parašykite, kad Renaldas Seibutis – šventojiškis“.
R. Šeštokui skauda širdį dėl to, kad garsūs šventojiškiai pagerbiami Palangoje, o Šventojoje deramo dėmesio jiems neparodoma. „Kiek R. Seibučio parvežta medalių, bet priėmimas vyksta Palangoje – pasveikina mero kabinete. Kodėl tai negalėtų vykti Šventojoje? Be abejo, jis garsina Palangą, bet, manau, jis garsina ir Šventąją“, – svarstė pašnekovas.
Seniūnaitis labai pagarbiai kalbėjo apie visus Šventosios gyventojus, kurių, jo įsitikinimu, negalima skirstyti nei pagal tautybę, nei pagal kilmę, nei pagal kitus kokius nors požymius. „Šventojoje daug privažiavusių įvairių žmonių, kuršių, bet visi jie – šventojiškiai. Palangoje ir Šventojoje man žmonės nesiskiria – visur yra visokių, tik nemėgstu, kai žmogus save sureikšmina: užima aukštas pareigas ir įsivaizduoja, kad dėl to yra aukščiau už kitus. Bet pareigybės praeina, ir viskas lieka po senovei“, – įsitikinęs pašnekovas.

Džiaugiasi esąs šventojiškis
Ne vienerius metus politikoje besisukantis šventojiškis politinę karjerą pasakojo pradėjęs nuo Naujosios sąjungos. „Patikėjau A. Paulausko idėjomis, todėl ten nuėjau. Paskui, Naujajai sąjungai išnykus, perėjau pas krikščionis demokratus. Dar kažkada, sąjūdžio laikais, aš atkreipiau dėmesį į konservatorius. Man priimtinos jų idėjos, gerbiu ten esančius žmones: A. Dočkų, M. Skritulską. Ir dabartinis meras man pavyzdys: jei rinkimus laimi tokia persvara, tai daug ką pasako apie žmogų. Man imponuoja jo asmenybė. Džiaugiuosi, kad tai, kas jų buvo žadėta Šventajai, pamažu vykdoma. Buvo laikas, kai nuėjau į Naująją sąjungą, bet kai vyko jungimasis su Darbo partija, nusivyliau“, – prisipažino politikas.
Baigdamas pokalbį seniūnaitis vėl grįžo prie Šventosios. „Aš pats džiaugiuosi, kad esu šventojiškis. Kiek galėsiu, stengsiuosi gražinti Šventąją, jei turėsiu kam įtakos, stengsiuosi paraginti. Myliu aš Šventąją – tai mano miestas“, – atviravo seniūnaitis.

Trumpai
Gimė: „Gimiau dabartinės Marijampolės rajone, Kazlų Rūdoje. Ten ir užaugau, baigiau vidurinę mokyklą“.
Zodiako ženklas – Skorpionas.
Laisvalaikio pomėgiai: „Sportas. Žiūriu krepšinį. Jaunystėje sportuodavau, dabar tik formą palaikau. Sergu už „Palangą“, „Žalgirį“ ir už Renaldą Seibutį – jis šventojiškis, o ne palangiškis“.
Principas, kuriuo gyvenime vadovaujasi: „Balta turi būti balta, juoda – juoda. Jei negali ko nors padaryti, nežadėk, o jei jau pažadėjai, stenkis išpildyti“.
Apie Šventąją: „Mano žmonos miestas, mano vaikai čia užaugo. Ir ne tik mano – visų šventojiškių. Nesvarbu, ar tu žemaitis, ar aukštaitis, latvis ar kuršis – visi jie šventojiškiai“.