Dainius Želvys: „Nebandau niekam būti pavyzdžiu, bet aš – nuoseklus politikas“

Moderniais šių dienų laikais kartais jau yra nelengva rasti žmonių, o ką jau bekalbėti apie politikus, kurių pažiūros per gyvenimą nepasikeičia, bet Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) Palangos skyriaus senbuvio ir miesto Tarybos nario Dainiaus Želvio konservatyvios pažiūros – ne tik tarp miesto Tarybos posėdžių salės sienų, bet jos driekiasi politiko šeimos genealoginiu medžiu į jo jaunystę ir net hobi.

Save vadina nuosekliu politiku
„Kolekcionuoju viską, kas susiję su lietuvybe. Kolekcija, laikoma ne tik namuose, jau tokia didelė, kad ją jau ne gėda parodyti ne tik šeimos nariams ar giminaičiams, bet ir platesniam bičiulių ratui“, – prisipažino D. Želvys.
Palangiškiai „Palangos dienų 2016“ „Suneštiniame muziejuje“ – paskaitomis palydėtoje parodoje Palangos viešojoje bibliotekoje, kuriai eksponatus sunešė patys miestelėnai – galėjo išvysti ir D. Želvio kolekcijos dalį: senus leidinius, pašto ženklus, senųjų lietuviškų atvirukų.
Kiekvienai kolekcijai, kaip ir politikui, reikalingas tematinis ir sisteminis pagrindas, organizacija ir vertybės. „Man keista, kai politikoje politikams paskelbti apie partijų pakeitimą dėl pasikeitusių pažiūrų tapo labai madinga, ypač prieš rinkimus. Nebandau niekam būti pavyzdžiu, bet aš esu nuoseklus politikas“, – iškart pabrėžė D. Želvys.
Miesto politikoje dalyvaujančiam nuo 1987-ųjų, TS-LKD Palangos skyriaus senbuviui teko ne tik aktyviai dalyvauti Sąjūdžio veikloje, mitinguose ir eitynėse Vilniuje, Gedimino prospekte ir Vingio parke, bet ir platinti Sąjūdžio spaudą visoje Žemaitijoje. „Ją atgimimo spauda kažkodėl pasiekdavo gan pavėluotai. Norėjosi, kad ir žemaičiai, kartu su visa Lietuva, jas gautų laiku, todėl ir leisdavausi į tokias keliones – į Plungę ar Kretingą“, – prisiminė palangiškis.

Vienas pirmųjų įstojo į Tėvynės sąjungą
Čia, visai šalia kurorto, Laukžemės kaime, gyveno jo seneliai – senelis, buvęs vargonininkas, prisimena D. Želvys, buvęs atskirtas dėl savo pareigų nuo valstybės. Palangoje iki šiol gyvena abu Dainiaus tėvai. Jau 80-metį perkopusį tėtį, labai guvų ir šviesų žmogų, chemijos mokytoją pagal profesiją, vis dar galima išvysti miesto renginiuose.
Būtent jie dar vaikui jam puoselėjo lietuviškas vertybes: Lietuvos tikrosios istorijos sėmėsi ne tik iš tėvų, abejų mokytojų, lūpų, Antano Šapokos istorijos, „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos“, draudžiamo sovietų leidinio, bet ir iš „Amerikos balso“, „Laisvės radijo“, pogrindinių radijo stočių, kurių klausydamasis prie radijo imtuvo priglusdavo D. Želvio tėtis.
„Pasiklausydavau ir aš. Laimei, mūsų giminėje nebuvo skundikų. Tokie dalykai galėjo liūdnai baigtis. Mano giminėje nė vienas žmogus nebuvo komunistas. Nebuvau ir aš, nors baigus miškų akademiją ir pradėjus dirbti Palangoje, tokių kvietimų prisijungti prie komunistų partijos sulaukiau“, – neslėpė TS-LKD senbuvis.
Kai Lietuvoje padvelkė laisvės vėjai, pirmoji, kaip alternatyva tautinėmis spalvomis persidažiusiai Lietuvos Komunistų partijai, įsikūrė Tėvynės sąjunga. Po pusės metų, 1994-aisiais, prie jos prisijungė ir Dainius. „Taigi, mano politinis stažas – 22 metai. Patikėkite, per tuos metus niekada neturėjau abejonių dėl pasirinkto kelio. Ko gero, dėl to, kad mano pasaulėžiūros pamatus, kaip sakau, „sumūrijo“ mano seneliai ir tėvai, kuriems lietuvybė ir patriotiškumas visada gyvenime buvo didžiausia atrama ir svarbiausi dalykai“, – pasakojo redakcijos svečias.

TS-LKD Palangos skyriaus „smegenys“ – būrio žmonių
Per daugiau kaip du dešimtmečius nutekėjo daug vandens – dalis pirmųjų TS-LKD narių, Sąjūdžio aktyvistų jau iškeliavo į Anapilį, su kai kuriais kitais bendražygiais, pavyzdžiui, pirmuoju TS Palangos skyriaus pirmininku Petru Grecevičiumi, Sąjūdžio aktyvistais ir iki šiol aktyviais partijos nariais kaip Petru Neverausku, Sofija Balšaityte pasimato per valstybines šventes. Bet iš 1990-ųjų kartos aktyvistų Dainius Želvys – vienintelis, kuris ir šiandien yra aktyvus miesto politikos dalyvis.
Jo akyse užaugo ir kiti Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Palangos skyriaus politikai, kurie išliejo skyriaus pamatus jo sėkmei per paskutiniuosius penkerius metus.
„Su Mindaugu Skritulsku, pavyzdžiui, susipažinome, kai aš buvau savivaldybės vicemeras. Jis pradėjo dirbti tuomet turizmo specialistu. Mindaugas – vienas iš mūsų skyriaus atraminių stulpų, labai daug prisidėjęs prie skyriaus tvirtėjimo“, – sakė D. Želvys.
Kai piktoki miestelėnai viešoje interneto erdvėje M. Skritulską, D. Želvį, ir skyriaus pirmininką Šarūną Vaitkų pašaipiai pavadina „šventa trejybe“, D. Želvys numoja ranka, bet pastebi, kad skyriaus „smegenys“ jau senokai yra kur kas daugiau žmonių nei trys ar keturi žmonės. „Apie 15 žmonių aktyviai dalyvauja skyriaus sprendimų priėmime. Nors dabar partijos vadovybė kalba apie atsinaujinimą ir atjaunėjimą, mūsų skyrius tai padarė prieš ketverius ar penkerius metus. Manyta, kad siekiant ambicingų tikslų Palangoje, skyrius turi atsinaujinti ir jaunėti, nors, prisipažinsiu, man nepatinka partijos naujas šūkis, kuriame yra žodžiai „Nauja Tėvynės sąjunga“. Kai kam tai gali pasiųsti neteisingą žinią, man tai juokinga“, – nerimauja D. Želvys.

Svarbiausia žinoti, kuo gyvena žmonės
Maža paslaptis, kad kurorto konservatoriams džiaugiantis milžiniška, sunkiu darbu pasiekta sėkme, kai kurie asmenys, siekiantys asmeninės naudos bando prisišlieti prie skyriaus, bet D. Želvys tikina, kad tokius žmones nesunku „išlukštenti“. „Tam net nereikia Cerberio šuns, tai yra politinio komiteto, kurio pirmininku aš anksčiau buvau, darbas. Toks komitetas būtent pirmiausia ir rūpinosi partijos narių, ypač naujųjų politinių pažiūrų atitikimu partijos politikai ir ideologijai, – šypsojosi pašnekovas. – Ne vienam esu mandagiai parodęs duris anksčiau“.
Anot jo, kai politikai, pradedant Sauliumi Skverneliu, ir baigiant Jolita Vaickiene, neseniai paskelbusiais, kad palieka partijas, kurioms jie atstovavo, ir pereina į kitas, tai jie daro dėl konjunktūrinių ir asmeninių sumetimų. „Aš jų nesmerkiu, bet man tai nepriimtina. Galiu prisiminti, kai 1990-ųjų pradžioje žygiuodavome Palangos gatvėmis, kai kas spjaudavo į mūsų pusę, bet dėl to nei dauguma mano bendražygių, nei aš pats Tėvynės sąjungos nepalikau. Dabar nereikia nė būti spjaudomam, kad pakeistum partiją“, – pastebėjo palangiškis.
Pasiteiravus, kas yra svarbiausia politiko veikloje, Tarybos narys neabejodamas sako, kad, be kitų dalykų, labai svarbu žinoti, kaip gyvena paprasti žmonės: žinoti jų lūkesčius, jausti nuotaikas ir, žinoma, reaguoti į jų pastabas ir pasiūlymus.

Obelisko karių kapinėse neturėtų likti
Štai, pavyzdžiui, paskutiniame Tarybos posėdyje buvo pateiktas klausimas dėl atmintinų lentelių įrengimo istorinę reikšmę turinčiuose miesto objektuose, tarp jų ir buvusioje Palangos pionierių stovykloje, kurią, kaip teigė sovietų propagandininkai, per antrąjį pasaulinį kartą subombardavo vokiečiai.
„Kultūros skyriaus parengtas sprendimo projektas buvo išties labai negrabus – su savo interpretacijomis, nepasidomėjus istoriniais šaltiniais. Aš apie tą stovyklą jau senų seniausiai buvau girdėjęs iš senųjų palangiškių. Jie tikino, kad žuvusiųjų nebuvo, o buvo numestas vienintelis sprogmuo stovyklos teritorijoje. Pakabinti atminimo lentelę formaliai, be jokių diskusijų, domėjimosi istorija man atrodo labai neatsakinga“, – sakė D. Želvys.
Jo siūlymu, sprendimo projektas buvo pakoreguotas – atminimo lentelė buvusioje pionierių stovykloje iškabinta nebus.
Nėra abejonių, jei ne D. Želvio, besidominčio miesto ir krašto istorija, įsikišimas, tokia granitinė atminimo lentelė – ir rusų kalba! – būtų kvietusi ir mums nedraugiškos valstybės piliečius.
Palangiškis pastebi, kad senosiose miesto kapinėse yra du kapai liaudies gynėjams, vadinamiesiems stribams. „Paminklų jiems, žinoma, nereikia griauti, bet aš siūlau atminimo lenteles jiems nuimti. Nesmagu skaityti ant jų, kad jie žuvo kovodami su banditais, tai yra Lietuvos partizanais“, – pastebėjo D. Želvys.
Jo įsitikinimu, gerbiant Lietuvos įstatymus, derėtų ryžtis ir pertvarkyti kapines miesto centre, priešais katalikų bažnyčią, Tarybinės armijos kariams. „Visi suprantame, kad tai labai jautrus klausimas. Dėl paminklo tarybiniams kariams Taline kilo didelis šurmulys. Bet, sutikime, kad iki šiol matyti sovietinį simbolį – sovietinį herbą su kūju ir pjautuvu Palangos centre, nėra malonus dalykas. Kapinės tegul ten lieka tokiame pačiame plote, bet obeliską derėtų nugriauti, – siūlo D. Želvys. – Reikia kalbėtis su valstybės įvairiomis institucijomis, pavyzdžiui, Užsienio reikalų ministerija, taip pat su Rusijos ambasada“.
Politiko įsitikinimu, derėtų obelisko dekonstrukcijos klausimu surengti ir Palangos gyventojų apklausą. „Neatmetu, kad tokios iniciatyvos galiu imtis. Bet tokią iniciatyvą galėtų, pavyzdžiui, parodyti savivaldybės Kultūros skyrius“, – svarstė redakcijos svečias.

Kolekcionavimas – kaip vėžys su metastazėmis
Kolekcionieriaus D. Želvio kolekcijoje – šimtai eksponatų, kaip jis teigia, liudijančių lietuvybę, lietuvių tautos praeitį. „Mane lietuvybe „uždegė“ mano senelis, kuris progimnazijoje mokėsi su keturiais Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarais. Kartu su juo progimnazijoje mokėsi ir garbingas palangiškis, vėliau tapęs žymiu kolekcionieriumi, Antanas Ragauskas. Jis užeidavo į svečius pas mano tėvą. Kartą jis man, dar penktokui, padovanojo šimtą lietuviškų pašto ženklų ir taip mane „uždegė“ kolekcionieriaus aistra“, – prisiminė D. Želvys.
Laikui bėgant, anot pašnekovo, kolekcionavimo „liga“ išplito į „metastazes“ – D. Želvys susidomėjo bukinistika, numizmatika, medalių ir atvirukų kolekcionavimu.
Kai jis susitinka su kitais kolekcionieriais, kad nereikėtų tuščiai burnos aušinti, prisistato taip: „Mane viskas domina lietuvybės tematika“.
D. Želvys apgailestauja, kad kolekcionavimas pastaraisiais metais virto į komerciją ir jis su nostalgija mena tuos laikus, kai su kitais kolekcionieriais jis rinkdavosi į „Ramybę“ ar „Anapilį“. „Deja, jau senoji kolekcionierių karta pamažu išeina. Kai per „Palangos dienas“ „Suneštiniame muziejuje“ pamačiau Mikelį Balčių ir Saulių Žulkų, nuo sovietinių laikų mano gerus draugus kolekcionierius, labai nudžiugau“, – prisipažino D. Želvys.

Tiki, kad jaunystė nugalės patirtį
Nors pasaulis – ir Lietuva – tampa vis labiau kosmopolitiškas, lietuvybės idėja pastaruoju metu tapo kaip niekada stipri. „Mane žavi mūsų plaukikė Rūta Meilutytė, pavyzdžiui, arba lenktynininkas Benediktas Vanagas. Bet, atsiprašau, aš niekada nesuprasiu visų tų tautiečių, kurie vos išvažiavę iš Lietuvos dergia ją. Nesuprasiu ir visų audrių užkalnių, kurie nežinia ką rašo apie mūsų kraštą, taip pat ir mūsų Palangą“, – atvirai kalbėjo D. Želvys.
Vienintelė jo dukra Aistė gyvena ir dirba teisininke Vilniuje.
Kaip ir galima tikėtis kalbantis su politiku, pokalbis su D. Želviu pakrypo apie artėjančius Seimo rinkimus spalio pradžioje. „Įdomi bus kova. Matau, kad nugalėtojas Palangos-Kretingos rinkimų apygardoje paaiškės tik antrame ture. Jame matau socialdemokratą Antaną Vinkų ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovą Vaidotą Bacevičių. Pirmasis – Antano Sniečkaus ir Algirdo Mykolo Brazausko epochos žmogus, turintis ryškią asmenybę ir milžinišką gyvenimo patirtį. Jo minusas – jo darbas dabartinėje Vyriausybėje, kurioje jo darbų medicinos srityje – ypač kovojant su korupcija joje – nematyti“, – teigė D. Želvys.
Anot jo, V. Bacevičius – teisininkas ir ekonomistas, visus savo reikšmingesnius darbus jau nuveikęs nepriklausomoje Lietuvoje. „Manyčiau, kad abu labai stiprūs kandidatai, bet tikiu, kad jaunystė ir veržlumas nugalės prieš patirtį ir gyvenimišką išmintį“, – įžvalgomis pasidalijo D. Želvys.