Dainius Želvys: „Niekada nežinai, ką rasi užsukęs į kurorto „blusturgį“

Į interviu su „Lietuvos pajūriu“, laikraščio „Palangos tiltas“ turinio partneriu, Dainius Želvys, kuriam priklauso daugiausia kadencijų miesto Taryboje rekordas – net šešios, atėjo nešinas unikaliu antikvariniu puodeliu – išžiestu 1930 metais, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių proga su rūsčiu Vytauto Didžiojo atvaizdu – ir specialiu, per visą delną išleistu medaliu.

„Tokie dalykai pinigais beveik neįkainojami. Juos pirmiausia reikia gauti. Kitaip kiekvienas turtingas žmogus, nuėjęs į bet kurią antikvariato parduotuvę, jų prisipirktų. Toli gražu viskas nėra taip paprasta“, – „Lietuvos pajūriui“ sakė D. Želvys, žinomas pajūrio antikvarinių vertybių kolekcionierius.

Pirmąkart per mano 10 darbo metų Palangoje pokalbis su juo vyko apie senienas – antikvarus, o ne apie politiką. Nors, kaip jos išvengsi, šnekučiuodamas su vienu labiausiai patyrusiu Palangos miesto politiku! Jam karantinas dėl koronaviruso buvo puiki proga, vaizdžiai tariant, nupūsti dulkes nuo savo kolekcijos, apie kurią jis kalba su meile.

„Man kiekvienas mano kolekcijos daiktelis – o jų iš viso įvairių turiu apie pusantro tūkstančio – yra tikra istorija, menanti tam tikrą Lietuvos laikotarpį. Juos visus labai branginu. Kolekcionavimas – aistringas dalykas“, – šyptelėjo pašnekovas.

Pomėgis gerokai praturtino ir D. Želvio istorijos žinias: įdomumo dėlei jis lygino tarpukario Lietuvos Seimo statutą, Baudžiamąjį kodeksą ir Konstituciją su jų dabartiniais variantais.

Su šypsena jis pasakojo apie tarpukario Lietuvos Palangos savivaldybės lankytojų formas.

„Jose buvo itin pagarbios formuluotės. Pavyzdžiui, tokia: „Didžiai gerbiamas maloningas pone...“, – juokėsi D. Želvys.

Pasiteiravus, ar prisimenąs, kada ir kur įsigijo įsimintiną puodelį, D. Želvys demonstravo puikią atmintį: „Kaip šiandien atsimenu – 2000-aisiais, vienam kretingiškiui kolekcionieriui sumokėjau 100 litų už jį. Jis du tokius turėjo. Kartu įsigijau ir ta proga 1930 metais pagamintas stiklinaites.“

Anot palangiškio, antikvarinių daiktų jis žvalgosi ne tik antikvaro parduotuvėse, specializuotuose pardavimų portaluose, bet ir „blusų“ bei „bagažinių“ turguose. Aišku, pirmiausia Palangoje!

„Nesu naivus: didelių antikvarinių „vertybių“ labai nesitikiu rasti Palangoje, bet, tiesą pasakius, niekada nežinai, ką jame rasi. Pavyzdžiui, vienąkart mūsų kurorto „blusturgy“ man pavyko aptikti parduodamą mažytę medinę dėžutę, į kurią buvo įdėta į drobės skiautę suvyniota ištepta kreida „špūlė“. Kaip ruletę ją ištempi, paleidi ir ji brėžia liniją. Kalbu apie „mierką“, daiktą, kuris Smetonos laikais buvo naudojamas matavimui. Ar daug šiandien rasite žmonių, kurie dar paaiškintų, kas tai per daiktas ir kam jis buvo naudojamas?“ – retoriškai klausė D. Želvys.

Bet vadinamas kolekcionieriumi ponas Dainius mostelėjo ranka – tokiu vardu jis savęs nevadinąs.

„Esu toks labiau mėgėjas, mano namuose Palangoje – daugiausiai antikvarinių knygų. O visa kita – smulkmė, pasklidusi po visą Žemaitiją“,– atskleidė pašnekovas. 

Vyrą labiausiai domina tarpukario daiktai, nors prisipažino turįs ir nemažą kolekciją sovietinių pašto vokų.

„Jų turiu apie 150, jie visi tematiškai susiję su Palanga“, – pabrėžė D. Želvys.

Tačiau skirtingai nei dauguma antikvarinių vertybių kolekcionierių, palangiškis savųjų neperpardavinėja.

„Biznierius tikrai nesu“, – patikino palangiškis, kuris pagal specialybę yra miškininkas.

Paklaustas apie savo sukauptos kolekcijos ateitį, D. Želvys patraukė pečiais: „Gal ir liūdna, bet kaip ir dauguma kolekcionierių aš neturiu aiškaus atsakymo į jūsų klausimą. Gal Palangos kurorto muziejų sudomins nors dalis mano kolekcijos? Deja, senoji Palangos kolekcionierių karta jau baigia išmirti. O senieji nenoriai atveria savo kolekcijas. Arba dėl nelengvos materialinės padėties ar prastos sveikatos viską išparduoda.“

Jis prisimenąs vieno kolegos kolekcionieriaus pamokymą: pirk antikvarines vertybes, kol jaunas, o kai išeisi į pensiją – jomis grožėkis. O sulaukus 70 metų, viską parduok.

„Įprastai vaikai labai retai perima tėvo kolekcionieriaus aistrą. Todėl neretai net vertingos kolekcijos keliauja į šiukšlyną ar kai kada „blusturgius“, – sakė D. Želvys.

Vasaros pradžia jam buvo atgaiva sielai ir dėl įsimintino susitikimo su savo buvusiais Palangos senosios gimnazijos klasiokais.

„Jau 40 metų, kai ją baigiau, – šyptelėjo D. Želvys. – Iš buvusių 30 klasiokų 18 atėjo. Deja, du jau yra mirę. Žinoma, susitikome renovuotoje gimnazijoje – kur gi kitur? Prisiminėme savo mokytojus – keletas jų, pavyzdžiui, Jonas Leščinskas, Jonas Brindza, mano tėtis (Algimantas  Želvys, – aut. past.) dar gyvi. Jie, kaip ir jau miręs Jonas Zaranka, fizinio lavinimo mokytojas, yra gimnazijos visų laikų mokytojų garbės lentoje. Net išdaigas prisiminėme.“

Visiems susitikimo dalyviams buvo įteikti menininko Lino Žulkaus suvenyrai.

Ne bet kokie, o pagaminti iš senojo gimnazijos parketo, kurį mindė ir trypė 1981 metų gimnazijos abiturientai!

Apie pusę D. Želvio klasiokų gyvena ir dirba Palangoje. Absoliuti dauguma – daug ko gyvenime pasiekę žmonės.

Pavyzdžiui, Edmundas Sakalauskas yra restoranų „Feliksas“ ir „Žuvinė“ savininkas. Arūnas Grigalauskas vadovauja teniso klubams. Dovilė Zarankaitė, taip pat klasiokė, yra kelių knygų autorė, žurnalistė.

„Tik du yra nebaigę aukštųjų mokyklų. Įdomu tai, kad nė vienas klasiokas – ir aš – nesame tarnavę sovietinėje armijoje. Visi buvo atleisti nuo jos, nes įstojo į aukštąsias mokyklą“, – prisiminė D. Želvys, kuris, kaip ir minėti jo kursiokai verslininkai, yra baigęs Žemės ūkio akademiją.

„Dėl to, kad mūsų visi klasiokai yra įdomūs, šį bei tą gyvenime nuveikę žmonės, ir mūsų susitikimai yra labai įdomūs bei vyksta dažniau nei kitų buvusių klasiokų“, – pastebėjo pašnekovas.

O ar žinomas kurorto politikas sulaukia daugiau savo buvusių klasiokų dėmesio, nes jis – sprendimų priėmėjas, miesto politikos formuotojas?

„Sulaukiu komplimentų ne sau, o miestui – visiems labai patinka, kaip pasikeitė ir keičiasi Palanga, – šyptelėjo D. Želvys. – Jie pokyčius nuoširdžiai vertina.“

Anot palangiškio, Palanga vystosi taip sparčiai, kad jau netolimoje ateityje kurortas gali būti neatpažįstamai pasikeitęs – su iki 40 tūkstančių gyventojų, urbanizuotas.

„Nebūtinai tai tik blogai, nes, mano manymu, miestas kontroliuoja plėtros procesus, bet, žinoma, su ja ateina ir nauji iššūkiai“, – neslėpė D. Želvys.

Palangos plėtros pavyzdys – toks faktas: pernai Savivaldybei buvo įteikti apie 1 200 prašymų išduoti statybų leidimus, apie 600 jų buvo patenkinta.

„Sakykime, prieš penkiolika metų vos apie 150 statybų leidimų buvo išduodama“, – sakė miesto Tarybos narys.

O ar jis ryšis dalyvauti dar vienuose, jau septintuose rinkimuose į miesto Tarybą 2023 metais?

„Atvirai pasakius, nežinau. Dar reikia tuos dvejus metus nugyventi. Žinoma, gerai, kai jaunimas rodo iniciatyvą ir, kaip sakau, „eina į politiką“, bet, neslėpsiu, kai kuriems jauniems politikams trūksta pasirengimo dalyvauti miesto politiniame gyvenime. Ruošdamasis Tarybos posėdžiams, aš šiugždenu popierius kaip ir prieš 20 metų, o jaunoji karta tik „perbėga“ juos telefonu“, – šyptelėjo pastebėjęs D. Želvys.

Jis neslepia, kad priklausąs krikdemiškam Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų sparnui.

„Tiesiog man svarbu tos vertybės, kurias mūsų tėvai ir seneliai puoselėjo šimtus metų. Žinoma, ir aš – už pokyčius, tik, matyt, man juos suprasti ir priimti reikia daugiau laiko, – sakė D. Želvys, prisipažinęs „Lietuvos pajūriui“, kad nesinaudoja „Facebook“. – Man geriau susitikti su žmogumi gyvai. Neabejoju, dauguma mūsų per karantiną pasigedo gyvo, akis į akį bendravimo.“