Artimųjų netektis atveria negyjančią žaizdą – tikėjimas Amžinybe stiprina

Rytoj kapinėse, kaip įprastai nutinka Visų Šventųjų dieną, žibės žvakelės, nušviesiančios kelią gyviesiems link atgulusių artimųjų. Visuomet tądien prisimenami mylimi, arčiausiai širdies buvę žmonės. Tačiau ne vienas pastebi, jog ne vien šią dieną gelia širdį, praradus artimuosius, jie prisimenami kasdien. Apie Visų Šventųjų sukeliamas emocijas, išėjusius artimuosius, neslopstantį skausmą ir sapnus kalbėjomės su palangiškiais.

Visos netektys – skaudžios, skirtingos
Šiuo metu užtarnautu poilsiu besimėgaujanti palangiškė Lina Birutė Gaudiešienė atvėrė širdį prisipažinusi, jog pastaruoju metu jos gyvenime netekčių būta itin daug – kiekviena skaudi, kiekviena skirtinga. O ir, kaip pasvarstė pašnekovė, kiekvienas skirtingai savo sopulį malšina, kiekvienam reikia skirtingo laiko gedėjimui.
„Man Visų Šventųjų diena, Vėlinės, kaip ir kiekvienam lietuviui, reikšmingos dienos, ypatingai jos tampa reikšmingomis tuomet, kai patiri artimųjų netektį. Mūsų šeimoje nuo senų laikų šią dieną pagerbiame visus išėjusius“, – papasakojo moteris.
Pastarieji metai pasiglemžė ne vieną jai brangią gyvybę. Prieš trejus metus užgeso mylimos mamytės gyvybė, prieš pusantrų metų palaidojo savo sielos draugą, mylimą vyrą, visam akis užmerkė ir sesers vyras, o dar atsisveikino ir su dviem augintiniais – šuniuku ir katyte. Naminiai gyvūnai, juos priglaudusiems savo namuose, taip pat kaip šeimos nariai, tad netekties skausmas taip pat paliečia.
„Visos netektys – labai skaudžios, bet visos labai skirtingos. Kai mirė mamytė, ji jau buvo nugyvenusi gražų amžių, jai buvo 90 metų, mes labai daug kalbėdavomės su seserimis, pokalbiai tarsi numalšindavo tą skausmą. O ir vyras dar tebebuvo su manimi, jis visuomet man suteikdavo stiprybės. Padeda, kai su kuo nors pasikalbu ir apie išėjusį vyrą, su kuriuo mus siejo ypatingai stiprus emocinis ryšys. Mes papildėme vienas kitą, buvome vienas kitam atrama visose gyvenimo situacijose. Kai jo netekau, nebuvo nei dienos, jog neaplankyčiau jo kapinėse. Tik pirmąją savaitę po laidotuvių nenorėjau ten lankytis, gal sau dar nenorėjau pripažinti, jog jo nebėra“, – atskleidė L. Gaudiešienė.

Kai nutrūksta stiprus emocinis ryšys
Kai su sutuoktiniu žvelgiama viena kryptimi, jaučiama, jog pagalba, kad ir kokios jos beprireiktų, visuomet šalia, kai nereikia nė žodžių, norint suprasti vienam kitą, tokio žmogaus netektis kitą žmogų labai įskaudina.
„Aš visada buvau energinga, aktyvi, linksma, o dabar man atrodo, kad miriau kartu su vyru, viskas negerai, kuo toliau, tuo blogiau. Skaičiau straipsnį, kiek trunka žmonių gedėjimas – tai laiko tarpai labai įvairūs, vieniems pakanka ir mėnesio, kitiems neužtenka ir keletos metų. Aš ir dabar gedžiu, mane nuramina namai, buvimas ramybėje, mudviejų bendros nuotraukos namuose. Viena moteris papasakojo, jog tik praėjus penkeriems metams, ji nukabino vyro nuotraukas. Daug kas nori paguosti, pasiūlo tiesiog paleisti. Bet juk čia nėra tokio mygtuko, kurį paspaudus palengvėtų. Tikiu, kad kiekvienam savas laikas. Kiekvienas poroje skirtingai vienas kitą jaučia, kitiems gal nebūna tokio emocinio ryšio, tad ir atsisveikinti lengviau. Tikiu, kad jaunesniems žmonėms atsisveikinti su savo sutuoktiniais būna lengviau, daugiau veiklos aplink esti, o kai esi vyresnis, gedėjimas užtrunka“, – pasvarstė pašnekovė.
Pora visgi kartu gyveno beveik pusė amžiaus – 47 metus. Jų šeima buvo darni. „Pas mus nebuvo tokio dalyko kaip vienatvė dviese“, – pripažino Lina.
Palangiškė prisipažino, jog vyrą kapinėse lanko nepaisant jokių išskirtinių dienų, tad jai ir Visų Šventųjų diena – niekuo neišskirtinė. Ji tik pastebinti, jog kai kurie žmonės šią dieną kapus lanko kaip pareigą atlikdami, be jausmo, pompastiškai apkraudami kapus gėlėmis. „Man kapinės yra tylos, ramybės, pušų ošimo vieta. Mano nuomone, esmė yra ne kaip papuošti kapą, o pats požiūris į savo artimą, santykis su juo“, – įsitikinusi ji.
Pasiteiravus, ar sapnuojanti savo artimuosius, ponia Lina patikino, jog gal porą kartų ir buvo susapnavusi, bet tai kažkas buvo lyg iš gyvenimo prisiminimų, kasdieniškų smulkmenų.
„Aš nesu tikinti, mano vyras taip pat nebuvo. Netikiu į pomirtinį gyvenimą. Kapinėse aš dažnai lankausi, ten atrandu ramybę, pasikalbu su vyru, išsakau jam savo godas, taip man geriau“, – atviravo nepaprastai stipri moteris, kuriai stiprybės galėtų pavydėti ne vienas.

Netektį slopina veikla
Mokytoja Kostancija Strikienė sutuoktinio netektį išgyveno pernelyg anksti. „Ir tai nebuvo neeilinė netektis. Mes kartu dar papietavome, tikėjome ateitimi, apie ją kalbėjomės, o po keliasdešimt minučių jis jau buvo užgesęs, visi planai buvo įvykdyti“, – širdies žaizdas atvėrė palangiškių mylima mokytoja.
Palangiškė prisipažino, jog ją iki šiol mylimas vyras lanko sapnuose kiekviena svarbesne jiems proga – per gimtadienius, sutuoktuvių metinių proga, netgi pirmojo bučinio dieną. „Visada primindavo, kad aš ateinu pas tave. Tarsi priminimas, kad aš galiu pamiršti. O aš niekada nepamirštu, stengiuosi nepamiršti. Ateina į naują mano namelį, kurio jis nematė. Mes tik sodo sklypą dar teturėjom, – prisipažino moteris. – O kapų lankymas, žinoma, jis reikalingas. Bet kiekvienam savo. Vasaromis būdavo, kad dukart per dieną aš nuvažiuodavau į kapines. Buvo toks poreikis. Aš ten rasdavau nusiraminimą. Net yra buvę, kai dvyliktą valandą nakties aš sėdu ant dviračio ir važiuoju į kapines. Žiūriu, lėktuvas skrenda, o man mintis šmėsteli: gal jis mane mato, gal jis parskrenda. Po netekties žmogaus sąmonė pakrinka“.
Palangiškė prisipažino, jog geriausiai netekties skausmą numalšina veikla – būtina kažkuo užsiimti, savo mintis „įdarbinti“.
„Kai užgeso mano vyras, namie po kurio laiko taip viskas ėmė nebeveikti, atrodo, net nesuprantama – viskas iš eilės. Paskui aš supratau, kad tai buvo tarsi ženklas, jog turėčiau veiklos, jog būčiau užsiėmusi, kad negalvočiau apie prarastą artimą žmogų. Tai – tarsi buvo jo dovana, atsiųsta iš aukščiau. O dar ir tetulytę tuo metu slaugiau. Aš su viskuo susitvarkiau. Juk gyvieji tam ir yra – kad tęstų išėjusiųjų darbus“, – teigė K. Strikienė.
O žaizda, mokytoja pripažino, ji niekuomet neužgyja, ji gal kiek surambėja, bet visada lieka atvira, nes niekuomet nepamiršti, visada slegia artimojo netektis.

Po metų – vis dar sopulys
Palangiškis Juozas, nenorėjęs viešai „graudentis“, pripažino, jog jam iki šiol sunku priprasti, jog jo žmonos nebėra. Ji užgeso prieš daugiau nei vienerius metus, tačiau vis atrodo, kad įžengs pro duris, kad tuoj sugrįš.
„Atrodo, jaučiu ją. Ypač sapnuose. Bet būna ir tokių sapnų, kurie ir vėl iš naujo pravirkdo. Kartą aplankė sapnas, jog man pranešė, kad ji mirė, o man ašaros upeliais pliaupia. Lyg šią skaudžią tiesą nuolat reiktų kartoti, kad ji būtų reali“, – apie sunkiai išgyvenamą netektį kalbėjo Juozas.
Jis prisipažino, jog lankymasis kapinėse, žvakės uždegimas ant mylimos žmonos kapo šiek tiek sopulį nuramina, tačiau namie vėlgi atsiveria tuštuma. Netektį patyrę žmonės dažniausiai guodžiasi tuo, jog laikas – geriausias gydytojas.
Kita palangiškė, „Palangos tilto“ skaitytoja Alma papasakojo apie tai, kaip jai pavyko išgyventi abiejų tėvelių netektį. „Mama užgeso beveik ant mano rankų, tai nebuvo netikėta mirtis, bet skausmas buvo didžiulis. Ir atrodo, nėra išeities iš jo išbristi. Užgeso ir tėvelis. Sopulys nesiliovė. Laikas padeda, bet padeda ir likę artimieji. Su jais daliniesi savo sopuliais, kartu paverki, kartu pasidžiaugi. O sapnai? Sapnai lanko, bet retai. Nieko konkretaus, tik vieną sapną pamenu, iškart po tėvelio mirties, tarsi pranašingą“, – papasakojo Alma.

Meras suks iš vienų kapinių į kitas
Miesto meras Šarūnas Vaitkus Vėlinių dieną skubės iš vienų kapinių į kitas: į amžinybę išėjęs tėtis ilsisi Palangos kapinėse, žmonos Vilmos mama – Skuode, kiti artimi žmonės – Telšiuose.
„Vėlinių dieną su šeima važinėjame labai daug ir ne vieną dešimtį kilometrų įveikiame“, – sakė Š. Vaitkus, šiemet palaidojęs mylimą močiutę, o pernai kovą – brangų tėvelį.
Jis neslėpė, kad netektys labai slegia, bet viltį teikia tikėjimas į amžinąjį gyvenimą. „Esu tikintis katalikas, žmogus, tikiu, kad kada nors su Anapus jau išėjusiais artimaisiais vėl susitiksime dvasinėje būsenoje“, – sakė Š. Vaitkus.
Jam gėlą padeda įveikti šeima, vaikų čiauškesys.
Meras prisipažino, kad tėvo kapą aplankąs labai dažnai, kartais – net po keliskart per savaitę.
„Ir vienas, ir su šeima, – sakė Š. Vaitkus. – Ypač sunku buvo prarasti tėtį, kuriam esu dėkingas neišmatuojamai daug“.

Netektis sustiprino tikėjimą
Pernai mylimą mamytę palaidojusi Palangos švietimo pagalbos tarnybos direktorė Vilma Želvienė „Palangos tiltui“ sakė, kad įveikti netekties gėlą padėjo šeimos nariai, darbo kolektyvas.
„Man labai padėjo ir tam tikrų dvasinių, filosofinių knygų skaitymas. Jos man buvo savotiškas atradimas, – prisipažino V. Želvienė. – Skaičiau Bruno Ferero, italų rašytojo ir kunigo saleziečio, knygas, keltų išmintį apie žmogiškąją egzistenciją. Tikiu, kad mūsų gyvenimas kelione žemėje nesibaigia“.
Ponia Vilma sakė, kad su Anapilin išėjusia mama susitinka sapnuose. „Tai nebūna dažnai. Ją matau gyvą juose. Po jos mirties pirmiausia sapnavau ją dar ligoninėje. Po to lanko sapnai, kuriuose mes kartu ką nors veikiame“, – pasakojo direktorė.
Po tokių sapnų ji nueina į bažnyčią ir mamos atminčiai uždega žvakutę. „Mamos netektis mano tikėjimą sustiprino dvigubai“, – sakė V. Želvienė, kuri Vėlinių dieną lankys ne tik mamos, bet ir kitų artimųjų kapus.
Anot jos, išėjimas į nebūti gali būti labai skirtingas.
„Kai žmogus išeina staiga – viena, o kai tai užsitęsia – kaip mano mamos atveju – visai kas kita“, – lėtai žodžius rinko V. Želvienė.
Jos mama porą savaičių gulėjo komoje, kol Dievas ją pašaukė.
„Žinojau, kad ji paliks mums. Man tuomet daugiausiai padėjo tikėjimas, kad mes kada nors dar susitiksime dvasiniame pasaulyje“, – sakė Vilma. Jos mamai tebuvo 62 metai.

Pomirtiniu gyvenimu linkęs abejoti
Užpernai mamą palaidojęs buvęs Šventosios seniūnas Eugenijus Čilinskas sakė, kad mama jo namuose geso beveik metus laiko.
„Mačiau, kaip ji gęsta ir nieko padėti negalėjau, tik guosti, raminti“, – prisiminė ponas Eugenijus.
Mama jį iki šiol aplanko mintyse, sapnuose – ne.
„Per Vėlines, žinoma, pirmiausia aplankysiu mamos kapą. Kaip krikščioniui tai – privalu. Kapuose pas ją lankausi nors kartą per mėnesį“, – sakė E. Čilinskas.
Paklaustas, ar tiki į pomirtinį gyvenimą, jis atsiduso: „Kažkiek tikiu, bet mane tėvai – ir mama –mokė visada viskuo abejoti, nors tikėjimas labai palaiko artimo žmogaus išėjimo metu“, – sakė 65 metų E. Čilinskas. Jo mamai buvo 92...
Linksmo Helovyno tradicijos, besiskinančios kelią Lietuvoje, jo netrikdo. „Jeigu vieni suvokia Vėlines taip, man kas. Gal mes pernelyg viską tragizuojame gyvenime?“ – retoriškai klausė pašnekovas.