Palanga, 1919-jų lapkričio triumfas ir netektis

Jauna Lietuvos valstybės savanorių kariuomenė  jau buvo išvadavusi Tėvynę nuo atvykėlių ir savųjų bolševikų, Šiaulių-Radviliškio fronto linijoje lapkričio 20-21 dienomis į šipulius sudaužiusi   avantiūristo P. Bermonto (Bermondt P.R.) ordą su visa jo „geležine divizija“, Kretingos garnizono kariai sutartinai veikdami su milicija dar lapkričio 16 dieną privertė bermontininkų įgulą išsinešdinti į Tauragę.
Kitokios nuotaikos tvyrojo Palangoje. Nedidelė, bet gerai ginkluota ir agresyvi bermontininkų įgula savo gniaužtuose tebelaikė Palangos bendruomenę ir neleido reikštis jokiai savivaldai. Plėšikavo miestelyje bei aplinkiniuose kaimuose, rekvizuodavo jiems patikusius namų apyvokos daiktus, apdarus, maisto produktus. Lyg pasityčiodami, už atimtą gerą „atsiskaitydavo“ bevertėmis markėmis, prispausdintomis Vokietijoje specialiai Pabaltijo šalių gyventojams (šių „pinigų“ viena pusė buvo vokiečių kalba, kita – rusų).
Neapsikęsdami savivalės, iš miestelio pabėgo beveik visi prekeiviai, verslininkai ir pasiturintys miestelėnai, telikę vien žemdirbiai ir žvejai. Miestas buvo tuščias ir nykus, nebuvo poilsiautojų, vasarotojų – ne pramogos tada lietuviams buvo galvose.

Kas tie bermontininkai?
Avantiūristas, buvęs rusų armijos poručikas, surusėjęs vokietis Pavelas Rafailovičius Bermontas, Latvijoje, Mintaujoje pradėjo rinkti karinę grupuotę iš vokiečių karių savanorių bei karo belaisvių rusų. Skelbėsi, kad rengiasi patraukti Petrogradan į pagalbą baltagvardiečių generolui Nikolajui Judeničiui. Negalima nepripažinti P. Bermonto organizacinių gabumų, per rekordiniai trumpą laiką subūrė didesnę nei 50 tūkst. karo mūšiuose užgrūdintų kariškių armiją, joje buvo 10 tūkst. rusų, kiti vokiečiai. Pats sau suteikė pulkininko laipsnį ir pasiskelbė esąs Gruzijos kunigaikštis, o kad būtų įtikimiau, prisidėjo antrą pavardę – Avalovas. Taigi, iš leitenanto P. R. Bermonto, kaip Feniksas iš pelenų atgimė pulkininkas Pavelas Belmontas Avalovas.
Melas netrukus paaiškėjo: P. Bermonto kariauna žygiuoti į Piterį visai nė neplanavo, jų tikslas  buvo užgrobti jaunas ir silpnas Pabaltijo valstybes, o jų teritorijas panaudoti naujo politinio darinio, Vakarų Rusijos apygardos centro tarybos, veiklai. Ši „valstybė“ turėjo priklausyti suverenui – carinei Rusijai. Tačiau tai buvo taip pat melas, nes P. Bermonto idėjiniu vadu buvo vokiečių generolas R. fon der Holcas, o skelbiama Taryba būtų besąlygiškai paklusni Vokietijos tvarkai bei jos įstatymams.
Bermontininkai pradėjo karo veiksmus prieš nepriklausomą Latviją. Broliams latviams sunkiai sekėsi kovoti prieš puikiai ginkluotą P. Belmonto Avalovo ordą. Pasitraukdami vokiečių kariškiai, bermontininkams perleido pilnus ginklų sandėlius, o latviai buvo ginkluoti vien atsitiktinai surinkta įvairių šalių lengvąja ginkluote.
Lietuva iš santarvininkų buvo gavusi 1 milijono dolerių paskolą kariuomenės ginkluotės įsigijimui, matydami beveik beviltišką Latvijos padėtį, šias lėšas perdavė kaimynams. Tai buvo svari pagalba ir jos pakako apsiginti bei išvyti įsibrovėlius. Kaip matysime – latviai už paramą „atsidėkojo“.
Iš Latvijos išvyta P. Belmonto Avalovo orda patraukė į Lietuvą. Pradžioje įsikūrė Radviliškyje, ten gen. R. fon der Holcas perdavė savo globotiniui visą turėtą ginkluotę, nes Antantės santarvininkų spaudžiama Vokietija atšaukė generolą su visa armija į „Vaterland‘ą“. Daug vokiečių karių atsisakė išvykti ir prisidėjo prie „nepriklausomos“ Belmonto grupuotės. P. Bermontas Avalovas pasiskelbė esąs nepavaldus nei Vokietijai, nei Santarvei.
Bermontininkai buvo ginkluoti „iki ausų“: savo dispozicijoje turėjo du šarvuotus traukinius su 4 patrankomis ir 12 kulkosvaidžių kiekvienas, 30 lėktuvų bei daug jų atsarginių dalių, 34 sunkvežimius bei autobusus, 200 patrankų, begalę lengvųjų ginklų ir pakankamai šaudmenų.
Užgrobė Šiaulius, ten smurtavo ir žudė lietuvius kariškius bei civilius gyventojus. Užgrobę Panevėžį rekvizavo gimnazijos pastatą, nenorėjusius išeiti mokytojus ir gimnazistus žiauriai sumušė ir išmetė.
Šiauliuose įkūrė karių verbavimo biurą ir gundė savanorius gerais atlygiais – eiliniui kariui per dieną mokėjo 20 auksinų. Pinigai suviliojo ir kai kuriuos lietuvius – netgi karius, – atsirado koloborantų dezertyrų. Kiek vėliau kariuomenės vadas gen. Pranas Liatukas paskelbė, kad iki lapkričio 30 dienos visi Lietuvos pilietybę turintys asmenys privalo pasitraukti iš bermontininkų gretų, vėliau bus paskelbti Tėvynės išdavikais ir karo lauko teismuose teisiami konfiskuojant visą jų  turimą turtą.
Lietuvos vyriausybei nebuvo kito pasirinkimo kaip pasipriešinti plėšikams. Vyriausiasis kariuomenės vadas Silvestras Žukauskas atstatydinamas iš pareigų ir į jo vietą paskiriamas pulk. P. Liatukas. Šiam suteikiamas generolo laipsnis ir laikinai dar suteikiami Krašto apsaugos ministro įgaliojimai.
Gen. P. Liatukas nedelsiant ėmėsi energingų pasipriešinimo veiksmų, jo karinį branduolį sudarė kovose su bolševikais užgrūdinti kariai.
Po atkaklių ir permainingų kautynių Radviliškio-Šiaulių fronto linijoje lapkričio 21-22 dienomis, patyrus nemažų gyvosios jėgos nuostolių, pavyko pasiekti pergalę. P. Bermontui Avalovui su visu štabu, šarvuotu traukiniu, apšaudomiems, pavyko prasiveržti link Vokietijos. Rašoma, kad pulkininkas iš baimės drebėdamas, visą pavojingą ruožą pratūnojo kupė. Jei būtų patekąs į rankas –vargiai mūsiškiai jį būtų ėmę nelaisvėn. Po pergalės, kitą dieną prisistatė santarvininkų misija  belaisviams išlydėti Vokietijon, mat, bijota, kad įsiutę lietuviai gali susidoroti su plėšikais.
Lietuviams atiteko visa priešo ginkluotė: šarvuotas traukinys, po remonto pakrikštytas „Savanorio“ vardu toliau ištikimai tarnavo Lietuvos kariuomenei, 20 lėktuvų, visi turėti automobiliai ir kt. Pasitelkus vietinius gyventojus visas grobis per parą buvo pakrautas į specialiuosius traukinius ir išgabentas Kaunan.
Negausios demoralizuotų bermontininkų grupelės dar bazavosi mažesniuose miesteliuose. Nežiūrint gautų pamokų, jie tradiciškai ir toliau plėšikavo, karininkai girtuokliavo ir laukė pagalbos iš Vokietijos. Deja, ši padėti jau nebegalėjo, nes santarvininkai pradėjo mažąsias įgulas rankioti ir siųsti per sieną. Vokietija buvo priversta priimti įsipareigojimą nesikišti į jokius karinius veiksmus bei jų neorganizuoti. Jei šis įsipareigojimas būtų pažeistas, karo nualintai Vokietijai grėsė griežtos ekonominės sankcijos ir blokada. Vietinės rinktinės irgi suaktyvino pasipriešinimą ir grobikus vijo lauk.
Tokia nelinksma padėtis bei kasdienybė buvo ir Palangoje.
Painūs Lietuvos santykiai su kaimynais
Paskelbus nepriklausomybę, Latvijos vyriausybė, siekdama savo valdžion paimti visą Baltijos pakrantę iki pat Vokietijos sienos, suorganizavo visuotinį plebiscitą, atseit, atsiklausė tautos, kokia teritorija Latvijai turi priklausyti. Savaime suprantama, kad tauta negalėjo pasisakyti kitaip nei pateikta plebiscito biuleteniuose – Latvijai turi priklausyti visa buvusi Kuršo gubernija, be jokių išlygų. Lietuva su tokia padėtimi negalėjo sutikti, nes netektų priėjimo prie jūros. Prasidėjo abiejų valstybių derybos.
1919 metų balandžio mėn. sudaryta Lietuvos ir Latvijos derybinė delegacija tarpvalstybinių santykių reguliavimui bei valstybių sienų nustatymui.
Pačios derybos vyko vangiai, prelegentų siūlymai buvo nepriimtini kitai pusei. Galų gale 1919 metų birželį pasiektas rezultatas – Latvijos pusė sutiko atsisakyti pretenzijų į pajūrio zoną iki Šventosios upės.
Tų pačių metų liepos 26 d. Lietuvos vyriausybė paskelbė „Apskričių sienų ir jų centrų įstatymą“, pagal jį Palangos valsčius priskiriamas Kretingos apskričiai.
Dėl ir dabar neaiškių aplinkybių rudeniop latviai atsisakė derybinių delegacijų pasiekto susitarimo ir vėl viskas sugrįžo į pradinę padėtį. Lietuva kreipėsi pagalbos į Tautų Sąjungą.

Pergalė ir netektis
Palangiškiams iki gyvo kaulo įgriso bermontininkų plėšikavimai bei savivalė, jie patys norėjo turėti savo valdžią ir savaip tvarkytis. Gyventojai skundėsi apskrities vadovybei ir prašė padėti išguiti iš miestelio perėjūnus.
Galų gale buvo išgirstos žmonių dejonės ir Kretingos apskrities vadovai ėmėsi planuoti Palangos išvadavimo strategiją, juo labiau, kad Kretinga jau buvo apsivaliusi nuo plėšikų.
Nutarta: skirti 10 kareivių ir 10 milicininkų, tiek pat Palanga privalo surasti ginkluotų savanorių miestelėnų; kretingiškių ekspedicijos vadovu paskirti nuovados viršininką Pranciškų Kungį; bermontininkus užklupti netikėtai ir pasistengti apsieiti be šūvių ir žmonių aukų.
Akcijai vykdyti pasirinkta lapkričio 23 d., sekmadienis. Sekmadieniais perėjūnų karininkai paprastai būna „pakaušę“, o be vadų armija nekovinga.
Viskas įvyko taip, kaip ir buvo planuota. Bermontininkai nesitikėjo užpuolimo ir nesipriešino nuginkluojami. Vaduotojai palydėjo belaisvius iki Vokietijos sienos Nemirsetoje, pridavė juos vokiečių pasieniečiams. Reikia manyti, kad į Palangą grįžo su dainomis. Yra žinoma, kad vaduotojai iškėlė Lietuvos valstybinę vėliavą, o kretingiškiai nutarė dar kelioms dienoms pasilikti –kad nebūtų kokių netikėtumų.
O netikėtumai atsirado lapkričio 27 dieną, ketvirtadienį. Iš Liepojos atžygiavo latvių kariškių kuopa – 150 kareivių su savimi atsigabeno dvi patrankas bei du kulkosvaidžius. Jėgos buvo nelygios, lietuviai net nemėgino priešintis. Latvijos kariai nuplėšė ir į skutelius sudraskė Lietuvos vėliavą ir išgujo pagalbininkus į Kretingą, o palangiškiai išsiskirstė į namus. Taip „braliukai“ atsidėkojo už Lietuvos suteiktą materialinę pagalbą kovose prieš P. Bermonto Avalovo ordą.
Palanga priklausė Latvijai dar beveik 17 mėnesių.

Šaltiniai:
Dr. Vytautas Lesčius. Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose. Virtualusis monografijos variantas.
Žurnalas „Karys“ 1930 m. Nr.33.
B. Kviklys. Enciklopedija „Mūsų Lietuva“, IV tomas. Lietuvių enciklopedijų leidykla, Bostonas, JAV.
„Vikipedija“.
A. Šapoka. Lietuvos istorija, Bostonas. JAV.
Grupė autorių. Palangos istorija. Klaipėda,1999. 

Bermontininkai (oficialiai Rusijos Vakarų savanorių armija, rus. Русская Западная добровольческая армия) – 1919 m. įkurta provokiškos orientacijos kariuomenė, sudaryta po Vokietijos kapituliacijos, Antantei įpareigojus laikinai palikti kariuomenę okupuotose Baltijos valstybėse. Armija įkurta dėl kelių tikslų: Vokietijos ekspansiniai planai Baltijos šalyse, rusų baltagvardiečių noras atkurti carinę Rusiją, kova su Raudonąja armija ir bolševizmu.
Rusijos Vakarų savanorių armijos branduolį sudarė rusų baltagvardiečiai (dauguma – karo belaisviai, buvę Vokietijoje) ir vokiečių tautybės kariai.
Pirmieji bermontininkai į Latviją atvyko 1919 m. gegužės 30 dieną. Birželio 12 d. Pavelas Bermontas su 350 savanorių samdinių įkūrė štabą Jelgavoje. P. Bermontas pasivadino pulkininku (būdamas vos leitenantu) ir kunigaikščiu, net pavardę pasikeitė, tapo Avalovu – kad būtų solidu ir neliktų jokių vokiškumo pėdsakų.
Latvijoje bermontininkai karinius veiksmus pradėjo 1919 m. pabaigoje.
1919 m. liepos 26 d. bermontininkai pasirodė Kuršėnuose, kur pradėjo rekvizuoti butus. Kareiviai plėšė vietos gyventojus ir net planavo karinį perversmą Kaune. Prieš jų plėšikavimą į kovą pakilo vietos gyventojai, atsirado partizanų būrių.
Spalio 9 d. P. Bermonto-Avalovo įsakymu prasidėjo puolimas. Per spalio ir lapkričio mėnesius bermontininkai užėmė didesniąją dalį Latvijos, taip pat Šiaulius, Biržus, Radviliškį, Raseinius, Jurbarką, Linkuvą.
Lapkričio 21-22 dienomis lietuviai Radviliškio kautynėse sumušė kariuomenės likučius ir privertė juos pasitraukti į Rytprūsius. Po šių pralaimėjimų Antantė pareikalavo bermontininkų išvedimo ir iki gruodžio 1 d. pasitraukė visi daliniai iš Latvijos, o iki gruodžio 15 d. – ir iš Lietuvos.

Pagal Wikipedia