Žydų paveldas Palangoje: tema, vis dar tebelaukianti išsamesnių tyrimų

(Pabaiga. Pradžia „Palangos tilto“ nr. 75, 2013.10.04)

Rugsėjo 23-29 dienomis Lietuvoje minėta Europos žydų kultūros diena, kuri yra sudėtinė Europos Tarybos remiamos tarptautinės programos „Žydų kultūros paveldo kelias Europoje“ dalis. Šiemet šia proga Kultūros paveldo departamentas organizavo renginius tema „Žydų paveldas ir gamta“. O koks žydų kultūros paveldo kelias Palangoje?

Trys šaltiniai
Kaip minėjome, Lietuvos kultūros vertybių registre esama tik vieno įrašo, kuriame būtų du kodiniai žodžiai: „žydai“ ir „Palanga“. Tai – 1 tūkst. 85 kv. m. ploto Palangos senosios žydų kapinės, įtrauktos į minėtąjį registrą 2008-ųjų metų rugsėjo ketvirtąją. Šiai vertybei suteiktas vietinės reikšmės registrinio objekto statusas, nurodant, jog jo vertingųjų savybių statusas – memorialinis bei kraštovaizdžio.
Kultūros vertybių registre nurodomi ir istoriniai šaltiniai bei medžiaga, kuriais remiantis buvo rekomenduota Palangos senąsias žydų kapines įtraukti į minėtąjį registrą. Šaltiniai trys: knyga „Palangos istorija“, kurią sudarė Vladas Žulkus, į knygą sudėjęs autorių Mikelio Balčiaus, Zitos Genienės, Zigmanto Kiaupos, Alvydo Nikžentačio, Vyganto Vareikio bei savo paties rinktą medžiagą,  interneto svetainėje baltu.lt pateikiama medžiaga „Palanga: svarbiausi istorijos faktai ir datos“ bei praktiškai tuos pačius faktus minintis Albino Mingėlos straipsnis „Lietuvos paribio miestai ir gyvenvietės“, 2007 m. spausdintas leidinyje „Žemaičių žemė“.
Praėjusiame laikraščio numeryje apžvelgėme, kas minėta pastaruosiuose dviejuose šaltiniuose. Dabar priminsime, kas apie žydus, jų gyvenimą bei paliktus pėdsakus mūsų mieste – kurių pirmieji datuojami 1639-aisiais metais, rašoma knygoje  „Palangos istorija“.

Palangiškiai XIX amžiuje
Nebeminėdami skaičių iš ankstesnių laikų, pereikime prie to, kas rašoma apie palangiškius XIX amžiuje. To laiko gyventojus geriausiai apibūdinančiame 1816 m. sudarytame inventoriuje yra užfiksuoti dvarui priklausantys gyventojai ir paminėti žydai – 35 sklypų savininkai.
1817 m. duomenimis, Palangoje stovėjo 80 sodybų, iš kurių 36 priklausė valstiečiams, 6 – daržininkams, 30 sodybų, kurios teturėjo tik sodybinius sklypus, priklausė žydams. Tuo metu miestelyje gyveno 688 žmonės. 233 (116 vyrų, 117 moterų) priklausė valstiečių luomui, 6 (2 vyrai, 4 moterys) buvo laisvieji, 439 (219 vyrų, 220 moterų) – žydai, nepriklausantys dvaro jurisdikcijai, mokantys mokesčius dvarui už sklypus.
1826 m. Palanga išaugo – gyvena 926 žmonės, 1841 m. gyventojų skaičius padidėjo iki 1 tūkst. 620, o 1861 m. užregistruoti 1 tūkst. 502 gyventojai. Pastarųjų metų palangiškių nacionalinę sudėtį galėtų pailiustruoti pasiskirstymo pagal konfesijas duomenys: 535 buvo katalikai, 84 evangelikai, 162 stačiatikiai, 721 judėjas.
Po 1863 m. sukilimo gyventojų skaičius buvo sumažėjęs. 1869 m. Palangoje užfiksuota 1 tūkst. 350  gyventojų: 144 (68 vyrai, 76 moterys) buvo evangelikai, 142 (80 vyrų, 62 moterys) – katalikai, 24 (14 vyrų, 10 moterų) – stačiatikiai, 979 (476 vyrai, 503 moterys) – judėjai. 156 palangiškių gimtoji kalba buvo lietuvių, 124 – rusų, 12 – latvių, 994 – hebrajų.
XIX a. antrojoje pusėje pagausėjo žydų gyventojų, kadangi Palangoje įsikūrė keletas gintaro apdirbimo įmonių. Jos priklausė žydams – įmonių savininkams, jose daugiausia dirbo žydų tautybės darbininkai.
XIX a. pirmojoje pusėje Palangoje, kaip pasienio miestelyje, žydų apsigyvenimas buvo ribojamas. 1826 m. netgi buvo svarstoma apie jų iškeldinimą iš miestelio, vėliau neleidžiama įsikurti atvykėliams iš Kauno gubernijos. XIX a. antrojoje pusėje vyriausybės politika žydų atžvilgiu pasikeitė.
1881 m. Palangoje gyveno 1 tūkst. 618 gyventojų. 187 buvo evangelikai, 273 katalikai, 37 stačiatikiai, 1 tūkst. 101 judėjas. Statistiniame sąvade nurodyta, jos 25 gyventų gimtoji kalba buvo rusų, 11 – vokiečių, 29 – latvių, 312 – lenkų, 1 tūkst. 121 – hebrajų (lietuviškai kalbančių gyventojų skaičius sąvade nepateiktas).
 
Problemos dėl žemės
XIX a. pabaigoje kilo daugybė problemų bei nesusipratimų dėl žemės bei jos sklypų nuosavybės. Nesutarimų kilo ir dėl teisės žydams naudotis bendromis ganyklomis. Baudžiavos panaikinimo įstatyme buvo leidžiama nemokamai naudotis bendromis ganyklomis. 8-ajame dešimtmetyje dvaro savininkai pradėjo reikalauti už galvijų ganymą mokėti po 3 rublius per metus. Žydai nesutiko su šiuo reikalavimu ir iškėlė bylą, kuri 1875-1878, 1882, 1897 m. buvo sprendžiama įvairiose Kuršo gubernijos teismų instancijose.
Tik 1899 m. byla galutinai išspręsta Valstybės senate. Anot Augusto III suteikia privilegijos, žydų bendruomenė galėjo nemokamai ganyti gyvulius Smilties ir Burkšvos ganyklose. Taip pat jiems iš naujo buvo patvirtintos laisvos prekybos, sodybinių sklypų pirkimo ir neapmokestinamo turto įsigijimo teisės.
Gintaro apdirbimo
tradicija
XIX a. pirmojoje pusėje dvarui priklausę Palangos gyventojai ūkininkavo, žvejojo. Tuo tarpu žydai vertėsi tradiciniais verslais: prekiavo, užsiiminėjo amatais, jiems priklausė karčemos. XIX a. viduryje įsikūrė kelios žydams priklausiusios gintaro apdirbimo įmonės. 1860 m. buvo įsteigta Tauerio ir Buršteino gintaro apdirbimo įmonė. Ji veikė iki 1891 m. Joje gaminti papuošalai, religinė atributika, dėžutės. Buvo apdorojamas vietinis gintaras, surinktas jūros pakrantėje, taip pat naudojamas ir atvežtinis Gdansko kasyklų gintaras. Didesnioji gaminių dalis buvo išgabenama į pietines Rusijos imperijos gubernijas ir parduodami ten vykstančių metinių mugių metu. Kai kurie dirbiniai paštu buvo siunčiami į Kaukazą, nedideliais kiekiais į Vokietiją, Prancūziją.
9-ajame dešimtmetyje įsikūrė daugiau gintaro apdirbimo įmonių. 1889-1891 m. „Koorpus“ dirbtuvėje dirbo 7 žmonės, per metus buvo pagaminta dirbinių už 6 tūkst. 700 rublių.
1888-1891 m. Šlezingerio ir Josifovičiaus įmonėje dirbo 40 darbininkų, per metus buvo pagaminama dirbinių už 20 tūkst. rublių. Nuo 1892 m. pradėjo veikti Gurmano ir Rebuso dirbtuvė. Joje XIX a. pabaigoje dirbo apie 110 darbininkų, per metus buvo pagaminama dirbinių, kurių vertė – nuo 30 iki 60 tūkst. rublių. Nuo 1893 m. pradėjo veikti Kamenecko įmonė, joje dirbo apie 50 darbininkų, kurie per metus pagamindavo dirbinių už 30 tūkst. rublių. Gintaro žaliavą XIX a. pabaigoje pristatydavo Stantieno ir Beckerio firma, Palmininkų gintaro kasyklų savininkė.
XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje gintaro apdirbimo apimtis sumažėjo, kadangi dirbtuvių gaminiai nebegalėjo konkuruoti su 1889 m. pradėjusio veikti gintaro fabriko pigesniais pramoniniais gaminiais. 1897 m. buvo pagaminta dirbinių tik už 200 tūkst. rublių.

Turėjo atskirą kvartalą
Duomenų apie miestelio išplanavimą galima aptikti dvaro sudarytuose inventoriuose. XVIII a. pirmosios pusės inventoriai leidžia teigti, kad to meto Palanga buvo linijinio plano, įsikūrusi prie pajūriu einančio kelio Karaliaučius – Klaipėda – Ryga. Ronžės upelis dalijo gyvenvietę į dvi dalis. Centre, šiauriniame upelio krante, stovėjo katalikų bažnyčia, į šiaurę nuo jos buvo žydų gyvenamasis kvartalas su mokykla ir pirtimi. Pažymėtina, jog jo užstatymas buvo tankesnis nei kitoje Palangos dalyje.
1816 m. inventoriaus duomenimis, miestelio išplanavimas liko nepasikeitęs – jį sudarė Senoji ir naujoji Palanga. Senojoje Palangoje tuo metu buvo apgyvendinti 22 sklypai, naujojoje – 54 sklypai, 29 iš jų priklausė žydams, 5 – dvaro ir valstybės tarnautojams. Žydų kahalui priklausė mokykla, pirtis, kapinės, jų gyvenamosios dalies rytinėje pusėje formavosi aikštė, prie kurios ir stovėjo mokykla bei pirtis, o vėliau buvo pastatyta sinagoga.
XIX a. viduryje miestelyje pradėjo veikti daugiau karčemų, užeigos namų, parduotuvių. Palanga priskirta prie miestų. 1861-1863 m. miestelis buvo plačiau aprašytas: jame buvo 2 gatvės, turgaus aikštė, veikia 5 parduotuvės, 4 užvažiuojamieji namai, 12 karčemų. Iš miestelio pastatų išsiskiria medinė katalikų bažnyčia ir sinagoga. Vasaromis atvyksta po 300-400 poilsiautojų. Gyventojai pagrindines pajamas gauna nuomodami patalpas vasarotojams ir apdirbdami gintarą.

Skaudžiausias istorijos tarpsnis
Tolesniuose Palangos miesto aprašymuose apie žydus Palangoje praktiškai nebeužsimenama. Iki paties skaudžiausio istorijos tarpsnio – kai po 1940 m. sovietų teroro 1941 m. birželį Palangą užėmė vokiečiai, kurie anuomet buvo sutikti kaip išvaduotojai...
Palangoje vietiniai sukilėliai ir vokiečiai jau birželio 24 d. suėmė žydus ir uždarė miestelio sinagogoje. Kitą dieną žydai vokiečių buvo varomi tvarkyti sudegusios pionierių stovyklos.
Birželio 29 dieną iš Tilžės atvyko saugumo policijos ir saugumo tarnybos operatyvinis būrys, pavaldus operatyvinės grupės A viršininkui brigadenfiureriui Valteriui Štalekeriui. Jis įsakė pradėti žydų likvidavimą pietinio Lietuvos pasienio ruože. Šis būrys tą pačią dieną už Birutės kalno sušaudė 111 Palangos žydų, daugiausia vyrų.
Į „Palangos valymo“ sąrašą paskutinis buvo įtrauktas vietinis vaikų gydytojas žydas, kuris tuo metu tvarstė sužeistus Vermachto kareivius. Jis buvo sušaudytas už „nusikaltimą Vermachtui“. Jonas Šliūpas, tvirtų įsitikinimų ir moralės žmogus, protestavo prieš susidorojimą su žydais. Vokiečiai jam toliau nebeleido eiti burmistro pareigų, o ir pats Šliūpas nebenorėjo juo būti.
Žydės moterys ir vaikai buvo suvaryti į Vilimiškės dvarui priklausančią Valteriškės daržinę, kur jie išbuvo iki rudens. Spalio 12 d. vėl atvykęs Tilžės operatyvinis būrys Kunigiškių miške sušaudė apie 200 moterų ir vaikų.
1989-aisiais Birutės parko pietvakarinėje pusėje, netoli tako, palei kopas einančio Klaipėdos pusėn, pastatytas paminklas karo metais nukankintų žydų atminimui įamžinti. Tai didžiulis rausvos spalvos granitinis akmuo, kuriame hebrajų ir lietuvių kalba parašyta: „Šio miško pietinės dalies kopose nacistiniai budeliai ir jų vietiniai talkininkai 1941 m. žiauriai nužudė 105 žydus. Tebūna šventas šių nekaltų aukų atminimas”.
Tiesa, manoma, jog paminklas pastatytas ne ten, kur buvo nužudyti Palangos žydai – tikroji žudynių vieta, kaip teigiama, esanti „Auskos“ teritorijoje.