Žydų paveldas Palangoje: tema, vis dar tebelaukianti išsamesnių tyrimų

Rugsėjo 23-29 Lietuvoje minėta Europos žydų kultūros diena, kuri yra sudėtinė Europos Tarybos remiamos tarptautinės programos „Žydų kultūros paveldo kelias Europoje“ dalis. Šiemet šia proga Kultūros paveldo departamentas organizavo renginius tema „Žydų paveldas ir gamta“. O koks žydų kultūros paveldo kelias Palangoje?

Senosios žydų kapinės
Jeigu pažvelgtume į Lietuvos kultūros vertybių registrą, jame rastume tik vieną įrašą, kuriame būtų du kodiniai žodžiai: „žydai“ ir „Palanga“. Tai – 1 tūkst. 85 kv. m ploto Palangos senosios žydų kapinės, įtrauktos į minėtąjį registrą 2008-ųjų metų rugsėjo ketvirtąją. Šiai vertybei suteiktas vietinės reikšmės registrinio objekto statusas, nurodant, jog jo vertingųjų savybių pobūdis – memorialinis bei kraštovaizdžio.
Prie vertingųjų kapinių savybių priskiriamos įvairios išraiškos formos ir paaiškinama, jog tos formos – granitiniai antkapiniai paminklai su iškaltais įrašais hebrajų rašmenimis. Daugiausiai paminklų stovi kapinių centrinėje dalyje, o visoje teritorijoje yra nuvirtusių, suskaldytų, susmegusių į žemę antkapinių granitinių paminklų, jų fragmentų.
Vertingosios savybės yra ir žemės bei jos paviršiaus elementai: iškilų reljefą sukurianti kopa, apaugusi pušimis, o po tuo vertingu reljefu ilsisi Palangos miesto žydų tautybės gyventojų palaikai.
Vertybė ir artimiausios supančios aplinkos kultūrinio kraštovaizdžio autentiškumas, t.y.  objektą supantis kraštovaizdis: visose pusėse – kopos, apaugusios mišku, atokiau, rytinėje pusėje, lygi vietovė – pieva.
Prie faktų apie svarbius visuomenės istorijos įvykius Kultūros vertybių registre paminėta, jog  XVIII amžiaus pabaigoje, kai įkurtos šios kapinės, – XX amžiaus I pusėje čia buvo laidojami Palangos mieste gyvenę žydai.
Šios kultūros vertybės būklę 2012 m. tikrinusi Palangos kultūros skyriaus vyriausioji specialistė  paveldosaugininkė Kristina Litvinienė konstatavo, jog būklė esanti patenkinama.

Minimi nuo 1639-ųjų
Kultūros vertybių registre nurodomi ir istoriniai šaltiniai bei medžiaga, kuriais naudojantis buvo rekomenduota Palangos senąsias žydų kapines įtraukti į minėtąjį registrą. Šaltiniai trys: knyga „Palangos istorija“, kurią sudarė Vladas Žulkus, interneto svetainėje baltu.lt pateikiama medžiaga  „Palanga: Svarbiausi istorijos faktai ir datos“ bei praktiškai tuos pačius faktus minintis Albino Mingėlos straipsnis „Lietuvos paribio miestai ir gyvenvietės“, 2007 m. spausdintas leidinyje „Žemaičių žemė“.
Kas gi nurodoma pastaruosiuose dviejuose šaltiniuose?
Pirmasis įrašas, kuriame minimi žydų tautybės Palangos gyventojai, datuojamas 1639 metais: tada Vladislovas Vaza žydams suteikė teisę kurtis Palangoje.
Kitas paminėjimas – beveik po šimto metų.
XVIII amžiaus pirmoje pusėje Palanga buvo linijinio plano gyvenvietė prie pajūriu einančio kelio Karaliaučius–Klaipėda–Ryga. Ją Ronžės upelis dalino į dvi dalis. Centrinėje stovėjo medinė katalikų bažnyčia, o į šiaurę nuo šio rajono buvo žydų gyvenamasis kvartalas, kuriame veikė mokykla, pirtis. Miestelyje dar buvo kelios šalutinės gatvelės, kurios iš centro ėjo link ganyklų – Vilimiškės dvaro pusėn (šiaurinė miestelio dalis).
XVIII amžiaus pabaigoje Senąja Palanga buvo vadinama miestelio dalis, įsikūrusi prie Naglio kalno, anuomet Kapų kalnu vadinamo. Sodybos čia buvo išsidėsčiusios vakarinėje kelio pusėje, o rytinėje buvo palangiškių daržai. Centrinėje Palangos dalyje (miestelyje, kuris vėliau pradėtas vadinti Naująja Palanga), stovėjo katalikų bažnyčia, o miestelio šiaurinėje pusėje buvo žydų miestelis. Palangos kapinės buvo pietvakariniame Ronžės upelio krante. Miestelio pietinėje pusėje, miško pakraštyje, buvo žydų kapinės. Palangos išplanavimas liko nepakitęs ir pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais. Tuo laiku mieste veikė mūriniai užeigos namai, olandiškas vėjinis malūnas, pasienio sargybos būstinė, muitinė, iždo namai, žydų kuhalui priklausiusi mokykla, pirtis, daug gyvenamųjų namų.

Paskutinės datos –
1941-aisiais...
Toliau minėtuose šaltiniuose minint žydus daugiausiai remiamasi gyventojų surašymų duomenimis.
1817 m. Palangoje (Senojoje ir Naujojoje) gyveno 688 žmonės, iš jų 233 – valstiečiai. Tuo metu čia buvo 80 sodybų, iš kurių 36 priklausė valstiečiams, 6 – daržininkams, 30 – žydams, 7 – katalikų bažnyčiai. Miestelyje veikė valstybinė karčema, olandiškas vėjo malūnas.
1861 m. Palangoje buvo 1 502 nuolatiniai gyventojai, iš jų 535 katalikai, 84 evangelikai, 162 stačiatikiai, 721 judėjas. Tais metais palangiškiai turėjo 600 arklių, 620 galvijų, 700 avių, 780 kiaulių, 80 ožkų.
1881 m. Palangoje buvo 1618 nuolatinių gyventojų, iš jų 273 katalikai, 187 evangelikai, 37 stačiatikiai, 1 121 judėjas. Vienoje šeimoje vidutiniškai gyvendavo 4-5 žmonės.
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje žydų tautybės žmonės sudarė trečdalį Palangos gyventojų.
1902 m. Palangoje pastatyta raudonų plytų žydų sinagoga.
1920 m. birželio 14 d. Latvijos gyventojų surašymo duomenimis Palangoje gyveno 808 lietuviai, 452 žydai, 100 latvių, 39 vokiečiai ir tiek pat lenkų. Palangos valsčiuje buvo 1 032 lietuviai ir 673 latviai. Pagal Lietuvos duomenis, tais metais Palangos–Šventosios rajone gyveno 2 896 gyventojai, iš kurių 1 724 buvo lietuviai, 550 žydų, 514 latvių, 73 lenkai, 35 vokiečiai.
1941 m. birželio 24 d. Palangoje didelė dalis pasitraukti nespėjusių žydų tautybės žmonių buvo suimta ir prievarta uždaryta į sinagogą. Birželio 29 d. 11 žydų buvo sušaudyta pušyne už Birutės kalno. Tų pačių metų spalio 12 d. Kunigiškių miške Tilžės operatyvinis būrys sušaudė 200 žydų.

Tik prisiminimai...
Šiek tiek platesnės informacijos pateikiama pernai „Lietuvos ryte“ spausdintame Astos Kuznecovaitės straipsnyje „Iš Palangos žydų liko tik prisiminimai“, kurio citatas pateikiame žemiau.
„Palanga nenustoja stebinti. Einame su fotografu per pajūrio kopas bei miškelius ir visiškai netikėtai randame kapines. Tai – žydų kapinės. Mažos – vos 12 antkapių – tačiau prižiūrimos. Mums, niekada per daug nesidomėjusiems Palangos istorija, tai pasirodo įdomu – žydai Palangoje! Paieškojus daugiau informacijos apie žydų gyvenimą šiame pajūrio kurorte, paaiškėjo, kad šios tautybės žmonės čia gyveno nuo XV amžiaus iki Antrojo pasaulinio karo laikų, kai buvo negailestingai išnaikinti nacių.
Palanga istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1253 metais, kaip nedidelis žvejų kaimelis. Kada į ją atsikraustė žydai, nežinoma, tačiau manoma, kad tai galėjo būti XV a. XVII  a. žydai jau sudarė nemažą kaimelio bendruomenės dalį, jie savo darbais stengėsi mažą kaimelį paversti klestinčiu miestu.
1693 metais, kai žydai Palangoje gavo miestiečių teisę ir galėjo įsigyti žemės sklypus, statyti namus, užsiimti prekyba, gaminti degtinę bei alų – jų čia buvo 10. Palangoje tuo metu gyveno tik 43 žmonės.
Po šimto metų, 1794-aisiais, iš 69 miestelėnų buvo 17 žydų, o 1816 metais iš 54 sklypų 29 jau priklausė jiems. Žydų bendruomenė turėjo savo mokyklą, pirtį, kapines, valdė sklypus tarp Rąžės ir jų sinagogos, buvusios netoli dabartinės „Maxima“ prekybos centro.
Prieš II-ąjį pasaulinį karą žydų gyvenamasis rajonas apėmė dabartines Kretingos, Vytauto ir Turgaus gatves. Palangoje gyveno apie pusantro šimto žydų šeimų. Iš jų 62 savininkai užsiėmė namų ūkiu, 36 turėjo gintaro dirbtuves, 8 turėjo krautuves, buvo 13 pirklių, 3 kurpiai, 2 mokytojai, 2 gydytojai, 4 mėsininkai, 5 vežikai, 14 darbininkų, 3 žemdirbiai. Žydams taip pat priklausė vaistinė, kirpykla, viešbutis.
1935 m. žydas Livijas Palangoje įkūrė pirmąją limonado dirbtuvę, kuri buvo prie Kurhauzo, o 1936 metais Eta Gutmanienė J. Basanavičiaus gatvėje pastatė pirmąją elektrinę. Mūsų surastos kapinės pasirodo esą ne senosios, o, jei taip galima pavadinti, naujosios.
Senųjų kapinių, buvusių Tiškevičių parko pakraštyje senai nebėra. Neliko nei vieno antkapinio paminklo. Dabar Jaunimo kalnu vadinamoje vietoje stūkso tik paminklas „Šaulys“, tačiau nėra jokios informacijos, kad šioje vietoje kažkada amžino poilsio atguldavo Palangos žydų bendruomenės nariai.
Kopose esančiose kapinėse, kaip teigiama istoriniuose šaltiniuose, žmonės pradėti laidoti nuo 1831 metų. Išlikusiuose antkapiuose matomi tik užrašai hebrajų kalba. Viename jų teigiama: „42 metų Cvi Hiršas, miręs Dieną Švento Šabuto 15 Jaaro 5580 m.“. Skaičiuojant mūsų kalendoriumi – tai būtų apie 1820 m.
Prie daugelio kapų iki šiol yra dedami akmenukai. Istoriniuose dokumentuose teigiama, kad tai atsisveikinimo ženklas, simbolizuojantis, kad visi mes esame dulkės. Žydų kapinėse nėra nei gėlių, nei žvakių. Jiems tai nepriimtina.
Kaip matyti iš istorinių šaltinių, žydų gyvenimas Palangoje baigėsi prasidėjus II-ajam pasauliniam karui. Pirmosiomis karo dienomis už Birutės kalno buvo sušaudyti pirmieji 14 Palangos žydų, vėliau – dar 105. Jų sušaudymo vietoje stovi paminklinis akmuo, nužudytųjų atminimui, kaip įprasta, dedami akmenukai.
Teigiama, kad paskutiniai Palangos žydai buvo sunaikinti 1941-ųjų spalio 12 d. – Kunigiškių miške buvo sušaudyta apie 200 Palangos žydų moterų ir vaikų.
Tuo žydų gyvenimas kurorte baigėsi, nors liko nemažai jiems priklausančių pastatų, tarp kurių – ir Savivaldybės pastatas, vaistinė, gintaro dirbtuvės Kretingos gatvėje“, – apibendrina A. Kuznecovaitė.

(Bus daugiau)