Žmogus su sutrikusia psichika nėra iš kitos planetos

Palangoje įsikūrusi sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija Palangoje yra tokia maža ir išskirtinė, kad apie jos veiklą retai kuris ir žino. Tačiau joje dirba pasiaukojantys žmonės, nebodami patalpų, kuriuose įsikūrę, avarinės būklės ir dėl to niekam nesiskųsdami.

Bendrijos veikla apima labai daug
Įsikūrusi Vasario 16-osios gatvėje, Moksleivių klubo ir Švietimo pagalbos centro pastato rūsyje, bendrija veikia nuo 1999 metų, kuomet ją įkūrė jau a. a. Lidija Umbrasienė, o nuo 2000 metų pirmininkės pareigas perėmė Anė Petrikienė. Anot jos, bendruomenė yra „aktyvi socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektų vykdytoja, organizuojanti neįgaliųjų užimtumą, psichologinę pagalbą, teikianti informavimo, konsultavimo bei asmeninio asistento paslaugas“.
Bendruomenės pirmininkė, dar dirbanti ir socialinės darbuotojos darbą Palangos pirminės sveikatos priežiūros centre, pasakoja, kad bendruomenės, kurioje šiandien yra apie 40 įvairaus amžiaus narių, veikla apima labai daug: „Bendraujame, kaip elgtis įvairiose situacijose, kaip padėti vienas kitam, ugdome socialinius įgūdžius. Ugdome ir saviraišką, kūrybiškumą. Užsiimame rankdarbiais, piešimu, klausome muzikos“.
Pasak jos, ne visi bendrijos nariai gali atvykti į įstaigą patys. „Kai kurie priklauso mūsų bendrijai, bet turi slaugą, nepakyla iš lovos, tad tenka eiti pas juos į namus“, – pasakojo A. Petrikienė.
Moteris neretai neša į namus vaistus, eina pas bendrijos narių gydytojus, kad išrašytų reikiamą receptą: „Tenka nuvesti ir į Darbo biržą ar Socialinės rūpybos skyrių. Buvo atvejis, kai mirė moters, turinčios negalią, mama. Moteris vieniša, neturi jokių artimųjų, tad teko visur vedžioti, pildyti dokumentus ir pan. Atlieku daugelį kasdienių darbų, kurie kitiems iš šalies atrodo labai paprasti“.

Į vieną vietą susirenka turintys skirtingą negalią

Bendruomenė narius ir jų artimuosius priima kiekvieną darbo dieną nuo 11 iki 15 val. Dažniausiai susirenka apie dešimt narių, tačiau visi su skirtingomis negaliomis. Bendrijos psichologė Vytautė Kuktienė pasakojo, kad visi žmonės norintys ateiti yra kviečiami ir laukiami. „Mes visus priimame, stengiamės kuo labiau užimti, integruoti, ugdyti bendradarbiavimą“, – teigė pašnekovė. Pasak psichologės, bendrijoje susirenka labai skirtingi žmonės, tačiau visi randa bendrą kalbą: „Būna, kad ateina visiškai išsibalansavę. Teikiame jiems psichologines konsultacijas, bendraujame individualiai. Užsiima su atėjusiais ir bendrijos asistentė – kartu jie žaidžia įvairius žaidimus, mokosi įvairių rankdarbių. Mūsų pagrindinis tikslas, kad jie mokėtų bendradarbiauti, dirbti kartu“. Pasak psichologės, tikslą pavyko pasiekti: „Jie labai noriai priima vienas kitą. Esame sutarę, kad apie savo problemas bendrai su visais nekalbame, nelendame į vienas kito širdį, neklausinėjame, kuo jis serga ir pan. Mokome bendrijos narius, kad jei žmogus norės, jis pasisakys pats. Yra senbuvių narių, kurie noriai priima naujokus ir tokiu būdu padeda ir mums“.

Negalia netrukdo kūrybai
A. Petrikienė vardijo įvairias veiklas, kuriomis užsiima su bendrijos nariais: „Atėję noriai dalyvauja mano terapijos, rankdarbių, grupių užsiėmimuose, sportuoja, lanko psichologės organizuotus užsiėmimus. Svarbiausia tai, kad jie bendrauja, o bendraudami suvokia, kad negalia netrukdo kūrybai, savęs pažinimui. Vis labiau pažindami savo ir savo draugo ligą, išmoksta jos nebijoti, su ja susidraugauti, o tai lengvina ligos simptomus“.
Bendrijos patalpų sienos nukabinėtos nuostabiais meno darbais, kiekvienam surasta vieta, kiekvienas darbą padaręs žmogus gali jaustis pastebėtas ir įvertintas. Be visų minėtų veiklų, pasak bendrijos pirmininkės, organizuojamas ir laisvalaikio praleidimas. „Darbas kompiuteriu, įvairūs stalo žaidimai, spaudos skaitymas, organizuojamos išvykos į kituose miestuose esančius neįgaliųjų užimtumo centrus, rengiame parodas“, – vardijo A. Petrikienė. Pasak moters, labai svarbu į kiekvieną veiklą asmenį įjungti individualiai.

Daug ko išmoko pats gyvenimas
Pasak Anės, visuomenėje daugėja žmonių, turinčių įvairių sutrikimų. Pati moteris turi pedagogės išsilavinimą, tačiau gyvenimas, kaip ji pati sako, sudėlioja viską pats: „Ne vienerius metus dirbau darželiuose, vaikų poilsio namuose „Gintaras“, kur atvažiuodavo ir sveiki, ir turintys negalią vaikai, o 1999 metais mane pakvietė bendrijos įkūrėja dirbti kartu. Tad jau septyniolikti metai dirbu su negalią ar psichikos sutrikimų turinčiais asmenimis“.
Paklausus, iš kur moteris sėmėsi patirties dirbti ir bendrauti su negalią turinčiais, A. Petrikienė pasakojo, kad ankstesniais laikais dalyvavo įvairiuose mokymuose, kursuose ir seminaruose, o turimi pažymėjimai, turbūt, netilptų ant sienų: „Buvo Vilniuje organizacija „Viltis“, su kuria artimai bendradarbiavome. Važinėjome vieni pas kitus į kitas organizacijas, dalyvaudavo įvairiuose renginiuose. Taip ir sėmiausi tą patirtį. Gyvenimas pats daug ko išmoko“.

Pagrindinis uždavinys – keisti visuomenės požiūrį
„Iki šiol mūsų visuomenėje susiformavęs keistas požiūris į neįgalųjį. Tarsi tai žmogus iš kitos planetos. Bet jis taip pat žmogus, turintis jausmus ir visas kitas žmogiškas savybes. Tad mes ir siekiame keisti jų požiūrį, keisti net pačių dirbančiųjų su tokiais žmonėmis požiūrį. Esame ne kartą susidūrę su situacijomis pas gydytojus, kad netgi jie atsainiai žiūri į tokius ligonius, tarsi juos nurašo“, – pastebi pašnekovė.
Bendrijos pirmininkė įsitikinusi, kad tokie žmonės bijo to, ko nežino: „Tad mes ir siekiame mažinti tą skaudulį, kurio nė vienas nenori ir bijosi pajudinti. Mūsų tikslas yra supažindinti visuomenę su kitokiais žmonėmis, kad jie gali gyventi tarp mūsų. Taip, kaip tarp sveikųjų yra įvairių asmenybių, taip ir tarp sergančiųjų“.
Pagalba bendrijoje teikiama ne tik sergančiajam, bet ir šeimos nariams. „Tik radus bendrą kalbą su šeimos nariais galima kokybiškiau padėti ir pačiam neįgaliajam“, – pasakojo A. Petrikienė.
Psichologė pabrėžė, kad daugelis įsivaizduoja, jog turintys vienokią ar kitokią negalią žmonės kelia grėsmę aplinkiniams. „Skeptiškas požiūris yra į sergančius šizofrenija. Daugelis mano, kad tokie žmonės gali užpulti, sužaloti ir pan., nors tokia tikimybė yra labai menka“, – sako ji.
Pasak  V. Kuktienės, tokius žmones būtina integruoti į visuomenę.

Trūksta finansavimo ir padorių patalpų
Bendrijos narių amžiaus grupė įvairi – nuo 18 iki 70 metų. Palangos ,,Baltijos‘‘ pagrindinės mokyklos specialiųjų poreikių ugdymo skyriuje ugdoma iki 21 metų, o po to, kaip sako A. Petrikienė, žmogus lieka už borto: „Eina į dienos centrus, įvairias užimtumo įstaigas, o neretai, pasmerkę save, lieka tiesiog namie. Mes nuo Dienos užimtumo centro skiriamės tuo, kad esame ne biudžetinė įstaiga, o nevyriausybinė organizacija. Pas mus metinis nario mokestis yra 5 eurai, o Dienos užimtumo centro nariai kas mėnesį moka 20 procentų nuo savo turimų pajamų. Šis mokestis daugelį žmonių atbaido. Palangos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija kasmet rašo projektus, iš kurių gauna papildomų lėšų, tad bendrijos nariai gali gauti nemokamą psichologinę pagalbą, užimtumą“.
Dalį finansavimo pagal rašomus projektus skiria Socialinė apsaugos ir darbo ministerija, dalį – Palangos miesto savivaldybė. „Ministerija skiria lėšas pagal mieste esančių neįgaliųjų gyventojų skaičių, o paskui skirstymas vyksta pagal tai, kiek organizacijų mieste prašo paramos. Palangoje projektus rašo tik dvi organizacijos – mes ir Neįgaliųjų draugija“, – finansinius dalykus dėstė bendrijos pirmininkė.
Finansiniai reikalai bendrijoje išties liūdni, neretai tenka, kaip sako A. Petrikienė, imti ir iš savo kišenės.

Nuolat užliejamos patalpos
O kur dar nuolatinis patalpų užliejimas – po kiekvieno didesnio lietaus tenka čiupti kibirus ir semti vandenį...
„Esame nuolat užliejami liūčių metu, visi stalai ar spintos sukelti ant plytų, kad nesušlaptų inventorius. Dėl drėgmės kyla bėdų ir su elektra“, – pasakojo pašnekovė.
Moteris nuogąstavo ir dėl patalpose įsiveisusio pelėsio, kuris pavojingas sveikatai: „Žmonės čia ateina ir taip sergantys, o kai pasitinkame juos tokioje aplinkoje ir dar trikdome sveikatą – nėra gerai. Mūsų bendrijos narai čia ateina tikėdamiesi kitokios, šviesesnės dienos, tačiau mūsų patalpos – rūsyje, tad saulės mes nematome, o kuomet atjungiamas šildymas, šąlame net vasaros metu“.
Tokia situacija miesto valdžiai žinoma jau dešimt metų. Tačiau tik praėjusią savaitę pavyko išgirsti viltį žadančius žodžius, kad bus skiriamos naujos patalpos. „Buvo atvykęs meras, kuris pripažino, kad tai avarinės būklės pastatas ir jame jokia veikla negali būti vykdoma. Esame sutarę kartu važiuoti ieškoti naujų patalpų. Ieškosime bendro sprendimo, tad džiaugiamės, kad pagaliau mūsų pagalbos šauksmas buvo išgirstas“, – pasakojo A. Petrikienė.
Praėjusią vasarą Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos vadovas Vaidotas Nikžentaitis dėl Palangos bendrijos patalpų liūdnos padėties siuntė raštą į Vyriausybę, praėjusią savaitę jose lankėsi ir premjero Algirdo Butkevičiaus patarėjas sveikatos klausimais Antanas Vinkus. Bendrijai buvo pažadėta pagalba.

Turinčių rimtesnių psichikos problemų – apie 600
Palangoje, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2014 metais gyveno 15 393 gyventojai. Iš jų, 1000 gyventojų tenka apie 70 neįgaliųjų virš 18 metų, o psichiatrijos dispanseryje esančių asmenų skaičius svyruoja apie 600. Palangoje yra du psichikos sveikatos centrai. Darbuotojų, dirbančių su psichinę negalią turinčiais skaičius yra ribotas: abiejuose centruose yra skiriama 0,5 etato psichologui, socialiniam darbuotojui ir gydytojui psichiatrui.