Vitalius Bernardas Litvaitis: „Aš esu toks, koks esu“

„Vitalius mane stebino tuo, kad būdamas įmonės „Palangos vandenys“ vadovas, nebuvo siauro technokratiško mąstymo – priešingai, jis – labai gilus, šviesus žmogus, tikras humanitaras, visą gyvenimą atidavęs gyvybę teikiančiai dvasiai. Tad linkiu ir toliau šviesai ir dvasiai darbuotis“, – tokius žodžius ištarė kunigas Česlovas Degutis, kai antradienį sausakimšoje Palangos miesto viešosios bibliotekos salėje buvo pristatoma Vitaliaus Bernardo Litvaičio knyga „Aš esu toks, koks esu“.

Trijų dalių išpažintis
Renginį vedęs bibliotekos direktorius Kęstutis Rudys, prisipažinęs, jog labai sunku pristatyti visiems puikiai pažįstamą žmogų, pasidžiaugė, jog knyga pristatoma būtent „Palangos dienų 2015“ metu, kai švenčiamas Palangos gimtadienis, nes šią antrus metus švenčiamą kultūros renginių turtingą šventę sumanė būtent V. Litvaitis. Džiugu ir tai, kad autoriaus atsiminimus, kuriuose tiek daug rašoma apie Palangą, išleido pati biblioteka, o leidybą parėmė Palangos miesto savivaldybė ir liūto dalį lėšų skyrusi Lietuvos vandens tiekėjų asociacija.
Paminėjęs, kad knygą sudaro trys dalys – pirmoji skirta tėveliams ir vaikystei, kai karo metu teko trauktis į Vokietiją, bei paauglystei, antroji – Palangai nuo pat pirmo įspūdžio ją išvydus iki šių dienų, o į trečiąją sudėtos autoriaus publikacijos, skirtos su Palanga susijusioms asmenybėms, kultūrai, pačiam miestui ir buvusiai darbovietei – Palangos vandentiekiui bei pamąstymai, K. Rudys pasiteiravo: o kas gi vis dėlto paskatino sėsti prie memuarų rašymo?
Papasakojęs knygos pratarmėje surašytą istoriją, kai po akademiko Domo Kauno monografijos pristatymo kartu su juo bei bičiuliu Antanu Venckumi bendraudamas prie puodelio kavos pasidalijo prisiminimais iš vaikystės, ir D. Kaunas mažne įsakmiai liepęs būtiniausiai tuos prisiminimus užrašyti, kuriam laikui po šio pokalbio praėjus jis ir pradėjęs po truputį savo mintis perkelti „į kompiuterį“.
„Rašiau knygą kaip išpažintį, stengiausi būti sąžiningas pats prieš save. Nors gal kai kur ir persigyriau“, – sakė V. Litvaitis, pridūręs, jog neturėjęs jokių vadovų, jokių patarėjų. Vienu metu galvojęs, jog visas darbas nuėjo perniek – mat kompiuteris „prarijęs“ 120 jau parašytų rankraščio puslapių. Laimei, didžiąją dalį pavyko „iškrapštyti“.

Apie save ir Palangą
K. Rudžio klausimų vedamas, V. Litvaitis pasakojo ir apie pirmą kelionę Palangon – atvyko aplankyti čia paskyrimą į vaikų darželį gavusios žmonos. Išėjęs iš autobusų stoties į Vytauto gatvę, paklausęs pirmo sutikto palangiškio, kaip iki to darželio nueiti. Tas mostelėjęs ranka reikiama kryptimi ir nuoširdžiai aiškinęs: „Užkurauzo, užkurauzo“. Grynas suvalkietis niekaip negalėjęs suprasti, kas čia per žemaitiškas žodis, tik kiek vėliau supratęs, kad jam buvo sakyta „Už Kurhauzo“. Prisiminė jis ir tikrų palangiškių Jasų šeimą, pas kuriuos teko gyventi.
„Nuostabūs žmonės. Be kita ko, išmokė mane vertinti žemaitišką kastinį. Nes kai pirmąkart jo paragavau, atrodė, lyg nešviežios mazgotės būčiau atsikandęs“, – juokavo V. Litvaitis.
Paklaustas, kada pradėjęs domėtis Palangos istorija, kultūra, menais, autorius prisipažino, kad, ko gero, pirmąjį impulsą, paskatinusį ne tik domėtis, bet ir įsilieti į miesto kultūrinį gyvenimą davęs tuometinis Palangos vykdomojo komiteto vadovas Danius Puodžius, kurio iniciatyva nuo 1970 m. pradėtos rengti kurortinio sezono atidarymo šventės. V. Litvaitis buvo atsakingas už karnavalinės eisenos rengimą.
„Jau vėliau, padvelkus Sąjūdžio vėjui, „Naglio“ kino teatre vykusiame susirinkime pasakiau, kad bandysiu surasti „Laiminančio Kristaus“ skulptūrą – įtariau, kad ji gali būti kur nors užkasta. Taip ir prasidėjo“, – prisiminė V. Litvaitis, paminėjęs ir iš žmonių suaukotų lėšų pastatytus biustus dr. J. Šliūpui ir dr. J. Basanavičiui, kitas skulptūras. Ir sakė labai apgailestaujantis, kad iki šiol nėra atiduota istorinė skola – vis dar neturime paminklo Kęstučiui ir Birutei, kurį dar prieškariu sukūrė, tačiau taip ir nespėjo pastatyti skulptorius V. Grybas. Gal minint Lietuvos valstybės atkūrimo 100 metų jubiliejų tas bus padaryta?
Pasak V. Litvaičio, gyvenimas jį nuolat suvesdavęs su įdomiais žmonėmis: rašytoju Antanu Venclova, aktoriumi Donatu Banioniu, režisieriumi Vytautu Žalakevičiumi. Tarp tų žmonių buvę daug dailininkų. Vienas jų, palangiškis Bronius Uogintas vyresnysis, kartu su architektu Leonu Mardosu pasiūlė rengti Palangoje V. Litvaičio vadovaujamos įmonės globojamus plenerus, kuriuose dalyvaudavo žymiausi to meto Lietuvos dailininkai.
Knygos pristatymo metu, aptariant jos trečiąją dalį, atiduota duoklė ir V. Litvaičio publikacijose, spausdintose laikraštyje „Palangos tiltas“ minėtoms istorinėms asmenybėms, pasidalinta mintimis apie galimą tolesnį jų atminimo įamžinimą. Kalbėta ir apie kurorto kūrėjus grafus Tiškevičius ir jų laikų Palangą, paskutinįjį grafą Alfredą Tiškevičių, Palangos krašto grąžinimą Lietuvai 1921 m. kovo 30 d. ir prieš tai bažnyčioje surengtą gudrų „referendumą“ – ar Palangai likti Latvijoje ar Lietuvoje – bei apie šių dienų miestą ir miestiečius.

„Ačiū, kad esate“
Po S. Vainiūno meno mokyklos smuikininkių – mokytojos Skaistės Čilinskaitės ir mokinės Brigitos Ivanauskaitės dovanotų kūrinių, V. Litvaitį, išleidusį kol kas pirmąją knygą, sveikino Palangos meras Šarūnas Vaitkus.
„Žaviuosi jumis kaip Palangos patriotu, dėkui už jūsų visuomeninę veiklą ir sveikinu ne tik išleidus knygą, bet ir tapus Palangos miesto Garbės piliečiu“, – kalbėjo meras.
„Ačiū, kad jūs turite drąsos būti toks, koks esate. Ačiū už jūsų straipsnius ir už gyvas Palangos istorijos pamokas“, – sakė puikia knyga pasidžiaugęs „Palangos tilto“ redaktorius Linas Jegelevičius.
Buvusį kolegą ir mylimą bei gerbiamą bičiulį sveikino vandens tiekėjų asociacijos pirmininkas Vaidotas Ramonas, rašyti V. Litvaitį raginęs ir išleistąją knygą didžiausiu paminklu sau, vaikams, anūkams ir Palangai pavadinęs A. Venckus ir E. Matuzevičiaus eilėraščiu „Tarytum pirmą kartą“ itin nuoširdžią kalbą baigęs kunigas Č. Degutis.
O po oficialių kalbų dar ilgai aplink V. Litvaitį būriavosi žmonės – ir teikę gėles bei dovanas, ir kalbėję pačius geriausius žodžius, ir laukę autoriaus autografų, ir kartoję: „Ačiū, kad esate“. Su viltimi, kad jo parašytas žodis džiugins dar ne kartą.