Romas Paulikas: „Noriu išlikti toks, koks esu“

Palangos dailininkų kūrybinės grupės „Mostas“ steigėjas ir narysRomas Paulikas birželio 19 dieną atšventė savo 64-tąjįgimtadienį. Prieš ketvertą metų likimas lėmė menininkui išgirsti klastingos ligos diagnozę.„Tiesiai iš ligoninės atvažiavau įsavo jubiliejinę parodą,kurią suorganizavo Juozas Griušyskartu su mano draugais“, – prisimenamenininkas. Anot Romo, ligą įveikti padėjo jooptimizmas ir tikėjimas,kad viskas bus gerai. Gyvenime duoti išbandymai yra ne kas kita, ojo paties laiko dvasioje suvokti dalykai.„Kaip gi kitaip, juk kiekvienas upelis ar upeliukasper laiką tekėdamas savo akmenisšlifuoja į deimantus,taip ir žmogus per išbandymus atranda save ir savo terpę joje“,–įsitikinęs ketvirtą dešimtmetį Palangoje gyvenantis ir kuriantis menininkas.

Kūrybinėse dirbtuvėse – darbinė nuotaika
Ponas Romas gimė ir augo Klaipėdoje, su savo žmona Zitute (taip švelniai vadina savo išrinktąją) apsigyveno Palangoje, kai ši, atvykusi dirbti pagal paskyrimą„gavo raktus nuo buto“. Šiandien šeimos vyras ir trijų sūnų tėvasgalvoja, jog gyvenant ilgus metus santuokoje (kitą vasarą jiedu švęs 40 metų santuokoje sukaktį),du žmonės suaugair nebegali būti vienas be kito. „Šeimoje būna visko, – sako Romas. – Būna ir susipykstame, bet aš labai greitai „atauštu“, atsiprašau“.Kad ponia ZitaPaulikienė yra savo vyrui didelis autoritetas,bylojair mažytė smulkmena, kurią pastebiu ant gražiai paserviruoto stalomenininko dirbtuvėje.„Aš jai sakau, kam jų reikia (stalo servetėlių),esu paprastas žmogus, o ji –reikia,juk moteris ateis“, –juokiasi menininkas.
Kūrybines dirbtuves gyvenamojo kvartalo rajone R.Paulikas įsigijo gimus trečiam sūnui-pagrandukui 1994 metais.„Turiu tris sūnus. Vienas sūnus baigė Dailės akademiją, bet dirba bankininku (juokiasi), kitas gyvena Amerikoje, kažkuo į mane panašus. Turi aktorinių gabumų,labai vikrus,jaunėlis išmaniomis technologijomis domisi, gyvena ir dirba Vilniuje. Turiu tris anūkes, –didžiuodamasis toliau pasakoja šeimos vyras. – Tik, va (iš kišenės išsitraukia mobilųjį telefoną ir rodo pačios mažiausios anūkėlės nuotrauką), susilaužė darželyje rankelę“.Skaičius trys R.Pauliko gyvenime yra reikšmingas. Tarp vyresniųjų pono Romo sūnų yra trijų metų, trijų mėnesių ir trijų dienų skirtumas.
Kiekvienam menininkui kūrybinės dirbtuvės yra ta vieta, kurioje jis praleidžia daugiausiai laiko.
Romas į dirbtuves ateina anksti ryte. Jį čia suranda draugai, kolegos, menininkas ruošiasi kūrybinėms išvykoms. Per Jonines Palangos kūrybinės grupės „Mostas“ menininkai išvyksta įdailininkų plenerą,kuris šiais metais įvyks „Auksinio Elnio dvare“ (Telšių raj. Luokės seniūnija, Rapalių kaimas).Anot menininko,plenerai– tai puiki galimybėparodyti save, pasimokyti iš kitų ir į namus parsivežti naujo ir gaivaus kūrybinio„vėjo“.

„Esu kosmopolitinis žmogus‘
– Gerb. Romai, ar menininkas šiandien gali pragyventi iš savo kūrybos?
–Anksčiau galėjo,dabar ne. Tai susiję su pinigo nuvertėjimu. Pamenu, sovietiniais metais (R.Paulikas yra baigęs dailės mokyklą Klaipėdoje,Maskvosliaudies dailės universitete grafikos tapybos fakultetą) dirbau Dailės kombinate.Gaudavome įvairius užsakymus. Pamenu, kaip didžiulį F.Dzeržinskioplakatinį portretą kėlėme ant „Pušyno“ poilsio namų fasadinės sienos. Per vieną dieną esu į namus parnešęs 200 tūkst.vagnorkių. Tokią sumą susirinkau iš salonų,gatvėje niekada nestovėjau (esu naminis katinas). Mano darbus yra nupirkęs A.Brazauskas Kazachstano prezidentui N. Nazurbajevui,A. Saudargas,kai buvo atvažiavęssu Slovėnijos prezidentu.
Pasikeitus laikams,po mūsų revoliucijų, reikėjo kažkaip išgyventi. Teko ir man paragauti emigranto duonos. Esu dvejus metus su pertraukomis važinėjęs į Vokietiją. Iš pradžių dirbau sandėlyje,kai akcijos nukrenta, šeimininkas duoda didžiulę pinigų sumą (27 tūkst. markių), mes su drauguvažinėdami po šalį,supirkdavome prekes, vėliau jas pakuodavome. Vieną dieną šeimininkas leido man piešti. Tapydavau paveikslus, o jis juos parduodavo. Už tai per dieną gaudavau devyniasdešimt markių. Esu prašęs, kad gal kokį procentą nuo pardavimo ir man skirtų, bet šis nesutiko,sako „nein“.
– Trisdešimt penkeri metai kaip esi palangiškis. Kaip,Romai, sekasi sutarti su vietiniais menininkais?
–Esu kosmopolitinis žmogus. Kartais matau kažkokių nesutarimų.Aš džiaugiuosi,kai žmogus gali save parodyti, niekada neturiu ir neturėjau jokio pavydo. Kiekvienas turime savo arkliuką. Bendravime neturiu jokių problemų. Tiesa, dar prieš „Mosto“ įkūrimą turėjomeliaudies meistrų paviljoną (šalia kavinės „Kerpė“).Kad pastatas nebūtų tuščias, suorganizavome parodą. Esu vienam palangiškiui pasakęs,kad jo akte pavaizduotos tarsi žalios gyvatės.Pajuokavau, o jis labai supyko. Vėliau,po dailininko mirties, jo žmona išleidusi knygą parašė,kad vienas dailininkas buvo jos vyrui tai pasakęs.Ai, nekreipiu į tai jokio dėmesio. Šiandien man liūdniausia,kad esu netekęsdaug savo draugų. Iš „mostiečių“ likau vienintelis vyras,neskaitant Juozuko (a.a.Juozo Griušio sūnaus). Šiandien jis vadovauja „Mostui“. Organizuoti patinka. Palangos kūrybinę grupę įkūriau aš, ir pavadinimą jai sugalvojau (anksčiau tokią pat grupę buvau įkūręs Klaipėdoje), bet vadovauti nenoriu, tą tegu daro jaunimas.

Svarbiausia – neprarasti optimizmo
Apie ligas kalbėtis nėra didelis malonumas,tačiau R. Paulikas ir šioje vietoje yra linkęs juokauti. „Klaipėdos universitetinėje ligoninėje buvau savas (ne vienas mano paveikslas ligoninėje kabo). Palatoje gyvenau vienas, seselės ateina pas mane ir klausia: o ką jūs šiandien valgysite,ar guliašą, ar dar kažko norėtumėt. Arba,ateina jaunuoliai sudaužytais žandikauliais, švebeldžiuodami manęs klausia(aš jų nesuprantu), ar gali jie įsijungti televizorių(tada vyko pasaulio futbolo čempionatas), nes daktaras pasakė klausti Romo, ar jam netrukdys“, – smagiai kvatojasi Romas.
Pasak R. Pauliko, žmogus,atsidūręs nelengvoje gyvenimiškoje situacijoje, turi neprarasti optimizmo, žiūrėti į priekį ir galvoti,jog viskas su tavimi bus gerai:„Aš save prižiūriu, geriu įvairias arbatas, domiuosi netradicine medicina ir džiaugiuosi sutikęs puikius medikus,kuriais pasitikėjau, o jie pagelbėjo man nugalėtiligą“.

Spiralinis gyvenimo virsmas
– Esate vyresnės kartos menininkas. Ką norėtumėte palinkėti jauniems menininkams?
–Mums visiems įtaką darolaikas. Išbandyti viską reikia. Ir aš blaškiausi (ir prie abstrakcijų,ir prie akademinės ar impresionistinės tapybos).Tas pasiblaškymas atsiliepia į ateities kūrybą.Per laiką viskas šlifuojasi į deimantą. Ateina tokia diena,kai tu pats save sugalvoji. Atsimenu, man vis prikišdavo menininką A.Taurinską (kaipA.Taurinskuijo mokytoją A. Karatajų). Tai yra neišvengiama, mes visi kažką iš gyvenimo „pavagiame“. Tuo labiau,kai šalia yra tavo mokytojai. Ir tik viską išbandęs pradedi save tobulini. Nereikia jaudintis, galbūt tu būsi reikšmingesnis ir įdomesnis kitiems per tuos išbandymus.Iš visų kelių atsirenki vieną. Mokslas jaunam žmogui yra būtinas. Talentas gali būti be nieko,bet gabus žmogus pats ieškos,nes norės į kažką atsiremti.
Anksčiau sakydavo,matai,koks jis apžėlęs (ilgais plaukais), ar kliošines kelnes vilki. Yra nauja karta, dabar jaunimas pina ar dažo plaukus, ir su tuo reikia susitaikyti. Mes buvome tokie patys kaip ir jie – šiandieniniai. Kartų karta eina spirale ir vėl kartojasi.
– Romai, ko norėtumėte sau palinkėti?
–Norėčiau išlikti toks,koks esu sau,savo šeimai,visiems pažįstamiems. Palangiškiams norėčiau palinkėti optimizmo ir geros sveikatos.

Jūros vaikas
Nesu meno žinovė, tačiau atsisveikinant su tapytoju R. Pauliku ir apžiūrėjusi jo dirbtuvėje kabančius paveikslus, įsitikinu,jog Romas– jūros vaikas. Jo kūryboje dominuoja jūros motyvai.Jūra, ar laivaistovintys krantinėje,man yra tarsi stikliniai: lengvi, regimi iš įvairių pusių, juose daug žydros spalvos (tarsi tapytojo akys), saugantys paslaptį. Suprantama, šias paslaptis gali įmintitik pats kūrėjas, kurio vaikystė, jaunystės metai ir gyvenimo brandaprabėgo čia, prie Baltijos jūros.

Irena VALUŽĖ