Vejuosi Lietuvos kelią – tarp dainuojančiųjų ir kepančiųjų duoną

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2014-03-17
Peržiūrėta
2060
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Vejuosi Lietuvos kelią – tarp dainuojančiųjų ir kepančiųjų duoną

 Mes negalime ilgai būti „įsikirtę“ į savo Būtąjį laiką, kaip Juodkrantės kormoranai į marių žvejų tinklus. Gyvenimo tempai dabar yra spartesni už pačios žemės judesius.

 

Velniai su dievais kortomis žaidžia

Faktas yra toks, kad velniai su dievais per amžių amžius visą parą „kortomis žaidžia“, kūrybą keičia griovyba, karai, klasta, veidmainystė, po to vėl – nauja statyba ir naujos žmonių viltys gražiau gyventi.

Ogi viskas – natūraliai gamtiška. Rudeninių lapų kompostą keičia pavasario pumpurai, mirtį – gimimai.

Iškartojimai. Kaip jūros bangos. Labiausiai reikia gerbti, vertinti ir saugoti savo asmenybės, šios Dienos sveikatą. Mes, tarybiniai lietuviai audringais plojimais daug dešimtmečių pasitikdavome Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos metinių minėjimus su visomis šventinėmis atrakcijomis, dabar mažne ketvirtį amželio su tam tikrais jauduliukais lūkuriuojame „žaliosios Landsbergio revoliucijos“ Kovo 11-osios. Ne viskas buvo gerai raudonmetyje, bet ir kapitalistėjimas mažai nacijai ne visur džiaugsmingas.

Telieka, – atsidusus! – vėl nusišypsoti ir pakartoti tėviškėnų – pokario čekiškiečių mintį: „Viešpatie, svarbiausia, kad tik vėl karo nebūtų“.

 

Iškartojimai...

Nuo 1961-ųjų vasario, kai buvo išspausdinta mano pirmoji informacija iš Gelgaudiškio, Šakių rajono laikraštyje „Socialistinis kelias“, po to – „Tiesoje“, „Moksleivyje“, „Lietuvos pionieriuje“, ir tą man ypač brangų laikotarpį laikau savo žurnalistinės-literatūrinės veiklos pradžia, man, drąsu lyginti, tarsi rentgenologui, likimo gal ir skirta misija buvo, tebėra stebėti visad širdžiai ir sielai brangių lietuvių gyvenseną, ekonominės gerovės svyravimus, bandyti nustatyti, atrasti, kas „tikra – netikra“, o kai kas, – net daug kas! – verta tik komedijos žanro scenarijaus. Atsijuokiam už juos visus! Nė dramos, nė tragedijos. Kas taupė, kas darbštūs, kas negirtuokliauja – visi užsitarnavo pagarbos vertą gyvenimą ir net pragaro riekę.

Sukūrė savas kultūrines tradicijas, šventes, dainas, knygas, visa, kas yra dvasinis, nacionalinis, etnografinis užpildas, kas nuskaidrino „stagnacinius debesynus“ ir išlaikė lietuvių kalbą, literatūrą, gaivino muzikines, dailės tradicijas, liaudies meną. Visa, be ko žmogus negali būti visaverčiu gerbiamu žmogumi.

Padorių žmonių, susipratusių lietuvių, žinančių, kas yra „įkalta“ A. Šapokos „Lietuvos istorijoje“ buvo ir 1965 metais.


 „Tauta nemiega“

Taip kartodavo mama, valydama dulkes Šaukėnuose, nuo bronzinių Lietuvos kunigaikščių Gedimino, Kęstučio ir Vytauto portretų, jie jai visad buvo šeimos nariai, kaip mes, trys broliai kunigaikščių vardais.

Mama didžiavosi tautiniais Klaipėdos krašto Lietuvos rūbais. Jais pasipuošusi, ji Kauno Vytauto Didžiojo universitete gavo dantų gydytojos diplomą 1946 metais, po metų su tautiškais aprėdais atšventė vestuves, o 1996 metais, lietuvaitės rūbais parėdyta, amžinam atgulė Kauno rajono Čekiškės miestelio, kur 10 metų dirbo, kapinaitėse. Menu jos brolio, Bronislovo Ulendros žodžius: „Su lietuviško lino marškiniais, sese, žinau, tu niekada nesušalsi“.

Lietuviai visada būdravo ir buvo apdairūs, išmintingi ir gūdžiausioje lapkričio naktyje. Nuo sielvarto, liūdnumo visad gynėmės humoru. Kaip aną dieną kaimynas žemaitis Palangos Saulėtekio take: „Ale, kas čia bus gražaus, bjaurūs orai, nekimba tinkas, prie naujos namo sienos, nors pasiusk, nors prisigerk, ale taip ir padarysiu. Vo ko tu laukei? Kiek matau – daug metų blaivas akmenis į gėlyniukus už dyką tampai. Durns. Aš už dyką nedirbčiau. Pailsėk, pabaliavokim“. „Obuolys krent, kai nunokst“, – atsakiau šuniuką vedžiojančiam, tikrumoje, žmoną mylinčiam kaimynui. Nusibodo visi tie „festivaliai“, kur draugiškumo būna tiek, kiek skystalo butelyje. Todėl dažnam „linksmaburniui“ patariu: „Meskit latrystes – ir akmenys palengvės, ir gyvenimas“. O jeigu atvirai, gaila kai kurių jaunesnių Palangos ir Lietuvos vyrų, kurie gražūs kaip lordai, o užsiima „konteinerine žvejyba“, tingi dirbti.

... Vejuosi Lietuvos kelią

Labai dažnai tikrinu savo atmintį, atgaivinu sutiktų žmonių veidus, tarp kurių ne visi liūdėjo ir buvo nelaimingi: ak, žmonės, dabar, kai visko – MAŽAI ir daug ko – pernelyg DAUG, ypač daiktų, poniškos vienadienės tuštybės, gobšumo, agresyvios elgsenos, nesiskaitymo net su artimaisiais, kai žmogiško švelnumo, doros abėcėlės ne visada atrasi net šventoriuose, net už europinius pinigus renovuotų ugdymo įstaigų teritorijose, kai stinga net giminiškumo, o savesni vieni kitiems tampame tik Palangos smėlynuose, prie jūros.

„Kodėl taip nebranginamas žmogus?“ – paklausčiau Kovo 11-osios pašauktųjų politikų į Lietuvos respublikos Seimą ir iš pažiūros smulkius, bet neišvengiamai būtinus „provincialius“ klausimus sprendžiančius vietos savivaldos iškiliuosius.


 „Veidrodėlis“ tyli

Laiko veidrodis dažnam prabyla, kai nebėra laiko gyventi. Štai todėl vienas kitą savo bendruomenėse reikia matyti, girdėti, išklausyti, gerbti, padėti, tausoti, gerais darbais, naujienomis, gerove džiuginti gyvuosius.

Kai sutemę, dienos negrąžins net baltos chrizantemos. Branginkime kiekvieną šviesesnį, sielai sparnus keliantį kūrybišką brolio ar sesės lietuvių darbelį, kuris paliks... ateičiai.

Štai rašau šias eilutes Saulėtekio take 9, kur lyg rūmuose gyvename su šeima mažne 30 metų ir vis prisimenu kuklų, darbštų, profesionalų buvusios „Palangos statybos“ vadovą, iš Ariogalos padubysių kilusį Antaną Gulbiną. Tai jo ir kolektyvo rūpesčiu Saulėtekyje ir viso Virbališkės mikrorajono daugiabučiuose nuo 1977 metų jaukiai tebegyvena gal pusė Naujosios Palangos gyventojų. Jau didelė pajūrio krašto gyventojų šeima. Naujas namas, būstas yra patikimiausias politikos pagrindas. Palangos statybininkai ir A. Gulbinas visoje Lietuvoje garsėjo savo statomų objektų kokybe. Pro tų statinių langus žvelgėme ir į 1990 Kovo 11-ąją.

Likimo Stuokynės bendrabutis Vilniaus universitete 1965-1967 metais mane suartino, teisingiau – sugiminiavo ir su lietuvio savigarbos, kalbos, teisingos istorijos gynėju, poetu ir kraštotyrininku iš dainingosios Dzūkijos Broniumi Kašelioniu. Su juo, su Antanu Kalanavičium, Algiu Krapvicku, Petru Dirgėla, Visvaldu Tebeliškiu, Viktoru Brazausku rišome kviečių pėdus 1965 m. Alksnynėje, arti Kalvarijos. Mūsų lovos kambaryje buvo greta. Kai sirgau – lankė mane pirmojoje tarybinėje ligoninėje.

Bronius, grįžęs ir armijos, turėjo įspūdingai griežiančią ir visus Stuokynės gyventojus žaibiškai atgaivinančią armoniką, žinojo dešimtis lietuviškų dainų, žinojo tikrų, didelių teisybių apie kovas už Lietuvos laisvę. Dzūkijoje, kas balsiai nebuvo aptarinėjama. B. Kašelionis pirmasis pasakė, kad yra ne tik Pirčiupių, bet ir „Klepočių tragedija“. B. Kašelionis, spaudos žmogus, lituanistas, su kuriuo mes linksmai anais padaužiškų studijų metais „apženijome“ Kartenoje kitą kursioką – rašytoją Viktorą Brazauską su Judita, visą gyvenimą degusį tautotyros aistra. Jis ir dabar aktyviai gyvena Krikštonyse, palenkėje, Lazdijų rajone.


 Sulaukėme brangios dovanos

Pernai Palangoje sulaukėme labai brangios dovanos – B. Kašelionio eilėraščių knygos „Miške einantis laikrodis“. Beje, tuose dainų ir žalių girių kraštuose gimė ir Palangos miesto Garbės pilietis Jonas Brindza.

Ypač įsimenančią ir visaip vertingą anotaciją dzūkiškosios lemties menininkui B. Kašelioniui parašė neeilinis mūsų išgyventojo laikmečio intelektualas, kultūrinės spaudos ugdytojas, redaktorius Bronys Savukynas (1930-2008): „Šios eilėraščių – tiksliau gal eiliavimų – knygelės autorius lituanistas Bronius Kašelionis jau yra pasireiškęs kaip kraštotyrininkas ir istorikas (prisimintinos dvi jo knygos: „Dainavos partizanai. Šarūno rinktinė“, 1999 ir „Dainava – Seinų kraštas: istorija, kultūra, žmonės“, 2002).

Tose tyrinėjimų knygose apsiribota senąja Dainavos žeme (keliolika parapijų tarp Seinų, Rudaminos, Simno, Alytaus, pažįstantis skaitytojas atpažins gal tik vienos parapijos žemę. Tai Krikštonys – bažnytkaimis panemunėje, kur Nemunas, pavasariais išėjęs iš krantų, atidengia jotvingių karių kapus. Taigi eilėmis apdainuojama gimtojo kaimo žemė ir žmonės; vokiečiai tokią jų krašte nuo seno gausią poeziją vadina Heimatdichtung – tėviškės poezija.


 Esmingiausios mintys – paprastos lyg vyturio giesmė

Šios eilės susiklosčiusios iš neapsakomai jautraus gamtai ir todėl nuostabos apimto žmogaus vaikystės, paauglystės ir brandos amžiaus prisiminimų, išsakytų jausminga, kartais sentimentaloka, kartais patetiška, bet anaiptol ne manieringa kalba. Tai gan „neorganizuotos“ eilės, svajonių ir sapnų poezija. Daug kam ji atrodytų naivi. Aš sakyčiau – nuoširdžiai paprasta. Tokią poeziją, kaip gamtos žmogaus būties pilnatvės išraišką, galima laikyti filotopiškos mąstysenos apraiška, nes, pasak Arvydo Šliogerio, „...esmingiausios mintys yra paprastos lyg vyturio giesmė. Filotopai privalo ieškoti paprasčiausių žodžių ir jais išsakyti būties paprastumą“ („Būtis ir pasaulis“, 1990, p. 547). Ir tai tikrai lietuviška filotopija, nes „Lietuviai žemdirbiai mokėjo mylėti ne tik artimą žmogų, bet ir – o tai gerokai sunkiau – artimą akmenį, medį ar laukų ramunę (ten pat, p. 477) ir, pridurčiau, žolyno žiede matyti Visatą kaip šių eilučių autorius.

Tarp tų, kaip sakyta „neorganizuotų“ postų plyksteli ir nepriekaištingos poetikos eilučių:

Vakaras, o ežero vanduo toks lygus lygus.

Jau girdėt perkūnija, lietus užeis.

Horizonte įtempti kaip stygos

Panemunių mėlyni miškai“.

O sąvoka „Tėviškės poezija“, beje, įsidėmėtina ir skaitant, vertinant Palangos Vakarų Lietuvos rajonų literatų poetinę kūrybą, užuot apsvaidę juos „gratomaniškais“ žaibais.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Lietuvoje yra 20 apmokestintų aukščiausios kategorijos kelių (nuo A1 iki A20), tarp jų – ir kelias A11 Šiauliai–Palanga, jo ruožas nuo 2,65 iki 146,52 km. 


„...žvalgykis nuo aukštų bokštų, tai kelią pajusiׅ“, – šia Mikalojaus Konstantino Čiurlionio citata ant Gimnazijos pastato sienos savo naujuosius mokslo metus pradeda Palangos senoji gimnazija. 


Kas bendro yra tarp onkologinių ligų, Europos žaliojo kurso ir žemės ūkio? Kokie sprendimai šiose srityse būtini jau dabar ir kokią Lietuvą bei Europą matysime artimoje ateityje? Žurnalas „Lietuvos pajūris“, laikraščio „Palangos tiltas“ turinio partneris, kalbėjosi su Europos Parlamento nariu Broniu Rope.


Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galutine ir neskundžiama nutartimi paliko galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą, kuriuo buvo tenkintas Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorės Lauros Paulikienės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimas užkertant kelią neteisėto statinio statybai pajūrio juostoje Palangoje.


Šiandien, rugpjūčio 23-ąją, švenčiame neeilinę šventę – lygiai prieš 30 metų Lietuva, Latvija, Estija pakvietė mus visus stoti į Baltijos kelią, gyvą žmonių grandinę, ir susikibti rankomis, išreiškiant savo solidarumą nepriklausomybės kovose. Šio istorinio momento, tos nepaprastos vienybės dvasios nepamiršo ir niekada...


Rytoj Palangos tautinių šokių ansamblis „Bočiai“ minės 55-erių metų gyvavimo sukaktį. Šia proga kolektyvo nariai su vadove Janina Serapiniene priešaky į liaudiškų šokių šventę pakvietė būrį ištikimiausių draugų, su kuriais malonu kartu ir koncertuoti, ir pavakaroti. Apie nueitą kolektyvo kelią, patirtas sėkmes ir įspūdžius...


Prasidėjus naujiems mokslo metams, su jais ima kartotis ir tie patys įsisenėję įpročiai – beje, ne visada geri. Nepilnamečiai, nors ir draudžiama jiems rūkyti tabako gaminius ar jų turėti, draudimų linkę nepaisyti. Draudimo nerūkyti mokyklų teritorijose, panašu, jaunuoliai laikosi, tačiau tai tikrai nesustabdo nuo noro užtraukti dūmą – vaikai atranda atokesnes vietas. O ką...


Gegužės 10 dieną Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Palangos valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje (toliau Palangos VMVT) (Vasario 16-osios g. 35a, Palanga) įvyko pasitarimas su Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau Klaipėdos AVMI) ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Palangos miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau...


Gal ne vienas iš mano bendraamžių, kurių jaunystė – 22x3 metelių – esame „velnio nešti ir pamesti“, tačiau ir 1970–1990 metais idealiai žinojome ne tik takus į knygynus, bet ir į Šiluvos atlaidus, net į Tėvo Stanislovo Paberžę, atradome Jaltą ir Talino senamiestį, o su žmona Vlada net ir Vladimiro Visockio kapą Maskvoje, Leningrado fontanus ir...


Mes negalime ilgai būti „įsikirtę“ į savo Būtąjį laiką, kaip Juodkrantės kormoranai į marių žvejų tinklus. Gyvenimo tempai dabar yra spartesni už pačios žemės judesius.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius