Vėjo jėgainės tapo kasdienybe

Daugybę diskusijų sukėlęs vėjo jėgainių parkas Kretingos rajone dabar tarsi susilieja su horizontu. Gąsdinę garsai lyg ir nurimo, o vėjyje mosuojančių sparnų, rodos, niekas nebebijo. Alternatyvus būdas gaminti elektrą tapo kasdienybe.

Ar dar yra diskusijų?

Vieną vėjuotą praėjusios savaitės dieną „Palangos tiltas“ leidosi ieškoti tų neramių diskusijų – ar tikrai žmonės įprato, ar vis dar burnoja, keikdami tokią kaimynystę. Ar tikrai rūpestį kelia esą „galinčios nuvirsti“ ir didžiulę katastrofą sukelti konstrukcijos?

Tąsyk, prieš trejetą metų ūžusios diskusijos nešiojo kalbas apie pavojų sveikatai, infrastruktūros plėtros stabdymą, nesitaikstymą su aplinkui jėgaines gyvenančiais žmonėmis. Žmonės nuogąstavo, kad kraštas ne tik taps nepatrauklus turistams, gyventojams, bet ir sumenkins žemių vertę, gąsdins gyvūnus ir taps tikru košmaru. Pasivažinėjus po apylinkes ir pakalbėjus su vietiniais atrodo, jog gyvenimas tarsi nurimo, o žmonės prisitaikė prie šių gigantiškų kaimynų.

Nusistovėjo ramybė

Nors tuomet burnota dėl atstumo nepaisymo, žurnalistų akys nepamatė katastrofiškai arti jėgainių esančių namų – rodos, saugaus atstumo buvo laikomąsi, o aplink jėgaines netgi kuriasi nauji gyventojai – vadinasi, jėgainių kaimynystė tapo įprasta ir netgi įmanoma.

Prie pat jėgainės girdisi specifinis garsas – sparnai šmėsčioja beveik tuo pačiu tempu, iš jėgainės vidaus girdimas tylus cypiantis garsas. Aplinkui – išarti dirvonai, pievos. Iki artimiausių namų – tolokai. Rodos, viskas susilieja į visumą ir diskusijų ar pasipiktinimų nekelia.

Dėl ūžesio neužmigdavo

Kiauleikių kaime jėgainių sparnai šmėsčioja kone kelių namų gyventojų kieme. Kiauleikiškė Irena, su vyru besidarbuojanti kieme tikino, jog jėgainės tikrai tapo kasdienybe. „Iš pradžių dar ir kokių pykčių buvo, kalbų. Bet juk tada niekas mūsų nesiklausė, neklausė, ar sutinkame, ar leidžiame. Iš pradžių nesugebėdavau net užmigti – tas garsas erzino, trikdė. Dieną jo dar ne taip girdisi, o naktį – bet kur namie gerai girdisi. Dabar jau normaliai miegame, pripratome“, - dėstė Irena, modama link laukuose, netoli namų stovinčių trijų vėjo jėgainių.

Dabar Irena baugščiai žiūri į naujoves, planus. „Neseniai manęs klausė, ar sutiktume, jog per mūsų kiemą, kažkur po žeme eitų aukštos įtampos elektros laidai. Nesutikau kategoriškai, ir nesutiksiu. Gana jau vieno eksperimento“, - kalbėjo moteris. Esą, nors pati kardinalių sveikatos pokyčių nejaučia, mano, jog poveikis sveikatai dėl zvimbimo ir nuolatinio ūžesio, pastovaus mirkčiojimo, kai sparnai sudaro šešėlį, tikrai yra.

Dėl visko kaltina vėjo jėgaines

Kiauleikiškiai, paklausti ar prie tokios kaimynystės priprato visi, juokavo: „Yra ūkininkė, kuriai viskas amžinai blogai, nesiseka – ji dėl visko kaltina vėjo jėgaines. Esą jos net puodelį iš rankų išverčia“. Kitas vyriškis, seniai pasižymėjęs „imlumu degtinei“, rytinį galvos skausmą po ilgesnio pasisėdėjimo taip pat sieja su vėjo jėgainių kaimynyste. Purkštauti esą, niekas labai nepurkštauja, bet nusiskundimų nėra. Derlius sumažėjo – vėjo jėgainės kaltos, gyvulys pabėgo iš laukų – lygiai taip pat. Kiauleikiškiai sakė, jog to, ką galima primesti vėjo jėgainėms, atrasti galima labai lengvai. „Bet nei čia kas beardys, nei ką bepaisys, stovėjo kaip stovi. Girdėjom, tokių, vėjo jėgainių parkų Lietuvoje kasmet vis daugės“, - pasakojo sutuoktinių pora.

Romantika sparnų mosavime

Tačiau kai kurie dabar įžvelgia ir romantiškąją pusę: vėjo jėgainės skirtingu paros laiku tarsi įrėmina apylinkes, yra tinkamos net meninei fotografijai. Kiti akcentuoja, jog prie ūžesio įprast galima ir netgi greičiau, nei prie didesnės gamyklos ar miesto gatvės keliamo triukšmo. Trečiam tiesiog yra į ką akis paganyti, horizonte skaičiuojant vėją pasikinkyti bandančias jėgaines. Ūkininkai ir toliau sėkmingai dirba žemę – netgi tą, kuri arčiausiai jėgainių, jiems netgi šešėlis, kurį sudaro mosuojantys sparnai, netrukdo. O naujakuriai, baigiantys statyti namą beveik šalia jėgainių, matyt taipogi nesigąsdina būsimos ūžiančios kaimynystės.