„Vakar buvo pernai“ arba Palangos miniatiūros – be makiažo

Jau startavus 2014-iesiems, atminties ekrane vėl, tarsi Lemties burtininkui paliepus, atšvinta šviesaus atminimo Palangos inteligento, kolegų medikų, o ypatingai – ligonių, pacientų tebegerbiamo, nes dar ir dabar geražodžiais paminimo žemaičio, taktiško, kuklaus gydytojo Jono Šipalio (1941-2009) veidas, vėl ataidi jo visada ramumu, kantrybei nuteikinėję žodžiai: „Žinai, bičiuli, kitiems patarti, kitus gydyti lengviau, negu savas tiesas skausmingai atradinėti, širdimi suprasti: „Kas, kaip ir kodėl“ yra šiame žmonių gyvenime, suprasti savo dvasinę patirtį, organizmo galo, ligų prigimtį ir priežastis. Mums daugiausia bėdų prineša nuosavų nervų klaidos. Svarbu neperdegti, neprisišaukti nemalonumų per besaikius malonumus. Reikia gerai žinoti savo galimybių ribas savo amžiaus ribose, todėl ir tau, ir visiems prieteliams ne tik Palangoje patariu dažniau atsiversti savo pasą ir laikas nuo laiko pasitikslinti realiai turimus metus. Nes kai kada net minimalus maksimalizmas, savo reikšmingumo pervertinimas, tuštybė nubaudžia – kūną, o ypač pagausina sielos stigmų, kurios, poetai žino, kraujuoja ir ramiai miegoti neleidžia nestabdomai. Sakai, nustatė onkloginę diagnozę? Žinok, gali būti šnipštas, jeigu nustatė vienas daktaras. Kreipkis į dar du ar tris. Kai diagnozei pritaria, ligą patvirtina trys-keturi gydytojai, tai jau arčiau teisybės. Tik niekad nieko nesudelsk, negaišk: kiekvienas abejingas, ligai „dovanotas“ mėnuo gali būti paskutinis. Pasitikėk medikais! Ir dar – pasakysiu savo atrastą Laimės formulę. Kai mane drasko, užlieja „nesvietnai“ nepakeliami skausmai, aš stengiuosi, kaip žuvis, nunerti į nuošaliausią kambarėlį su langu, pasibūti vienumoje, kad niekas neišgirstų jokių dejonių. Žvelgiu, kaip virš Palangos pušynėlių kyla Saulė, aušta naujas, dar vienas gyvenimo rytas – pasakiškas grožis, kurį regi gyvojo akys, – va, kas didžioji laimė“. Taip viename prekybos centre man broliškai kalbėjo išmintingasis, dieviškumą širdimi jautęs, menui atviras Palangos gydytojas J. Šipalis, kai iki jo mirties buvo likę gal du-trys mėnesiai.

„Stiprinti silpniausiąjį, neišduodant, kad pačiam labai labai skauda“, – tai unikalus itin kilnaus, humaniško vyro bruožas, kuo iš daugelio išsiskyrė gerbiamas J. Šipalis, mano palatą, Palangos miesto ligoninėje, kai gydžiausi dvi „stresines“ skrandžio opas su irgi profesionaliais savo darbo žinovais gydytojais V. Bliuvu, D. Žeibiene, L. Jablonskiene, V. Matulioniu, S. Anužiu, dar 1995-ųjų gruodį, – ten, beje, išgirdau, kad į mano Mamą Šaukėnuose netikėtai „kirto“ insulto žaibas, – J. Šipalis ir tada jau patarė, guodė, ramino. Ramino ir kantriai, labai sąžiningai dirbęs masažų specialistas, akių šviesą Afganistano kautynėse, minų lauke praradęs neregys – optimistas, šeimos stiprintojas, unikaliai tvirtas Palangos-Kretingos krašto vyras Pranas Napaleonas Maselskis. Jis pats nė iš vieno neprašė paguodos – „švyst – švyst“ neregio lazdele per didžiąją sankryžą prie „Rimi“ kaip jaunuolis dar žolės rasai paplenčiuose nenudžiūvus, rytą tuoj po septynių. „Dar verkdamas galvok, kad netrukus reiks juoktis“, – kartodavo Napaleonas. Yra iš ko stiprybės semtis mūsų Palangoje. Ir prigimtinio lietuviško potraukio gamtos grožiui. Ir sąžiningumo darbe. Ir taupumo.

Palangiškiai, o tai juk teisybė! – niekuo nesiskiria nuo kitų protu besivadovaujančių garbingų lietuvių, kuriems svarbu, kad namai būtų ilgaamžiai ir visada jaukūs, kad sotūs, sveiki būtų šeimos nariai, kad šypsenas prie privalomo honoraro paliktų pajūriu besižavintys svečiai ir kad dominuotų kūryba, bet jokiu būdu ne griovyba ar „mirties kultūra“.

Paskutinį 2013 metų rytą aš Dobilo žirgyno puskumelio šuoliais, jausdamas Žaliojo Medinio arklio metų dvasią, ritmingai „yriausi“ Vytauto gatve su pasveikinimo žodžiais bičiulėms Švetimo skyriuje, taip pat rūpėjo ir su širdyje pavasariškai verdančiu naujomis idėjomis, vienu iš 2009 m. gimusiu Kraštovaizdžio bičiulių klubo Palangoje krikštatėviu Zigmantu Dokšu pasimatyti. Pasimatėme. Smagu, kad jis smagus. Palangiškis vienodai lygus, kaip Vilniaus – Klaipėdos automagistralė, su Z. Dokšu lengva bendrauti, ir tai atradau ne aš, o tuo džiaugiasi 70 proc. Vakarų Lietuvos (ir toliau!) gyventojų.

Pirmiausiai jis bičiuliškai pakvietė į Skulptūrų parkelį, kurio gimimą irgi yra tekę pajūrio laikraščiuose ne sykį aprašinėti. O reikalai – paprasti, betgi – ne prasti.

Iš netrukus savo veidą iš esmės keisiančios Vasaros koncertų estrados teritorijos kai kurios unikaliai „smagiai žiūrimos“ originalios talentingų menininkų akmens skulptūrėlės naujam gyvenimui perkeltos arčiau žymiojo kraštovaizdininko Z. Dokšo namų. Jis ir rūpinosi, kad tik niekas neišnyktų be pėdsako, kad sulauktų ir būsimų Palangos gyventojų, ir jų svečių akių bei širdžių dėmėsio.

„Perkėlėm, va, vieną menininkės Gražinos Oškinytės ir vieną šviesios atminties skulptorės Žymantės Jonuškaitės skulptūrą. Tik pažiūrėkit, kokia miela mergaitė. Tikrai Rūtelė, maniau sau vienas, gyva visų mylima Rūta Meilutytė“, – nušvitęs aprodinėjo Z. Dokšas, ir aš jį supratau... Ne aš vienas. Šį visaip lietuviškai ūkišką, nuovokų, supratingą Žemaitijos išaugintinį prisimena kiekvienas, kurio jis nepamiršo tuomet, kai to labiausiai reikėjo. Jis vienodą – humanišką „religiją“ išpažįsta kasmet, nepaisydamas, ar tai Gyvatės, ar Kurmio, Plastmasinio ar medinio Bėrio metai – yra dar ir atsakomybė, sąžiningumas, pareiga – sutelkti visas galimybes padėti pagalbos reikalingam. Puošti kampą, kiemą, kur begyventum, nes jame prasideda valstybė, kuriai 2018-ųjų vasario 16-ąją sueis 100 metų.

Tekstą vainikuočiau žodžiais, kuriuos 2010 metais išleistoje knygoje „Pakelti akis“ išsakė šaunus, eilinis darbštuolis Juknaičių gyventojas Gintaras Augaitis: „...Ir štai apie tuos laikus, apie savo pradžią Juknačiuose aš prisimenu su didžiausia nostalgija. Nors buvo ta socialistinė ar komunistinė santvarka, bet Dokšas, būdavo, ką pasako, tą padaro. Nebuvo kažko, suvynioto į vatą ar polietileną – už gražios formos nebuvo paslėptos apgaulės“.

Brangintini žodžiai. Reikalingi ir šiandien.

Kiekvienam, kuris geidžia išlikti garbingu jojiku „Gyvenimo balne“.

O akmeninė skulptūrėlės mergaitė, kurią išskaptavo talentinga skulptorė Ž .Jonuškaitė Palangoje iš tiesų labai simpatinga – kaip Rūtelė Meilutytė.