Uraganinė liūtis, jūros – dangaus šėlas ir žmogaus „smegenų audros“

Nudžiugau, kad ir sausio antroji, jau po 2015-ųjų sutikties fejerverkų, atgaivino pačią smagiausią mano gyvenime svaigomanijos atmainą – „Neramių kojų sindromą“.
Vos tik per Lietuvos radiją žinių pabaigoje sinoptikai perspėjo apie artėjančius štorminius vėjus net iki 30 m/sek., be dvejonių cinktelėjo mintis: „Sukaupęs drąsą, varyk į trąsą!“
Kai taip Gediminas (iš Vaikystės Minimas) įsako senjorui Griškevičiui, diskutuoti nekyla noras. Kyla geismas eiti pirmyn, nepaisant jokių meteorologinių sąlygų ir to, kad iki 66-erių, t.y. šaunosios Jaunystės pabaigos teliko vos du mėnesiai („tarsi neičiau PO TO – VA, mums visiems broliškasis Jonas Brindza irgi ėjo, eina ir eis“).
Taip jaučiame visaspalvį Gyvenimą. Nesi vienišas, kai gaudžia erdvynai ir jūra. Tarsi dešimt traukinių važiuotų.
Prisimenu puikias poeto R. M. Rilkės eilutes:
Mes augame –
Pasaulis lieka vaikas,
Mus perregi
Žvaigždynas ir gėlė,
Gamta ir bando laikas...
Na, ką gi,
Kiekvienam sava eilė!
Sausio antrosios popiečio liūtra, pasak gelbėtojų ir žvejų, kai štormingų, septyniabalių bangų Baltijos jūra ugningai zovada ginė baltakarūnes bangas gilyn į krantą ir Ronžė buvo pilna. Pasakiški vaizdai. Kaip garsiojo jūros piešėjo Ivano Aivazovskio 1817–1900 m. paveiksluose, kuriuose net jūros nervai gyvastingi, o juos aš, smagu, net triskart regėjau genialiojo menininko memorialiniame muziejuje – paveikslų galerijoje Kryme, Feodosijoje dar 1967–1969 m. su vilniečiais medikais ir mergamyliais draugais, o 1974 m. balandžio 24-ąją – su ištikima blaivystės takų gynėja, 44-uosius metus draugiška žmona Vlada, irgi noriai vaikštančia po Palangos apylinkes ir dar toliau. Savo pėdomis apsiuvome ne tik Sevastopolį, Jaltą, bet ir Leningradą, Maskvą, Taliną, Ventspilį, Rygą, Liepoją. Įsiminė Ukrainoje tariamas švelnus kvietimas: „Laskovo prosim v naše selo“ (Maloniai prašome į mūsų kaimą).
Dabar ne metas girtis. Tik nueitų kelių „auditas“, tikint, jog vis dar tolokai paskutinį sovietinio kino seanso kadras, kuriame apmaudžiai išnyra raidės: „Koniec filma“ (rus.) arba „Filmo pabaiga“.
Pabaiga, beje, tik konkretaus gyvojo individo žygiams ir vaizdams. Betgi auga vaikai, jau ir anūkai. Šitaip – tęstinumas. Niekas nemiršta. Brolį Kęstutį keičia anūkas Robertas. Įsisiūbuojant uraganiniams vėjams sausio 2-ąją šuoliavau vos ne iki krantų vandens sklidinais paronžiais. Palangiškiai primena, kad nemelioruota upelė buvusi daug įdomesnė, turtingesnė, vaizdingesnė ir joje būdavę delikatesinių smailiažnyplių vėžių. O Palangos vaikai sukaitę žiemas leidę iki vakaro tamsų ant ledo su „šinelėmis“ ir rogikėmis. Aš savo ausimis jau 30 metų girdžiu diskusijas apie per Palangą tekančio upiuko vardo tikrumą. Apie tai „Vasaroje“ 1989 m. rugpjūčio 11 d. rašė ir Vladas Žulkus:
Rioužė, Ronžė ar Rąžė?
„Vasaros“ 12 (25) numeryje istorijos mokytojas Antanas Raudys, atsiliepdamas į mano straipsnelius apie Palangos priešistorę, rašo: „Šokiruoja tik Rąžės upės netikslus pavadinimas – Ronžė. Taip ją vadino anais metais sulenkėję vasarotojai“.
Susidaro įspūdis, jog laiško autorius savo teiginį, kad Ronžė esanti Rąžės sulenkinta forma, bando paremti nuoroda į A.Vanago „Lietuvių hidronimų etimologinį žodyną“, išleistą „Mokslo“ leidyklos 1981 m.
Nors šią knygą esu ne tik vartęs, bet ir įdėmiai skaitinėjęs, panašaus teiginio neaptikau. Priešingai, A.Vanagas, aptardamas šį hidronimą, p. 275 rašo:
„... bandymas šių dienų tarimą Ronžę laikyti žargoniniu, iš piršto išlaužtu arba iškreiptu iš tarminės lyties Roužę yra nepagrįstas...“ A. Vanagas pripažįsta, kad vietinių gyventojų vartojama lytis Ronžė gali atspindėti senąjį, kuršiškąjį, tarimą. Nors dar nėra žinomi šio upėvardžio paminėjimai, viduramžių šaltiniuose, netenka abejoti, jog Riouže – Ronže pro Palangą tekantis upelis buvo vadinamas tuo metu, kai Palangoje dar nebuvo ne tik lenkų, bet ir lietuvių bei žemaičių. Kuršiškų, skalviškų, žiemgališkų, sėliškų ir kitų išnykusių baltų genčių hidronimų bei tonopimų lietuvinimas, mano nuomone, daro žalą istoriškai ir vargu ar yra pateisinamas, juolab, kad įgiję kalbos normos statusą tie žodžiai greitai išplinta oficialiojoje raštijoje ir kasdienėje kalboje“.
Ta tema esame kalbėję ir su „Tarybinėje Klaipėdoje“, kultūros skyriuje daug metų dirbusiu neginčytinu lituanistikos, lingvistikos autoritetu, a.a. Pranu Martinkum.
Aš neabejoju, kad rašytina, kaip vietos gyventojų Palangos krašte šnekama. Tie – autoritetai. Toli gyvenantys kalbininkai kitąsyk „nugrybauja“. Žinoma – Ronžė, ir aš – už tai. „Rąžė“ rėžia ausį. Tikriausias būtų „Riouži“.
Visada, – o tai yra jau visas ketvirtis amžiaus! – jaučiu artimą buvimą ČIA ir pagarbą laisvaminčio, laisvokrato, kaip Palangos smėlynų sparnai, jų subrandinto rašytojo Rolando Rastausko (RO RA) serotanino kiekį smegenyse smagiau už kavos puoduką suteikiantiems tekstams. Smagus, filosofiškai sarkastiškų minčių „tanciai“ su Jonu Meku. Bet kas geriau suvoks žmogaus sielovirpas už jį patį. Štai „sprindinė“ citata iš 1995 m. rugpjūčio 26 d. „Lietuvos ryte“, (Nr. 200) spausdintos Ro Ra nuožvalgos „Paskutinis Lietuvos nudistas (I)“:
„Palanga išmoko daryti biznį iš visko, išskyrus jos tikrąją aukso gyslą – palūdimį. Tik perėjęs buvusįjį gydomąjį spratau, ko ieškau. Mane it magnetas traukė legenda apie žydinčią nudistų viešpatiją.
„Kažkas už Birutės kalno“, – sakydavo pernai palangiškiai. Patikslinti nepajėgdavo, nes vietinis garbės kodeksas draudžia degintis ir maudytis. Leisti ūdas, badyti otus, dirbti gelbėtojais – taip. Vartytis saulėje – ne. Leidžiama „valkiotis“ (tai palangiškio laisvės sinonimas), net vasaroti – ne. Šokinėti nuo tilto – taip. Eiti su visais „saulės nuleisti“ – ne. Vietinis turi likti programiškai vienišas ir išdidus. Tai viską matančio, girdinčio ir tylinčio liokajaus išdidumas. Vasarą jis nakvoja sandėliuke, bet rusų gražuolė, kuriai užleido pušinę savo dieduko lovą, neišlaikiusi priekaištingo pilnaties žvilgesio ir šiaudų dūrio į šlaunį, galop ateina pas nekalbųjį tarzaną į rūsį, garažą, palėpę. Visi didieji palangiškių ponai yra išėję iš tarnų. Toks statuso pakeitimas ne visada praeina be pėdsakų: „Gudrus tarnystės nuolankumas paprastai palieka žymę fizionomijoje, kaip pusė besišypsančių lūpų aptemdo panikos šešėlis. Grafiškai tokia šypsena (arba grimasa) galėtume pavaizduoti kaip neužsklęstą begalybės ženklą. Begalybė pajūrio gyventojui esmingai susijusi su erdve: gyvenimas prabėga ne tiek ant jūros, kiek ant erdvės kranto. Gimsta pasaulio pakraštyje, kuris erdvės prasme suteikia atvirumo visiems pasaulio vėjams iliuziją. „Koks gražus kalėjimas!“ – išvydęs mūsų krantą, kartą sušuko vienas jaunas švedas. „I bil takov“, – pridėtų dėdė Vania. Tas gražus kalėjimas šiandien yra naujalietuvių ekonominės laisvės ir neriklausomybės oazė, kur leidžiami pinigai. Vieta, kurioje visi yra pajėgūs leisti pinigus, liudija apie demokratijos pergalę ir nusigyvenusios aristokratijos pralaimėjimą. Iš kiosko ir treilerio išlindęs prekeivis arba kelias metalo partijas pardavęs adrenalininkas Palangoje kelia savo „antripologinį“ lygį. Jau niekada Palanga vasarą nebepriklausys cypiantiems Vilniaus ir Kauno „aukštakakčiams“. Todėl Palangos kultūrinis projektas privalėtų numatyti „siaurakakčio kaktos“ (t.y. akiračio) praplėtimą jam prieinamomis priemonėmis. Tatai teigdamas, aš neišsižadu savojo vienišmenų klano, tiesiog karingojo dvasingumo šaukliai pagaliau turi suvokti, kad dvasiai nėra kada vasaroti. Mintis ir kūryba nepažįsta atostogų. Gunktelėjęs dvasios atletas iškrypusiu stuburu turi užleisti vietą kultūristui. O demokratinė kultūra, kaip moko išmintingasis Borisas Paramonovas, ir yra „kultūrizmas“. Demokratija įvykdo estetinę revoliuciją aukštosios kultūros sąskaita: „atmesdama dvasios stabus, tobulina žmogaus kūną. Įvyksta toks renesansas, kuriame persipina sportas, mada, dietinė ir kosmetinė medicina“. Naujalietuvis taps iš tikrųjų kultūringas ne Petro Geniušo ar Mūzos Rubackytės dėka: jis tobulės visų pirma mažiau ir sveikiau ėsdamas bei gerdamas. Palanga vasarą ir turėtų virsti jo tobulėjimo poligonu“.
Ir smėliaspalvės atminties poetė Irena Beržienė ironizavo:
Palanga, mieloji Palanga,
Jautiesi mūsų krašto bamba,
Kaip popsas vasaros metu
Per dieną ir per naktį skamba.

Ir vasara visais kvapais
Vilioja seną čia ir jauną,
Pilni takeliai ir keliai
Iš Vilniaus, Skuodo ir iš Kauno.

Mašinų srautas toks klaikus,
Benzino kvapas suka nosį,
Ir vargšas būsi tu žmogus,
Jei oru šitokiu kvėpuosi.

Svajoja palangiškis, kad būt taip,
Kaip sostinės senamiestyje nustatyta:
Atvykę pailsėt nūnai
Už įvažiavimą mokėtų litą.

Ir mašinas be didelių vargų
Statytų tam skirtoje vietoje
O miesto centras būt švarus,
Ir jūra nuostabiai kvepėtų.

O kai žiema ateis, pradings kvapai,
Nutils ir gatvių šurmulys.
Tuščiose gatvėse tiktai
Praeivis vienas teužklys.
(Iš senjorų kūrybos almanacho „Saulės pakylėti“, 2006 m.)

Po dvidešimties metų, 2015-ųjų sausį, ties Gelbėjimo stotimi, kur yra tekę tris vasaras darbuotis, vos nustovėjau ant kojų. Gerai, kad sakvojaže laikau akmenį. Nenuneš. Ne tik vėjai vertė iš „padų“, bet ir smėlis – gūsiais, lyg uodų, mašalų debesynai vidurvasario kaitroj įkyriai lindo, skverbėsi į akis, bandė užstoti daržinę praaugančias baltakartes jūros bangas. Didinga! Kaip ir kopa iš smėlio, kuri išaugo virš Gelbėjimo stoties stogo per paskutinį penkmetį. Ant tos kopos jūros dievų ir paprašiau:
Jūros žirgas piestu stojas:
„Duok, dievuli, sveikas kojas,
Duok, dievuli, smagių batų –
Bus dar daug Naujųjų metų!“
Štai kur nemeluotoji Palangos poezija. „Brainstorming“ (anglų k.) – smegenų audra!
Skamba, kaip Kosmoso šlovingojo Vydūno arfa. Skrieja, kaip poeto Salio Šemerio-Šmerausko vėjaburės.
Namo grįžti sveikesnis, tikresnis, savesnis sau ir ramesnis už visą Belgiją. Smagus, kaip Jūros arkliukas. Pakylėtas erdvių artumo, tikrumo ir didybės. Spalvų net žiemą. Žmogų stiprina, o taip – gydo, nervus ramina (sujauktus kranto kasdienybėje neharmoningų, nemandagių, agresyvių egoistinių santykių iš išskaičiavimo) tik ėjimai į vėtrą, štormą, smėlynus, nevengiant dozuotos, protingos rizikos.
Taip pajunti maksimalias savas galias. Nedžiungi – „ir aš – ne Slabas, ne slabakas, o lyg su visais Vienos žmogiškos Likimo valties irkluotojas, o ne poniškas keleivis, besižvalgantis tarnų.
Egzistencine adaptacija savaime pateikia savuosius meteografinius egzaminus. Muzikali, spalvinga, gyvenimą poetizuojanti ir pasitikėjimą juo be savimi, kelianti Kančios žaismė!
„Simfonija“, – sausio 10-ąją arti promenadinio tilto į jūrą triskart smagi kartojo greit 30 metų mūsų kaimynė Saulėtekio take p. Liucija Puškorienė: „Sveikata yra mūsų jūra“. Mes esame natūralistai. O aš visada ant jūros kranto turiu baltą lapelį ir rašiklį – įspūdžiams įžodinti. Sausio 11-ąją po uraganinių, 32 m/s vėjų, pavertusių jūrą milžiniška skalbimo mašina, brūkštelėjau žodinį „Felikso“ „savaizdį“. Būtų smagu, kad jį perskaitytų ir išmintingas, giliai mąstantis, vyriškis, gelbėtojų brolis Ričardas Garla.
Dvi savaitės –
toks pat oras,
Vėtros gaudžia,
kaip motoras,
Jūra rieda traukiniai?
Rudeniški sakiniai
Šitie mano, jūsų, mūsų,
Kol rašysiu –
linksmas būsiu,
Kol prie jūros vis ateisiu,
dar gyvent ir meilės geisiu:
Jūros bangos energingos,
kaip ir moterys be stringų.
Staiga – cinkt vėl mintis:
„Kuo skiriasi gyvenimas ir mirtis?“

Antrą šventų Kalėdų dieną Ukmergėje „Ritualijoje“, paskutinį kartą paglosčiau viduriniojo brolio, gabaus Rašto vyro Kęstučio kaktą, plunksną laikusią ranką. Greit jį švelniai priglaudė aukštaitiški smėlynai. Ankstokai, bet ne mūsų valioje „X“ valandas skirstyti. Visi TEN susitiksim. O Mirties – Gyvenimo sankryža ir įrodo, kad Vienam žemiškųjų erdvynų ir Saulėžaidų jau neregėt, nejaust, pailsėt ramumoj, o mums, ramiai neramiems, grumtis su uraganinėmis vėtromis – jau už du. Tris. Ir dar sunkiau – neprognozuojamų, klastingų, triukšmingų žmonių klastos, – jie mano, kad nemirs arba gyvens du-tris gyvenimus. Ką gi... „avinai tam, kad būtų kerpami‘.
... Palangos gamta ir mes, žmonės, paukščiai, žuvys, žvėreliai, žalčiai, driežai, akmenys, Šaipių apylinkių ir Plazės pievynų orchidėjos.
Viskas čia, kas jaučiama širdimi, regima (dar!) akimis, unikalu, kaip mums skirtosios dienos ir naktys, ir metai, kuriuose telpa visa, kas, kiek, kam ir ko skirta. Skanaukime ir svaiginkimės Gamta, Palangos dangumi, ieškokime gerumo tarpusavyje, nes... Visi gerbtini, tik labiau pasaugokime vienas kitą, atjauskime, sušildykime giriančiu ar guodžiančiu žodeliuku. Kam ligas nešantis „Širdžių ledas“? Juk šioje dienoje, kur mes visi – svečiai Gyvybės fiestoje, pirmasvarbis rūpestis – Buvimo čia džiaugsmas. Tada... Ir džiaugsmo buvimas ČIA. Širdžių džiaugsmo buvimas meilėje. Iki mirties – viskas nelengva. Nesusvetimėkim. Neskubėkim pavirsti, atleiskite, – kompostu. Mylėkime save, gerbkime kitus, taip gyvenimas nesunkus. Nes nežinome, kada teks išsiskirti.
Palanga nuteikia šeimyniškam sutarimui. Palanga apskritus metus daug kam iš mūsų yra Likimo honoraras.