Šventojoje „susikalbėjimui“ dar trūksta laiko

 „Tai, kad Šventojoje buriasi aktyvi bendruomenė – sveikintinas dalykas. Norisi tikėti, kad tai nėra tik priešrinkiminis „darinys“, kad pakilusi banga, atsimušusi į kokias nors kliūtis, nenuslūgs. Ir tikimės, kad su laiku mums pavyks rasti bendrą kalbą, nes visų tikslas – vienas: kad Šventoji gražėtų ir klestėtų“, – po pirmojo darbo grupės, kurioje dalyvavo pernai oficialiai registruotos Šventosios seniūnijos bendruomenės bei prieš kelis metus išrinktos seniūnijos Tarybos atstovai ir seniūnaitis Ramutis Šeštokas, susitikimo sakė miestelio seniūnas Eugenijus Čilinskas ir vienintelis Šventosios atstovas Palangos miesto savivaldybės taryboje Vaidas Šimaitis.

Neturint pinigų – sunku...

Minėtojo darbo grupės posėdžio metu buvo sprendžiama, kur panaudoti šiems metams Šventajai skirtus 210 tūkst. Lt Kelių fondo lėšų bei papildomus 100 tūkst. Lt, skirtų panašiems tikslams iš miesto biudžeto. Beje, tokia suma Šventajai nebuvo skirta nei pernai, nei užpernai.

Pasak seniūno E. Čilinsko, negalima sakyti, kad Šventosios kelių ir gatvių priežiūrai pinigų visai nebuvo skiriama.

„210 tūkst. Lt iš Kelių fondo buvo numatyti ir pernai, ir užpernai, – sakė E. Čilinskas. – Užpernai tuos pinigus mes įsisavinome, nutiesėme Mokyklos gatvės vakarinės pusės šaligatvį. Pernai taip pat buvo numatyta tokia suma, bet mes jos paprasčiausiai „nedagavom”, jie nebepasiekė Šventosios, nes Palangoje buvo tvarkoma Sporto gatvė. Ten sparčiai buvo statoma universali sporto salė, tad tos lėšos buvo permestos šiam svarbiam visai Palangai objektui“.

Pasak V. Šimaičio, duobėms Šventosios gatvėse lopyti taip pat kasmet yra skiriama pinigų. Tačiau duobių lopymo darbai ir lėšos numatyti kitoje sąmatoje, tuo rūpinasi Statybos skyrius, skirstantis darbus visoje Palangoje. Seniūnas gi jam pateikia sąrašą, kur labiausiai Šventojoje reikėtų gatves lopyti.

„Šiemet, be to, kad gauta trečdaliu daugiau lėšų, negu buvo numatyta pernai, nauja tai, kad pinigai skirti tikslingai tam tikriems darbams atlikti, ir mes turėjome galimybę nustatyti prioritetus, kuriuos iš tų darbų reikėtų atlikti pirmiausia“, – akcentavo V. Šimaitis.

Pokalbio metu prisiminta, jog anksčiau seniūnija ir jos seniūnas turėjo daugiau laisvių bei teisių, nes seniūnija buvo asignavimų valdytoja ir turėjo galimybę savo nuožiūra perskirstyti Šventajai skiriamas lėšas ir atlikti tuos darbus, kurie būtiniausi.

„Šventosios seniūnija nebėra asignavimų valdytoja nuo, berods, 2009-ųjų metų, – sakė E. Čilinskas. – Yra du įstatymai: Vietos savivaldos įstatymas numato, kad seniūnijos būtų asignavimų valdytojos, bet Biudžeto sandaros įstatymas to nenumato“.

Pasak V. Šimaičio, Palangos miesto Taryba savo laiku nuėjo paprastesniu keliu: sumetė viską į bendrą katilą.

„Jeigu miestelis galėtų pats valdyti jam skirtuosius pinigus, galėtų nuspręsti, kur pataupyti, kur ką remontuoti, kur kloti šaligatvių plyteles, kur ir kokias gėles sodinti. Žinoma, toks sprendimas būtų daug geresnis, nei dabar, kai visi planai yra „nuleidžiami iš viršaus”. Dabartinis skirstymas nėra labai teisingas“, – sakė Tarybos narys.

Kyla klausimas: tai ką seniūnija ir seniūnas dabar gali daryti, kokius jis turi įgaliojimus, išskyrus teisę belstis į vos ne amžinai uždarytas duris? Pasak E. Čilinsko, seniūnas dabar yra kaip darbų vykdytojas, savotiškas prievaizdas. O visas sutartis bei įsakymus pasirašo Savivaldybės administracijos direktorius. Tiesa, kaip ir bendruomenė, taip pat seniūnas gali teikti pasiūlymus direktoriui ir Tarybai. Kiek į juos atsižvelgiama – kita tema.

Dėl bendruomenių – neaiškumai

Prakalbus apie bendruomenes, E. Čilinskas priminė, jog prieš kelias savaites vyko konferencija Seime, kurios pagrindinė tema buvo seniūnijos, seniūnaitijos bei bendruomenės, kur kalbėta ir apie tokias bendruomenes, kaip pernai įsikūrusioji Šventosios seniūnijos bendruomenė.

„Kalbėjo Seimo nariai, mokslininkai, juristai ir, jų išaiškinimu, tokia bendruomenė, kuri turi juridinio asmens statusą, nėra bendruomenė. Jų išaiškinimu, bendruomenė – tiesiog kai susirenkama, susėdama, pasitariama ir nusprendžiama kažką nuveikti. Arba išrenkamas žmogus, kuris atstovautų bendruomenei vienu ar kitu klausimu, tačiau jam nesuteikiami jokie juridiniai įgaliojimai“, – kalbėjo seniūnas.

Pasak jo, įdomūs buvę ir tokie pastebėjimai: pavyzdžiui, vienas Seimo narys džiaugėsi, kad yra priimti įstatymai dėl seniūnaitijų ir seniūnaičių. Klausimas jam: o kas nuo to pasikeitė? Atsakymas: daugiau demokratijos.

„Bet kokia gi čia demokratija? Atsirado tik daugiau susipriešinimo: seniūnai, seniūnaičiai, bendruomenės daugiau kiršinasi tarpusavyje, pešasi, – pasidalijo savo nuomone E. Čilinskas. – Konferencijos metu buvo išsakyta ir tokia nuomonė, jog nemaža dalis tų pačių seniūnaičių ar įkurtų bendruomenių pirmininkų atstovauja tam tikroms politinėms jėgoms, būna lyg ir jų ruporu. Ir vėl prasideda tam tikra kova. O kai bendruomenė niekam nepriklauso, kai neturi jokio juridinio statuso, tai ji kaip tik ir yra, kaip sakoma, tikrasis liaudies balsas. Juk ir mes Šventojoje rinkome tarybą: mokykloje buvo sukviestas visuotinis Šventosios seniūnijos gyventojų susirinkimas, ir atėję į jį gyventojai, žinodami, kad seniūnui reikia pagalbos, reikia patariamojo balso, konsultacijų, iš pradžių sprendė, kiek narių turėtų sudaryti tarybą, paskui – kas į ją siūlomi ir renkami. Išrinkome tarybą, darome susirinkimus, rašome protokolus, kuriuose fiksuojame svarstomus klausimus, teikiamus pasiūlymus. Nuomonės dažnai skiriasi, bet paskui prieinama prie vieningo sprendimo. Juk kai už seniūno stovi bendruomenė, kuri išsakė savo nuomonę, tai seniūnas jaučiasi tvirtesnis ir kalbėdamas su meru, ir su administracijos direktoriumi. O jeigu už seniūno nėra bendruomenės, jis – paprasčiausias, kaip sakiau, darbų vykdytojas ar tiesiog eilinis prašytojas“.

Kad tik nenusiviltų...

O kaip seniūnas ir Tarybos narys vertina pernai oficialiai įregistruotos Šventosios seniūnijos bendruomenės, akcentuojančios problemas, kurios buvo aktualios, tačiau nejudinamos vos ne visą dvidešimt metų, veiklą ir iniciatyvas? Juk panašu, kad veiksmas po truputį prasideda: porą kartų bendruomenės atstovai buvo susitikę su miesto meru Šarūnu Vaitkumi ir administracijos skyrių vadovais, sudarytos tam tikros darbo grupės atskiroms problemoms spręsti.

„Aš neneigiu naujai susikūrusios bendruomenės: susikūrė, vadinasi, reikia, – sakė E. Čilinskas. – Bet visada kiekvienas toks darinys – tai lyg banga: iš pradžių pakyla didelė, paskui nusileidžia. Aš tik džiaugčiausi, jeigu ši bendruomenė nenurimtų, jeigu nenusiviltų: „Vajė vajė, mes, deja, nieko negalime padaryti, nieko negalime pakeisti“. Ir vėl tada seniūnas liktų vienas. Tai būtų blogiausias variantas. Nes bendruomenė su savo balsu labai reikalinga: juk visada galima tartis, ieškoti būdų ir variantų, kaip siekti tikslų, kurie juk, kaip bebūtų, yra bendri. Ir konsensusą visada galima rasti, kaip buvo rasta šiandien“.

„Visi tie klausimai, kuriuos akcentuoja naujoji bendruomenė, jau seniai buvo keliami, tad kažko ypatingai naujo jie neatnešė, – paklaustas, ar jau bendravo su naujai susikūrusia bendruomene, ar kalbėjosi apie jų tikslus, apie tai, kokius prioritetus jie mato, sakė V. Šimaitis. – Juk jau seniai buvo kalbama kad ir apie tuos medinius poilsio namelius – kad reikėtų viską juridiškai sutvarkyti. Tačiau galbūt iki šio laiko tas pats Architektūros ir teritorijų planavimo skyrius daugiau dėmesio skyrė žemės nuosavybės atstatymo klausimams, kurie laikyti prioritetiniais. Dabar, šiam procesui artėjant prie pabaigos, galbūt daugiau lėšų atsiras sklypų matavimui, teritorijų planavimui, projektų rengimui. Galų gale, bus galima daugiau dėmesio ir lėšų skirti kad ir bendruomenės atstovų minimai problemai – išguiti iš miškelių automobilius, kuriuose jie statomi tikrai toli gražu ne visada teisėtai. Kol kas ši problema gan beviltiška, kol nėra juridiškai įteisinti medinių namelių sklypai, kol nėra aišku, kurie iš jų apskritai neteisėtai stovi“.

V. Šimaičio teigimu, kad bendruomenė aktyvi – tikra tiesa.

„Artėja rinkimai, ir aš jau matau naują politinį darinį, – išsakė savo požiūrį politikas. – Bet čia, Šventojoje, kai prasidės rinkimai – o juk ir šioje bendruomenėje yra skirtingoms partijoms priklausančių narių – visi vėl išsiblaškys, vėl bus kokie 15 kandidatų, kai realiai Šventoji gali pretenduoti tik į dvi vietas miesto Taryboje, ir tai tik tuo atveju, jeigu visi susiburtų. Tad bijau, kad vėl bus ta pati situacija, kuri kartojasi metai iš metų, ir vėl Šventoji gali likti be savo atstovo“.

Daug priekaištų, mažai bendravimo?

O jeigu pažiūrėtume ne pro artėjančių rinkimų prizmę, jeigu priimtume tai, ką teigia bendruomenės steigėjai: matydami, kad seniūno ir tarybos beldimo didžioji Palanga nelabai girdi, žmonės susibūrė, kad jų balsas būtų labiau girdimas, kad į jį būtų įsiklausoma? Juk dėl tų pačių namelių kiek kartų buvo kalbėta, bet tik kalbėta, o dabar jau sudaryta darbo grupė?

„Pasikartosiu: to nebuvo galima daryti jau vien todėl, kad yra tam tikri limitai, ir iš biudžeto nebuvo galima skirti lėšų šiam darbui atlikti, – sakė V. Šimaitis. – Pirmumo teisė buvo skirta žemės grąžinimui ir visai tam reikalingai dokumentacijai rengti. Tai „suvalgydavo“ pinigus. Kiti principiniai klausimai – aš tik už tai, kad tai nebūtų politinis darinys, o išties būtų susibūrusi stipri bendruomenė po Šventosios vėliava, ir jeigu ji toliau bus tokia aktyvi, kaip dabar, bus lengva dirbti. Tačiau noriu pastebėti: aš esu paskelbęs savo telefono numerį, visada sakau: kreipkitės, kelkite klausimus, bendraukime, bet nei vienas iš naujosios tarybos narių man nėra paskambinę. Tai, kad pasiėmus vėliavą, garsiai šaukiama, kad žiniasklaida apie tai skelbia, dar nereiškia, kad bus priimami kažkokie sprendimai politiniu lygiu, ir kad kažkas realiai Šventojoje pasikeis. Aš tikrai už tai, kad mes dirbtume visi kartu: ir toji taryba, kuri buvo išrinkta prieš kelis metus, ir ši bendruomenė, kuri jau vienija per šimtą žmonių: susėskime, svarstykime, nusimatykime prioritetinius punktus – septynis ar dešimt, kurie taptų tais žingsniais, kuriais žengtume į Šventosios ateitį. Sušaukime bendrą visuotinį susirinkimą, išsirinkime tarybą – patariamąjį balsą seniūnui – visi kartu, ir dirbkime kartu. Nes vis dėlto tie per šimtą žmonių irgi dar nėra visa Šventoji“.

„Beje, iš šios bendruomenės kartais išgirstama priekaištų: seniūnas kažko nepadarė, – pratęsė E. Čilinskas. – Bet ar yra įvardinta, kad seniūnas už gautas lėšas būtų ko nors nepadaręs, neįvykdęs suplanuotų darbų? Trūksta konkretumo priekaištuose, vien abstraktūs kaltinimai: kažko seniūnas nepadarė, todėl mes gyvename blogai. Faktų nėra. Ir net norai neįvardinti, kas norėta, o seniūno nepadaryta. Ir net neklausta: o ką seniūnas darė, o gal jis norėjo vieną ar kitą darbą padaryti, bet negalėjo – ir kodėl negalėjo? Aš nežinau, ko iš manęs norima. O jei norima pinigų vienam ar kitam darbui atlikti – aš juk jų neturiu: vadovaujuosi tik tuo, kas yra paskirta. Aš juk nesu išrinktas, aš esu valdininkas, ir dirbu tai, kas numatyta mano pareigybės apraše“.

Anot seniūno, kartais susidaro įspūdis, kad gyventojai nesupranta elementariausių dalykų: klausiama, kur nueina pinigai miestelio priežiūrai.

„Lyg nebūtų žinoma, kad ir žolę reikia pjauti ne vieną kartą per sezoną, ir tas pačias pasodintas gėles prižiūrėti ir ravėti reikia. O tai taip pat pinigų kainuoja. Ir nuomonės keičiasi: tai reikia gėlių, tai nebereikia, tai nupirktos per prastos, tai – o kodėl tokias brangias pirkote, buvo galima pigesnių. Seniūnas tiesiog nepaspėja su ta nuotaikų ir nuomonių kaita. Juolab, kad sutartis dėl tų pačių gėlių pirkimo ne aš, o direktorė pasirašo“, – vardijo seniūnas.

Vienas iš konkrečių priekaištų seniūnui – metų pradžioje Šventosios seniūnijos bendruomenė buvo pateikusi Palangos merui ir Savivaldybės administracijos direktorei klausimus raštu, į kuriuos iš pradžių vėluota atsakyti, ir tik po mėnesio parengti atsakymus įpareigotas pats seniūnas, o jo parengtieji atsakymai bendruomenės neįtikina. Ar E. Čilinskui nesusidaro įspūdis, jog šiuo atveju Savivaldybės administracija jį lyg ir kiršina su bendruomene, nes kai kurie iš pateiktų klausimų tikrai ne jo, o tam tikrų administracijos skyrių kompetencijoje?

„Jeigu man liepė atsakyti – aš atsakinėju. Kokią informaciją man skyriai suteikia – tokią ir pateikiu. Aš privalau tai daryti, ir neturiu kada svarstyti – kiršina ar ne. Juk tų klausimų, į kuriuos tenka rengti atsakymus, būna kartais tokių sudėtingų, kad bendruomenės klausimai tikrai nėra patys sudėtingiausi“, – atsakė E. Čilinskas.

Per laiką viskas susidėlios

Kalbant apie tolesnį bendravimą ir bendradarbiavimą, paminėta, kad kartu su Šventosios seniūnijos bendruomenės atstovais bus toliau dirbama ir penktadienį posėdžiavusioje darbo grupėje, kai bus atlikti matavimai ir skaičiavimai, kiek lėšų reikės numatytiems prioritetais įvardintiems darbams: Šventosios gatvės šaligatvių remontui, dviračių ir pėsčiųjų takui Mokyklos gatvės šiaurinės pusės šaligatvio tąsai bei dar vienai šaligatvio atkarpai įrengti, bus dirbama dar vienoje darbo grupėje, kurioje ketinama susidėlioti svarbiausių ateities darbų strategiją. Pasak V. Šimaičio, tai, kas bus nuspręsta pastarojoje darbo grupėje, vėliau galėtų „atgulti“ į Palangos miesto strateginį planą. Beje, vienas tokių svarbių darbų – turint omenyje, kad jau laikas teikti pasiūlymus 2014-2020 metų Kultūros programai, į ją būtina įtraukti planus dėl Šventosios kultūros centro: miesteliui tiesiog būtina salė, ir ne tik ji – taip pat ir patalpos, kur galėtų rinktis bendruomenės nariai ir pavakaroti, kad toji bendruomenė cementuotųsi ir taptų tikra bendruomene.

„Kol kas tikra visos Šventosios bendruomenė tik mezgasi, – sakė V. Šimaitis. – Pamenu, dar gruodžio mėnesį buvo kalbėta dėl netvarkos Šventojoje. Aš sakiau: tai susirinkime kokį balandžio mėnesį, pasiimsime pjūklus ir benzopjūklus – duosiu visokių įrankių, kokių tik reikia –padarysime talką, ir bus bent viena kokia pasirinkta vieta Šventojoje sutvarkyta. Palaikymo nesulaukiau, o juk tikra, aktyvi bendruomenė, norinti, kad miestelis ir jo aplinka būtų graži, būtų atsiliepusi į kvietimą: būtų susirinkę, išvalę kokį miškelio plotą, ištempę šakas, komunalininkai būtų jas išvežę. O seniūnas paskui tikrai būtų atradęs katilą žuvienei išvirti ir visiems po talkos pasivaišinti“.

Prisiminė Tarybos narys ir praėjusią vasarą, kai jis savo iniciatyva buvo pradėjęs valyti vieną prie jūros vedantį taką.

„Su seniūnu, su miškininkais susitariau, visi – tik tu valyk. Pradėjau valyti. Atbėga kaimynas, visas piktas: „Ką tu darai, čia nieko daryti negalima, čia pajūrio juosta!” Nurimo tik kai pasakiau, kad visi darbai suderinti“, – prisiminė V. Šimaitis.

Tai vis dėlto: ar gerai kad buriasi tokia aktyvi bendruomenė, ar seniūnas ir miesto Tarybos narys priima ją kaip trukdančią jiems dirbti ir ramiai gyventi? Ir ką daryti, kad visi kartu dirbtų: juk tikslas ir siekis yra vienas – Šventosios ir jos žmonių gerovė?

„Labai gerai, kad kuriasi tokia bendruomenė, labai gerai, kad yra tokių aktyvių žmonių. Ir siūliau, ir siūlau: apsijunkime visi, juk ne šimtas žmonių sudaro visos Šventosios bendruomenę. Čia gyvena beveik du tūkstančiai žmonių, ir jų balsas turi būti toks, kad visi girdėtų. Nesinori, kad būtų taip: sakome dešra, mums atsako – ne, tai sūris, nes pasiūlymas atėjo iš mūsų pusės, o ne iš bendruomenės“, – vaizdžiu palyginimu apibendrino V. Šimaitis.

„Aš irgi už tai, kad tik būtų geriau, kad bendrautume ir bendradarbiautume, kad atsirastų galbūt nauji lyderiai, kad išsigrynintų nuomonės. Juk tikrai yra nemažai žmonių, mokančių žvelgti į priekį ir matyti bei girdėti aplinkinių nuomonę bei argumentus. Viskas susidėlios, tai tik laiko klausimas. Čia juk ne revoliucija. Ir labai gerai yra tai, kad bendruomenė buriasi, kad ji nori kažką kurti ir žino ką. Aš – tik už“, – teigė E. Čilinskas.