Sutaupytieji žodžiai nuo jūros studijų Vilniuje mano draugei

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2013-08-19
Peržiūrėta
2328
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Gediminas GRIŠKEVIČIUS
Gediminas GRIŠKEVIČIUS

„Jų širdyse – labai daug Lietuvos. Kiekviename iš jų – visa Lietuva. Nėra „pusinės“. Nėra trupiniais. Nėra šukėmis. Nėra chaose. Yra vientisa drobė. Daina. Rauda. Malda. Didelė žalia Tėviškės pieva, gaivinama gyvybingomis upių arterijomis, susiliejanti su jūra ir ... dangumi. Dar: medis, paukštis, saulėtos dainos ir dainiai“.

Fantastiškas mūsų
studentų – lituanistų kursas

Toks mano 2013 metų vidurvasario dialogas su vieno likimo broliais ir sesėm. Fantastiškas mūsų studentų – lituanistų kursas 1965-1970 metais Vilniaus universitete. Nemeluoti žmonės. Be kaukių. Be ideologinio falšo. Gimę tam, kad neleistų išnykti gimtajai kalbai, lietuvių literatūrai ir ją praturtintų. Kad švytėtų širdys, kai nebešvytės veidai – sugrįždami knygomis, dainos nuoskila ar gyvenimo kasdienybės kryžių nešti lengvinančiu eilėraščiu, išminties novele. Juos pažinau, gavęs brandos atestatą 1965 metų birželį dabartinėje Šaukėnų Vlado Putvinskio vidurinėje mokykloje. Prie kurso atminties laužo, anapus Vilnelės, kur Trijų kryžių kalva, matau, susirenka visi. Mirusieji? Tokių dar nesutikau. Kol aš gyvas – mano pirmasis studentiškas kursas gyvas, kaip Baltijos jūra. Iš „Stuokynės urnos“, iš senovinio bendrabučio atiteka 1965-1966 metų atsiminimai. Štai jie: Antanas Kalanavičius, Danutė Paulauskaitė, Viktoras Brazauskas, Onutė Baliukonytė, Marytė Kontrimaitė, Bronius Kasvelionis, Petras Dirgėla, Algimantas Krapavickas, Aloyzas Tendzegolskis, Violeta Sagaitytė, Visvaldas Tebeliškis, Jonas Bučys...
Ką šiandien, kai Lietuva pradėjo pirmąkart pirmininkauti Europos Sąjungos tarybai labai norėčiau pasakyti savo kurso draugei, poetei, vertėjai Marytei Kontrimaitei, su kuria kalbėjome ir 1965 metais Vilniuje surengtoje pirmojoje Lietuvos moksleivių-literatų apžiūroje? Jau tada pajutau, jog ši iš Klaipėdos atvažiavusi mergina – labai valinga, turinti labai tvirtą, žemaitiškai savą nuomonę ir gebanti ją apginti oriai visais atvejais, nesirūpinant „tuštybės įvaizdžiu“, kas ką pasakytų – „šerys“, „atžagarka“ ar „šnyrs“. Ji tiesmuka, bet teisinga. Neveltui – publicistė, Stasio Lozoraičio premijos laureatė. Atjauti kiekvienam mažiausiam mažiausios pasaulio šalelės atstovui, o kaip jūra savinasi Palangos krantą M. Kontrimaitė visa širdimi, visa esybe atsidavusi lietuvių kalbai ir literatūrai, mūs tautai, jos talentų paieškai ir išaukštinimui, šventai neabejojanti, kad prosenelių – tėvų žemėje galime protingai patriotiškai tvarkytis ir kai kur būti pavyzdžiu net didžiausiems kaimynams. Kaip teisingai yra taręs poetas L. Žitkevičius: „Vokietis – ne tėvas, rusas – ne mama, tegul nesidžiaugia jais Lietuva“.

„Sėk, sesute, ir gvazdiką, kad neliktų bolševikų“
Kai mūsų, lituanistų kursas 1965 metų spalio švenčių demonstracijoje, be kitų dainų garsiai traukėme „Sėk, sesute, ir gvazdiką, kad neliktų bolševikų“, nesudrebėjo joks raumenėlis jaunučiame gražiaakės kurso poetės M. Kontrimaitės veide, kaip, beje šauniai žygiavo, tikėdami dainos – programos ateičiai žodžiais ir lituanistai – studentai Bronius Kašelionis, Viktoras Brazauskas, Algis Krapavickas, Visvaldas Tebeliškis, Onutė Baliukonytė, Antanas Kalantinavičius, su būsima žmona Peta Perpetua Mozuraityte, Petras Dirgėla... Visko būta. Penkmetis – viena vasara. Šešėlių neliko.
Šiandien aš padėkočiau M. Kontrimaitei, kuri pirmojoje Lietuvos moksleivijos literatų apžiūroje, 1965 metų kovą, atvažiavusi iš Klaipėdos, per Lietuvos radiją, o paskui – net ir Lietuvos televizijoje skaitė eilėraštį „Pianisto rankos“, už pavyzdines savo literatūrinio gyvenimo pastangas kantriai, garbingai, nepamirštant tikrojo lietuviškojo darbštumo ir sąžiningumo, savo tautą tarsi inkliuzą Gintaro muziejuje vertinant itin pagarbiai ir savo gabumais pagal išgales gausinti, plėsti, visad proto šviesos, išsilavinimo reikalaujančius literatūrinius horizontus.
Lietuvoje ir išdidžiai kalnuotoje Armėnijoje, su kurios išdidžiais žmonėmis savo likimą susiejo, gavusi lituanistinių studijų baigimo diplomą Vilniaus universitete. Vertinu įrašą, kurį 2007 m. vasario 6 d. valingoji moteris širdimi įrašė bendrakursiui savo poezijos knygos „Palei pat gyvenimą“ (2003) priešlapyje: „Gediminui, kursiokui, „poezijos klano“ broliui – nuoširdžiausiai linkėdama visokeriopo labo ir įvairiopos sėkmės“.
Sunku susilaikyti nepaminėjus nors keleto faktų, datų, vardų, bet juk pažadėta kalbėti apie lietuvių ar armėnų literatūrų draugystės tiltą...
Tas susidomėjimas ir suartėjimas – abipusis. Pavarčius Armėnijos spaudą, matosi, kad ir jie vis daugiau rašo apie mus. Žinoma, ne vien apie mus, – kaip mes rašome ne vien apie juos. Bet vis dėlto, kodėl būtent mūsų respublikose taip auga abipusis susidomėjimas? Kalbama apie mūsų artimumą – istorijos vingių panašumą, net apie bendrus tautinės pasaulėžiūros bruožus. Gal tos mums bendros archajiškumo apraiškos mūsų liaudies kūryboje, kalboje ir pasaulėjautoje siekia anuos senus laikus, kai mūsų protėviai kalbėjo viena kalba? O juk viena naujausių etnolingvistikos teorijų teigia, kad indoeuropiečių protėvynė buvusi Mažojoje Azijoje, apėmusi Armėnų kalnyną, dalį Užkaukazės, Šiaurinį Tarpupį, taigi – joje tilpo ir istorinės Didžiosios Armėnijos teritorija, o armėnai – vieni nedaugelio indoeuropietiškų tautų, pasilikusių savo senojoje tėvynėje. Tai tik hipotezė, nors jos įrodymui pateikiama nemažai tiek lingvistinės, tiek archeologinės medžiagos. Taigi, gal kraujo, kalbos giminystės mus traukia vienus prie kitų per tas prarajas, atsivėrusias tarp mūsų per nenuskaitomą daugybę amžių?...

Kultūra moko
kultūringumo

Žmonių giminė negali be giminiškai giminės narių likimus vienijančių dvasinių šviesos, humanitarinės kultūros tiltų. Nei Palangoje, nei Vilniuje, nei Jerevane, nei Briuselyje, Maskvoje ar Niujorke. Ši kultūra moko kultūringumo, o be jo mus nužudytų bevertybinis mankurtizmas, vartotojiškumas, visa maksimaliai „ryjantis“ godus, globalus smakas „perku – parduodu“.
Mes negalime būti menui abejingi „belabadieniai“, amebos. Teisybės vardan, mes visi „Raudono lopšio vaikai“ ir mums labai sunku valdyti Paryžių. Laimei, literatūra, kultūra amžinai atgręžia žmonių širdis į saulėjautą ir tirpdo ledinę nejautrą, suartina vieną su kita. Bendrojo gėrio labui.
... Jeigu aš šiandien rašyčiau naują laišką šviesos lietuvaitei, 1965-1970 metų mokslo ir gyvenimo studijų bendrakursei Vilniaus universitete (dar – V. Kapsuko vardo!) literatei M. Kontrimaitei, būtiniausiai smulkiai atpasakočiau pojūčius, potyrius, spalvas ir garsus bei idėjas. 2013-ųjų liepos 6-ąją Valstybės dienos proga kurortiniame „Vasaros vitraže“, neeilinis vakarojimas Palangos Birutės parko pievoje, Rožyno – Gintaro muziejaus ir Birutės kalno (kopos) kaimynystėje. „Puiku, puiku, puiku, nes tai – ypatingai laukta mūsų, palangiškių šeimos šventė, kaip lietus sausroje“, – aptarinėjome šeimyniškai namuose, vartant Bernardo Brazdžionio poezijos rinktinę „Kunigaikščių miestas“ (1939 m.) sykiu su ne tik Vakarų Lietuvoje ypatingai pagarbiai vertinama, Klaipėdos krašto sveikatos apsaugai atsidavusia gydytoja Birute Virkutyte. Jos patriotiška širdis itin jautri menui, gėriui ir grožiui – ir po daugiabučio namo Palangoje, Saulėtekio take langais ši energinga moteris savo lėšomis augina, puoselėja net du didžiulius gėlynus. Lietuvoje Birutės vardas – šventas. Juk ji – Didžiojo Vytauto mama.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Gyvenime bėdų nėra. Ne kartą viso pokalbio metu su nemokamu žurnalu „Lietuvos pajūris“, laikraščio „Palangos tiltas“ turinio partneriu, kartojo palangiškė Aistė Viskontė, su vyru Renaldu auginanti be rankyčių ir kojyčių gimusią dukrytę Sofiją. Žvelgdama į šios moters šypseną ir švytinčias akis jaučiu: prieš mane sėdi tikrai laiminga moteris. Moteris su ypatinga svajone – bioninėmis rankomis...


Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė, atsakydama į Seimo narių klausimus dėl Palangoje esančios sanatorijos „Pušynas“ likvidavimo, teigė, kad tarp ministrės ir Šventosios seniūnės Veronikos Skeberdytės nėra jokio asmeninio ryšio.


Kodėl nėra tualetų prie senųjų kapinių?

"Palangos tilto" informacija, 2019 08 23 | Rubrika: Skundų dėžutė

Užėjusi į PT redakciją, ponia Zita pasiskundė, kad prie senųjų miesto kapinių nėra jokio tualeto. „Yra tik rodyklė, nurodanti naudotis tualetu laidojimo namuose, bet tai – nepatogu, ypač senjorams,“ – sakė palangiškė.


Anksčiau Valstybinės mokesčių inspekcijos Palangos filialui vadovavusi ir trumpai „Auskoje“ dirbusi Elena Kuznecova (ji taip pat – Savivaldybės tarybos narė) dabar yra Seimo nario Kretingos-Palangos rinkimų apygardoje Antano Vinkaus padėjėja Palangoje. „Didžiausias atradimas man šiame darbe – pats Seimo narys Antanas Vinkus. Tai – nuolat dirbantis...


Į redakciją užsukęs mūsų skaitytojas pasidalino savo patirtimi, kai su savo svečiais nuvykęs į Šventąją, pamatė, jog prispyrus reikalui nėra kur bėgti – jokio tualeto. „Man atrodo, kad tokį paprastą dalyką tikrai būtų nesunku įrengti, o žmonėms tai – didžiulis privalumas“, – svarstė palangiškis Vytautas. Tačiau specialistai tikina, jog...


Tarp geriausių šalies gimnazijų Palangos nėra

Eglė PALUBINSKAITĖ, 2015 12 14 | Rubrika: Miestas

Žurnalas „Reitingai“ praėjusią savaitę paskelbė geriausias šalies gimnazijas, kurios geriausiai paruošia egzaminams, ir kur auga Lietuvos protai. Deja, tarp geriausiųjų Palangos senosios gimnazijos nėra. Ko reikia, kad mūsų kurorto gimnazija atsidurtų tarp geriausiųjų?..


„Jų širdyse – labai daug Lietuvos. Kiekviename iš jų – visa Lietuva. Nėra „pusinės“. Nėra trupiniais. Nėra šukėmis. Nėra chaose. Yra vientisa drobė. Daina. Rauda. Malda. Didelė žalia Tėviškės pieva, gaivinama gyvybingomis upių arterijomis, susiliejanti su jūra ir ... dangumi. Dar: medis, paukštis, saulėtos dainos ir...


Jau nuo amžių gelmių buvo aišku, kad žiemos viduryje, ypač Palangoje, prieš arktinius vėjus papūsti, kaulus geliančias žvarbanas įveikti esame bejėgiai, „skystakiaušiai“, kaip pasakytų Antanas iš Kretingalės. Be laiko nėra nė vaiko, nė pavasario. O pavasario pumpurai lengviau gims irgi iš vand eniu virstančių sniego sėklų. Žvelgi į gamtos metų...


Kunigi škių karjeras tampa galvos skausmu ne tik jo savininkams, bet ir Palangos savivaldybei. Susiklosčiusi situacija – anekdotinė. Teismas išaiškino, kad tokio vandens telkinio... nėra, nors jis tyvuliuoja ir juo naudojasi ne tik savininkai, bet ir poilsiautojai jau daug metų. Kiti savininkai tuo tarpu galbūt vėjais išleido tūkstančius litų...


Tokį atsakymą išgirdome iš UAB „Palangos komunalinis ūkis“ direktoriaus Konstantino Skieraus, kuomet paklausėme, kodėl prie miesto turgavietės esančioje autobusų stotelėje nėra suoliuko. 


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius