Stefa Večerskytė–Daukšienė – poezijos knygų autorė

Kaip reta turtingos, spalvingos ir išdidžios biografijos palangiškė Stefa Večerskytė-Daukšienė, kuriai jau yra 85-eri, jau gerą dešimtį yra kviečiama į literatūrines popietes Palangos miesto vaikų lopšeliuose-darželiuose, mokyklose. Jos širdies šiluma ir aistra persunkti eilėraščiai daug kartų spausdinti ne tik 1991 metais savaitraštyje „Palanga“ ar 2011-aisiais „Palangos tilto“ edukaciniame-literatūriniame puslapyje „Jūros vaikai“.

Beldžiasi į kiekvieno sąžinę

Kuklumu ir tolerancija iš kitų išsiskiriančios literatės poetiniai išgyvenimai su autobiografija dar 1990 metais pateikti „Vagos“ leidyklos išleistoje eilėraščių autologijoje „Tremtinio Lietuva“. Ją sudarė Juozas Laurušas, o įvadą „Kai į Šiaurę ešelonai ėjo...“ parašė objektyviausias lietuvių literatūros sovietmečio vertintojas ir tyrinėtojas pagarbios atminties Vytautas Kubilius (dabartinio Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovo Andriaus Kubiliaus tėvas). Gerbiamo Vytauto Kubiliaus įvadas baigiasi žodžiais: „Išgulėjusi palėpėse kelis dešimtmečius Sibiro tremtinių ir kalinių poezija šiandien virsta rūsčiu kaltinimu politinei sistemai, kuri išmarino milijonus nekaltų žmonių „šviesios atminties“ vardan. Ji skamba kaip kenčiančios tautos balsas, užgožiantis visą pokario oficialų eiliuotą melą. Ji beldžiasi į kiekvieno sąžinę: kokia išdavysčių, kompromisų ir atsitiktinumų kaina išlikai tu savo žemėj, šviečiant Stalino saulei“.

„Vakar buvo šalta...“ Taip pavadino vieną eilėraščių knygos skyrių Stefa Večerskytė–Daukšienė (jos literatūrinis slapyvardis Baltija). „Vakar...“ Argi tai šiandien nebeaktualu? Laimingos lemties pajūrio poetė, giliai tikinti Monciškių duktė, kuklioji Stefa Večerskytė–Daukšienė prieš dvi savaites atnešė į „Palangos tilto“ redakciją jos ranka naujai suredaguotą savo autobiografiją. Nėra abejonių – ji mums yra brangi Tautos ir Palangos istorinio metraščio dalis. Kaip ir poetės žodžiai, skirti Lietuvos Nepriklausomybės kovų Sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininkui, generolui, Palangoje gimusiam Jonui Žemaičiui Vytautui, kurio garbei veidu į pagrindinę kurorto šventovę – katalikų bažnyčią, žiūri ir šiai asmenybei skirtas paminklas: „Per maldą ir viltį į pražūtį, mirtį Tu ėjai išdidus...“

Išdidumas. Kančios nesureikšminimas. Poetinės išpažintys tuo ir išsiskiria iš kitų tekstų savaime, kad skaudžiausios sielos stigmos, paverstos literatūra yra tarsi vaistas. Štai, charakteringa poetės Stefos Večerskytės–Daukšienės mintis: „Visko buvo gyvenime. Šilto ir šalto, gero ir blogo. Atsisuki atgal ir visai tai permąstai. Ogi taip turbūt turėjo būti...“

„Kuo žmogus tvirtas – tuo gyvenime ir turtingas“

„Gimiau 1926 metais gegužę, Monciškės kaime Palangos valsčiuje. Mamelė pagimdė mus aštuonis. Augome 5 vaikai. Vasarą smagiai pliuškendavomės jūros bangose. Paauglė labai norėjau mokytis. Pradinę mokyklą, 4 klases, baigiau Kunigiškėse. Tada įstojau į Palangos gimnaziją. Baigiau 4 klases gimnazijos. Nesustojau. Mokslo metams prasidėjus, kasdien, pėstute po 12 km ėjau į Šventąją, kur dar baigiau 2 klases – visą gimnazijos kursą.

Būdama Palangoje gimnazijoje įstojau į ateitininkų organizaciją.

Kadangi trūko mokytojų mane paskyrė mokytojauti į Akmenalių kaimą Kretingos rajone į pradinę mokyklą. Baigusi mokslo metus grįžau į tėviškę. 1948 metų liepos 1-ąją buvau Palangoje, kur mane ir areštavo. Tardytojas Olesovas nusivedė į Senosios vaistinės antrą aukštą. Atėmė rankinuką su dokumentais. Pasodino ant nejudamos kėdės, liepė iškelti rankas. Tardė. Liepos 4-ą išvežė į Kretingos saugumą, vėl tardė. Rugsėjo 15-ą atvežė į Klaipėdos saugumą, vienutę. Po to – į Klaipėdos kalėjimą. Spalio 26-27 dienomis 9 merginas ir vieną berniuką karo tribunolas nuteisė 25 metams lagerio ir dar 5 metus tremties. Išvežė į Leningradą, po to į Intos lagerį. Susirgau maliarija – drugio liga. Ligoninėje išgulėjau 40 parų. Netekau pavardės. Tapau 225 numeriu. Į darbą varė su šunimis ir konvojai su automatais. Kasėme amžino įšalo griovius. Amžinai alkani. Duonos „paikė“ rankoje suspaudžiama. Po Stalino mirties sušvelnino bausmę.

„Neprapulsime...“

Kadangi dėl mano kaltės tėvai buvo ištremti į Krasnojarsko kraštą, tai man leido važiuoti pas tėvus. Čia ištekėjau ir abu su vyru Juozapu Daukšu iš Paliepgirių išvažiavome į Irkutską, kur jį siuntė. Ten kunigas tremtinys L.Rimkus mus ir sutuokė. Į Lietuvą grįžome 1957 metais. Vyras, vos sulaukęs 40 metų mirė – infarktas. Likau su dviem vaikais našlė. Dukrai Vilijai buvo 10 metų, sūnui Raimundui – 13. Niekada nepamiršiu sūnaus žodžių: „Neprapulsim, mamyte, mes abu su Vilija tau padėsim“. Dirbau sanatorijoje buhaltere 40 metų. Vaikai baigė aukštuosius mokslus. Sūnus gydytojas, dukra – buhalterė. Abu vaikai turi šeimas, gyvena Klaipėdoje. Aš laiminga, gyvenu vaikų ir anūkų gerumu. Parašiau atsiminimų knygelę „Gyvenimas yra ne žodžiai“, o mano vaikai išleido dvi mano poezijos knygutes – „Keliuku palei kelią“ ir „Pasaulis po langu“.

Čia pat cituotinas Stefos Večerskytės–Daukšienės antologijoje „Tremtinio Lietuva“ išspausdintas, o lagerio tremtyje 1953-11-23 parašytas eilėraštis „Ilgesys“:

                      „Taip pasiilgau gintaro krašto,

                      Vėjo glamonių, marių dainų.

                      Širdį lyg peiliais nerimas drasko,

                      Noriu išbėgti, bet negaliu.

                      Noriu išgirsti jūros ošimą,-

                      Tiek daug praleista ten valandų,-

                      Bristi smiltynais, audrai nurimus...

                      Staiga sustoju – aš už vielų...“

Kitame eilėraštyje „Uralai“ tremties poetė Stefa iš Monciškių paryškina pergyvenimą, skaudųjį jausmą, kuris nelyg ištisinis danties skaudėjimas visus septynerius metus žadino Sibiro Komijos naktyse, vertė lietuvaitę praviromis akimis skaičiuoti, „ganyti“ svetimo rašto žvaigždynus.

                      „... Ir kas minutę dairos – tyko

                      Prikalti Prometėją“.

Ji grįžo į visą gyvenimą savą „Palangos krantą“. Ačiū dievams ir angelams – grįžo kantrioji literatė, kukli kultūros darbininkė ir ramia ranka savojoje knygoje parašė „Vakar buvo šalta“. Gerbkime galutinį rezultatą, gerbkime kiekvieno žmogaus pastangas, įveikiant jam skirtąją gyvenimo atkarpą... „O kokios mintys jus, gerbiamoji palangiške, lanko šiandien 2012 metų Pasaulinę poezijos dieną“ – jaukiame bute, netoli mūsų laikraščio redakcijos Vytauto gatvėje teiravomės Stefą Večerskytę–Daukšienę.

„Eini, kad gyventum, eini – nedvejoji...“

Malonus sutapimas: būtent Pasaulinę poezijos dieną Mama – tremties poetė ištiesė dovaną – 2010 metais išleistą antrą sūnaus, žinomo mediko Klaipėdoje, Raimundo Daukšo (gim. 1957 metais, Palangoje), knygą „Žolė iš paribio žemės“. Literatūrinės estafetės tęsėjas „Negali nerašęs, negali“, – sakė Stefa Daukšienė ir čia prisiminėme sūnaus ranka ant pirmosios novelių knygos išvedžiotą eilutę: „Mama, viskas prasidėjo nuo Jūsų, šita knyga – taip pat. Su meile – Raimundas“. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo Jono Brindzos auklėtinis R.Daukšas, kaip ir jo „literatūrinio laivo“ buvusioje 1-ojoje vidurinėje mokykloje garsieji „bendrakeleiviai“ Rimvydas Valatka, Vytautas Kusas, Laimonas Tapinas, Rolandas Rastauskas, Aivaras Dočkus, Vida Baranauskaitė ir kiti, pagerbiant talentų ugdytoją mokytoją Joną Brindzą savo kūrybos 2000 m. spausdino almanache „Aitvaras“. „Šiandien aš esu nemeluotai laiminga“, – džiaugėsi žurnalistui Stefa Večerskytė–Daukšienė.

Jaučia artimųjų meilę

„Sūnus ir duktė – ekonomiste Klaipėdoje dirbanti Vilija Vagelienė skiria man labai daug gražaus savo laiko ir dėmesio, padėjo leidyboje. Puikūs ir anūkai. Vis jaučiu artimų žmonių meilę. O, ne, vienatvė man svetima. Dažnai susitinkame visos seserys. Jos – irgi čia pat mūsų Palangėlėje: Pranciška Milašienė, buvusi mano mokinė, iki tremties Zita Vizgirdienė, Stasikė Petrauskienė. Prisiminėme brolį Steponą Večerskį, gyvenantį Kaune. Geru žodžiu, žinoma paminėkime tėvelius – mamą Stefaniją Žilytę (gim. 1905 m., Monciškėse) ir darbėniškį Bartkelių kaime 1894 metais gimusį Vladislovą Večerskį. Per mano veiklą su ateitininkais ir tėveliams tremtinių dalią teko pažinti...

Galėčiau daug gero papasakoti apie Palangos politinių kalinių ir tremtinių skyriaus veiklą. Tikiu, kad ką tik išrinktoji mūsų vadovė Irena Galdikaitė ir kiti organizacijos vadovai nuveiks daug vertingo, kad išsaugotų gerą palangiškių vardą. Gerbiu ir jauno, o atidaus žmonėms, malonaus vaikams miesto mero Šarūno Vaitkaus darbus. Linkiu, kad jis pats pavasariškai aktyviai gražintų Palangą ir ateityje. O visiems mums pacituosiu savo sūnaus poeto Raimundo Daukšo žodžius: „Pragyventuose metuose yra dalis ateities, nes viduje esantis šnibždėjimas apie buvimą niekada netyla“, – su šypsena veide kalbėjo palangiškė poetė Stefa Večerskytė–Daukšienė.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".