Šiuolaikinių anglų vyrų svajonė – lietuvaitė žmona

„Bičiuli, surask man žmoną Palangoje“, – neseniai rimtai paprašė anglas bendradarbis, pavydžiai sklaidydamas mano vestuvių nuotraukas. Jo nuomone, šiais laikais anglams vyrams neverta ieškoti žmonos tarp jo tautybės moterų. Kuomet pašnekovo paklausiau, kas lemia tokią kategorišką nuomonę, jis atkirto: šiuolaikinės anglės nėra šeimyniškos moterys. „Patikėk manimi, rasti gerą anglę, su kuria norėtum nugyventi likusį gyvenimą, yra itin sunki misija. Pirmiausia, jos nėra elegantiškos, nekreipia dėmesio į savo išvaizdą. Antra, jos nėra rimtos, tėra skirtos vienai nakčiai. Trečia, jos pernelyg emancipuotos. Būčiau laimingas, sutikęs rytų europietę. Jos tokios elegantiškos, šeimyniškos bei moteriškos“, – žėrė komplimentus mūsų moteriškajai lyčiai Markas.

Iš tiesų, grožio, elegancijos, šeimyniškumo ir moteriškumo atributų iš daugelio mūsų moterų neatimsi. Lietuvaitės, lenkaitės ir kitos rytų europietės aukštus reitingus išlaiko ir emigracijoje. Vaikštant Anglijos miestų gatvėmis ir akimis nardant spalvų ir interjerų įvairovėse, į akis krenta nerūpestingas apsirengimas ir išvaizda. Ir štai estetinis žvilgsnis netikėtai užkliūva už neįtikėtinai mielų bruožų merginos. Tuomet dažnai savyje juokiuosi, jog ji – neabejotinai rytų europietė. Žiūrėk, įsikabinusi draugui ar vyrui po paranke, žvilganti, išsipusčiusi, ir šnekučiuojanti su savo gyvenimo draugu... lietuviškai. Stilinga, pasitempusi. Išvaizda visuomet išskirs lietuvaites nuo vietinių. Tarp vietinių emigrantų netgi sklando anekdotinio pobūdžio pastebėjimai. Pamatei gatvėje gražią moterį ir neabejok – ji rytų europietė. Sutikai gražią anglę ir žinok – ji „maišyto“ kraujo.

Tad kodėl vietiniai anglai nebesižavi savo moterimis? Turbūt mano bendradarbis Markas ganėtinai taikliai diagnozavo įtemptus lyčių santykius karalienės šalyje. Feminizmu persunktoje visuomenėje, kur lyčių lygybė suvokiama kaip nekvestionuojamas gėris bei siekiamybė, vyrams sunkoka būti džentelmeniškiems. Manote, meluoju? Tikrai ne. Aš tik atvažiavęs į Angliją irgi neabejojau, jog visi vietiniai vyrai čia džentelmenai. Gerbia moteris, pirmieji jas praleidžia pro duris ir panašiai. O šventas naivume mano, šiandien dažnai iš savęs pasijuokiu. Ne kartą ir ne du išgirstu iš bendradarbių anglių, koks džentelmenas esu, jas praleisdamas pro duris. „Min, tu tikras džentelmenas. Daug mūsų vyrų ne tokie“, – su neslepiamu nusivylimu ištarė viena bendradarbė. Realybės faktas, jog anglų vyrų dauguma „ne tokie džentelmenai“, didele dalimi yra pagimdytas beatodairiško lenktyniavimo tarp abiejų lyčių, vietinių anglių noro „neatsilikti“ nuo vyrų bet kokia kaina. „Mano draugė pernelyg nepriklausoma, perdaug nepriklausoma“, – pasiguodė bičiulis lenkas, kuriam jo gyvenimo draugės britės emancipacija kelia liūdesį. Dažna anglė puikiai vairuoja motociklą, be skrupulų gatvės viduryje užsidega cigaretę, lygiai su vyrais „daro gramą“, uždirba daug pinigų. Anglės policininkės puikiai gaudo nusikaltėlius, dirba kalėjimų prižiūrėtojomis. Jos drąsios lyg panteros lovose. „Patikėk, mūsų moterys be kompleksų. Mūsų kultūroje nusitempti į lovą patinkantį vyrą nėra drovu ar gėdinga“, – man konstatavo kolegė. Kaip ir pirmai paprašyti vyro santuokos anglei yra visiškai priimtinas reiškinys.

Tuomet tokioje moterų-užkariautojų kultūroje nei džentelmeniškumas, nei vyriškumas gerąja prasme nebėra savaime vertybė. Ir išvis, ar tokiame feminizmo bei medicininių technologijų triumfe vyrai reikalingi netgi kaip reproduktoriai? Pasimetusi anglų stiprioji lytis, panašu, jau pavargo nuo tokių lyčių „lenktynių“ bei atsitraukdama ieško užuovėjos svetimtaučių glėbiuose. Vietiniai priblokšti savų moterų akiplėšiškos drąsos, todėl vaidilutiškas lietuvaitės ramumas ir šeimyniškumas dažnam anglui – tikra siekiamybė. Vyras nori žmonos, kuriančios namus, o ne žmonos-vadybininkės ar žmonos-policininkės. Moteryje ieškoma draugo, pašnekovės, būsimos jo vaikų motinos, o ne moters „konkurento“. „Kaip mes galime būti meilužiais nebūdami draugais?“ („How can we be lovers if we can‘t be friends?“) – kadaise amerikiečių dainininkas Maiklas Boltonas (Michael Bolton) klausė savo dainoje. Šiandieninėje Anglijoje šis egzistencinis klausimas kyla ne vienam vyrui, ieškančiam savo gyvenimo moters.

Tad savo moteris dažnai apviliantys kai kurie palangiškiai vyrai neturėtų pamiršti, jog prie gero greit priprantama bei lengvai ateinanti gerovė nevertinama. Būkim kritiški savo atžvilgiu pripažindami, jog dažnas lietuvis vyras geros gyvenimo moters tiesiog nenusipelno. Veikiausiai teisi mūsų garsioji aktorė Galina Dauguvietytė neseniai spaudoje prisipažindama, jog būdama jauna už lietuvio vyro niekuomet netekėtų. Nepagarba moteriai Lietuvoje vis dar gaji. Vyro kaip Vingių Jono grubus archetipas mūsų kultūroje dar, deja, laikomas „pasididžiavimu“ ir vyras vis dar turi „laikyti bobą po padu“.

O juk mes vyrai Kovo aštuntosios proga privalom nepamiršti, jog moterys – mūsų likimų lėmėjos. Kaip viename savo sonetų rašė poezijos dainius Vytautas Mačernis, moteris „gyvenimą ir džiaugsmą lemia, todėl ją turi mylėt kaip žemę“.