Savojo krašto netekimas subrandina žmogaus vertybes

Šiandien minėsim Gedulo ir vilties dieną – būtent šią dieną prisimenami ir pagerbiami tremtyje žuvę lietuviai. Žinoma, anų laikai prisiminimai paženklinti slogumu, tačiau viena aišku, tremtiniai sugrįžę į gimtinę tapo kur kas stipresni. „Kad ir kaip būtų blogai, jie visuomet tiki, jog ateis ir geresnis metas“, - patikino ir palangiškė, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narė Irena Galdikaitė, būtent tremtyje žengusi savo pirmąjį gyvenimo žingsnelį ir ištarusi pirmąjį žodelį. Būdama septynerių metų kartu su tėveliais grįžo į gimtinę, kurioje gyvena iki šiol.

Prisiminimuose – įprastas gyvenimas

„Mano prisiminimai labai įdomūs, sumišę, nes neaišku, ką aš pati prisimenu, o ką tėvai man pasakojo“, - pripažino pašnekovė, ėmusi pasakoti apie savo vaikystę, praleistą toli nuo savo šalies, atskleidusi, jog jos prisiminimai tarsi netekę ribos, visgi vaiko akimis pasaulis atrodo kiek kitaip.

„Išties gyvenimas mano akimis niekuo neišsiskyrė, prisimenu kaimynus, pas kuriuos lėkdavom, didžiulį šunį, atėmusį iš manęs pusę kepaliuko duonos“, - nusišypsojo I.Galdikaitė, papasakojusi, jog anuomet tekdavę laukti ilgose eilėse prie duonos, kurios gaudavo pusantro kepaliuko, tad vieną nešdavo mama, o kitą – puselę – leisdavo panėšėti dukrai.

Sunku suprasti

Kaip teigė ponia Irena, metams bėgant iškylančios atskiros gyvenimo detalės tapo tiesiog visuma, perteikta jos vaikiškuoju pasauliu ir tėvelių perpasakotomis istorijomis, nors kaip pripažino palangiškė, jos tėvai nebuvo itin linkę dalintis savais prisiminimais. Natūralu, vaikui, ypatingai gimusiam tremtyje, neteko patirti sunkumų, kuriuos išgyveno suaugusieji. „Pavyzdžiui, tiems vaikams, kurie buvo ištremti jau paaugę, buvo kur kas sunkiau, jie jau žinojo, jog išvyko iš gimtinės, o gimusiems ten tokio poveikio nebuvo“, - papasakojo I.Galdikaitė.

Pasak jos, jai visuomet buvo smalsu, kaip gi ten rutuliojosi lietuvių susikurtas gyvenimas. „Mamos stengdavausi išklausti, koks gi ten buvo miestelis, kiek gyveno žmonių, ar buvo paštas, kultūros centras. Tokius ir panašius dalykus natūraliai atskleisdavo, tačiau kad būtų galima jos prisiminimus užrašyti, tai ne, ji nepasakodavo skaudžių prisiminimų. Dažnai man pasakydavo, jog ką aš čia klausinėju, vis tiek nesuprasiu. Išties, sunku tą neišgyvenusiems žmonėms suprast. Čia man, kaip vaikui, atrodė viskas įprasta, bet buvo ir blogų dalykų“, - apie tuometinių patirtų sunkumų atgarsius pasakojo miestelėnė, pabrėžusi, jog kai kurie menininkai ir geba suvirpinti širdis, atskleisdami tuometinius vargus.

„Aš pati juk skaitau apie Sibiro gyvenimą, man net sunku patikėti, jog taip iš tiesų buvo“, - savo lemtimi dalinosi I.Galdikaitė.

Jubiliejinis minėjimas

Šiemet bus minima jubiliejinė – 70-oji Gedulo ir vilties diena. Būtent tiek metų praėjo nuo dienos, pakeitusios daugelio lietuvių gyvenimą.

1941 m. birželio 14 d. 3 val. nakties enkavedistai pradėjo masinius lietuvių areštus. Lietuviai ištisomis šeimomis buvo tremiami į Sovietų Sąjungos gilumą, Sibirą. Per savaitę iš Lietuvos išvežta 30 tūkst. Lietuvos piliečių. Iki šiol tiksliai nenustatyta tikslaus ištremtųjų ir žuvusiųjų pakeliui į tremtį skaičiaus. Žmonės buvo tremiami krovininių traukinių vagonuose. Iš viso 1941–1952 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 132 000 žmonių, apie 28 000 iš jų žuvo.

Įvairiose Sibiro vietose tremtiniai buvo verčiami dirbti medkirčių, geležinkelio tiesėjų ir kt. sunkius fizinius darbus. Be to, juos vargino šaltos aplinkos sąlygos, jiems patiems teko statytis būstus. Ypač sunki padėtis buvo ištremtųjų į negyvenamas salas Lenos žiotyse, prie Laptevų jūros. Čia tremtiniai turėjo kone plikomis rankomis statydintis jurtas, žemines, barakus.

Blogas laikotarpis – laikinas

Tikriausiai teigiamų emocijų kupiniems žmonėms nesunku jų rasti ir sunkiuose gyvenimo laikotarpiuose. Būtent tokia ir ponia Irena – visuomet švytinti ir skleidžianti puikią nuotaiką. Nors nesivaržė papasakoti ir apie tai, kas anuomet neramino daugelį žmonių, apie tuos, kurie taip ir nebepamatė savo gimtinės.

„Mama man pasakojo ir apie anuos laikus, kai dar nebuvau gimusi, prieš tremtį. Pasakodavo, kaip tekdavę eiti į miškus, prisiminusi papasakodavo, kokių regėdavę blakių, kaip nuo jų gindavosi“, - pasidalino keletu detalių palangiškė, patikinusi, jog toks gyvenimas išties žmones užgrūdino ir jie vėliau suprato, jog bet koks blogumas yra laikinas. Jie išgyvenę kur kas didesnius vargus, drąsiai gali teigti, jog esama ir blogesnių situacijų, nei kad jų susikuria šiuolaikiniai žmonės.

„Juk tremdavo intelektualus, nepratusius prie sunkaus, fizinio darbo. Jei neįstengdavo padirbti, vadinasi, nieko neuždirbdavo, negalėdavo parnešti duonos namiškiams, kurie išalkę laukdavo. Kitiems tai buvo sunkiai pakeliama situacija, vieni ir neištverdavo, nusižudydavo“, - atskleidė skaudžiąją tremties pusę, papasakojusi, jog politiniams kaliniams taip pat tekdavo sunki dalia. Kai kuriems tremtiniams pavyko susikurti kuo įprastesnį gyvenimą.

Tikrieji namai, kuriuose esi savas

„Galiu pasakyti, kad toks suvokimas, jog dabartinės padėtys yra tik smulkmenos, palyginti su tuo, ką yra tekę patirti kitiems žmonėms, ateina su amžiumi. Žinoma, ir dabar esama žmonių, kuriems išties labai sunku verstis, bet reikia tikėtis, jog ateis ir geresni laikai“, - optimizmo krisleliu pasidalino palangiškė, turėjusi progą įvertinti savo gyvenimą ir šalį dar kartą.

„Žinoma, sunku anais laikais buvo ir likusiems lietuviams, visgi jie buvo namuose, tarp savo sienų, juk neveltui sakoma, jog ir sienos gelbsti“, - palygino skirtingų likimų lietuvius miestelėnė.

1957 metais šeima grįžo į gimtinę – tai buvo išsiilgti ponios Irenos tėvų namai ir naujai atrasti jos pačios, tačiau kaip pati patikino, nors jos gimimo liudijime įrašyta, jog jos gimimo vieta Sibire ir ten praleido savo septynerius gyvenimo metus, tikrieji namai yra čia – Palangoje, kur iki tremties gyveno jos tėveliai.

„Žmonės skundžiasi, jog blogėja ekonominė situacija, tačiau nors ir nėra lengva, visgi esame Lietuvoje, savoje gimtinėje, savame krašte, kuriame – laisvė, taip buvusi trokšta“, - nusišypsojo pašnekovė, patikinusi, jog dabar daug žmonių išvyksta laimės ieškoti svetur, visgi savas gali pasijausti tik savame krašte. „Savo tėvynėje esi savas žmogus, svetimame krašte tokiu niekuomet nepasijusi“, - akcentavo I.Galdikaitė.

Teigiamas tremtinių požiūris

„Senųjų tremtinių požiūris buvo toks, jog aš nieko blogo niekam nepadariau, kas gali ateiti ir pasakyti, kad aš ką blogo padariau. Tačiau vėliau paaiškėjo, jog gali, kiek buvo ištremta žmonių...“, - slogius vyresniųjų tremtinių prisiminimus prikėlė I.Galdikaitė.

Pašnekovė pastebėjo, jog visgi sugrįžimas į savąją žemę tremtinių požiūrį gerokai pakoregavo. Pasak jos, jie tikrai moka džiaugtis gyvenimu, jie ėmė vertinti kur kas didesnes vertybes nei kai kurie. Materialusis pasaulis, palyginti su meile žmogui, gebėjimu užjausti, nublanksta ir tikrai netampa svarbiausiu prioritetu.

„Šiuolaikiniam žmogui norisi visko šiandien ir tuoj pat, tačiau kartais susimąstoma, jog reikia mokėti iš tiek, kiek turi pragyventi, turint omeny, ne tik materialųjį pasaulį. Žmogus nebemato nei grožio, nei jūros, esančių šalia. Geriau skuba į svečias šalis. Išties žmonės labai daug mato pasaulio, netgi kitoks dabartinis bendravimas, suteiktos visos galimybės bendrauti atstumu, tad ir artumas palaipsniui praranda tikrąją prasmę“, - savo pastebėjimais pasidalino miestelėnė, pati gyvenimo vietos nebandžiusi iškeisti.

Nors jos prisiminimuose tremtis nepaliko „pulsuojančių žaizdų“, visgi žmonių, ten išgyvenusių didžiulius vargus, požiūrį ji jaučia ir pati ne ką prasčiau moka džiaugtis gyvenimu, kvėpuojant savos šalies oru.