S. Povilaitis vertas daugiau, nei autografo ant sienos

Beveik aštuonis mėnesius užtrukę svarstymai apie garsaus lietuviškos estrados atlikėjo Stasio Povilaičio atminimo įamžinimą pagaliau baigti. Atmetusi siūlymus statyti paminklus, rengti tradicinius atlikėjui skirtus festivalius, savivaldybės konkurso vertinimo komisija pasirinko dainininko autografą ant Koncertų salės fasado.
Konkurso nugalėtojų – uostamiesčio architektės Gerdos Antanaitytės ir dailininko Romo Klimavičiaus pasiūlymas ant salės išorinės sienos suformuoti S. Povilaičio autografo įspaudą, išties originalus. Ne tik įvairiose pasaulio šalyse, bet ir Lietuvoje jau yra žinomų žmonių šlovės alėjų su delnų, pėdų įspaudais, tačiau dar neteko girdėti, kad visuomenei svarbaus žmogaus atminimas matomoje vietoje būtų įamžinamas jo autografo įspaudu.
Tačiau pasirinkus tokį atminimo būdą, negali nesutikti su vienu interneto platybėse pastebėtu įvertinimu: „Mažoka“. Nors ir kokia vykusi konkurso nugalėtojų pasiūlyta autografo idėja beatrodytų, kažkur giliai vis neapleidžia įtarimas, kad valdžia pasirinko finansiškai patį pigiausią pasiūlymą, kurio įgyvendinimui biudžete skirtų 40 tūkst. eurų ne tik užteks, bet dar ir turėtų likti.
Ir iš tiesų, ar neatrodo, kad daugiau nei pusę amžiaus trukusios Lietuvos estrados epochos reiškiniu buvusiam S. Povilaičiui toks atminimo ženklas yra pernelyg kuklus. Autografas ant jo koncertinę veiklą žyminčioje vietoje atsiradusio statinio prilygtų efektingai uogai ant torto. Bet kur gi pats tortas?
Matyt, įvertindama, kad pasirinkus šį S. Povilaičio atminimo įamžinimo būdą bus sutaupyta biudžeto lėšų, miesto valdžia, regis, vėl prisiminė atlikėjui skirtos memorialinės ekspozicijos Koncertų salės vestibiulyje organizavimą. Ne tortas, aišku, bet vis šis tas.
Dainininko autografas ant sienos ir jo asmeninių daiktų, apdovanojimų, fotografijų nuolatinė ekspozicija pastato viduje stumte stumia prie natūralios išdavos – pati koncertų salė turėtų vadintis S. Povilaičio vardu. Juolab, kad tokia idėja iškilmingų maestro laidotuvių metu spontaniškai buvo kilusi gausybei žmonių. Internautai tarpusavyje net varžėsi dėl šios idėjos autorystės.
Iš pradžių būtinybe S. Povilaičio atminimą įamžinti jo vardu pavadinant Koncertų salę, neabejojo ir miesto vadovai. Vos prieš pusantrų metų šį sumanymą įgyvendinti buvo pasiryžęs ir Palangos meras Šarūnas Vaitkus. Užpernai spalį šalies žiniasklaidai jis teigė esąs įsitikinęs, kad šioje vietoje buvusioje Vasaros koncertų estradoje keletą dešimtmečių koncertavusio S. Povilaičio vardas yra tinkamiausias naujajai koncertų salei.
Viešai buvo žadama, kad pritarus Palangos miesto tarybai, maestro vardas ant pastato fasado pasirodys dar iki 2015 metų pabaigos. Tokio miesto valdžios užmojo pamaloninta atlikėjo našlė Birutė Povilaitienė neslėpdama džiaugsmo sakė, kad Stasio vardu pavadinta koncertų salė Palangoje jam tikrai būtų gražiausias paminklas.
Tačiau, kaip dažnai Palangoje būna, valdžios koridoriuose ūmai suliepsnojusi idėja netrukus staiga užslopsta, lyg būtų pamerkta į Baltijos jūrą. Nepraėjus nė mėnesiui nuo aistringų valdžios pareiškimų viskas nutilo, o visuomenei buvo nukirsta, kad Palangos koncertų salės pavadinimas S. Povilaičio vardu papildytas nebus.
Neoficialiai buvo kalbama, kad šiam sumanymui nepritarę kai kurie tarybos nariai, nors šis klausimas tarybos posėdyje svarstomas ir nebuvo. Kas tie tarybos nariai, kuriems S. Povilaitis atsistojo skersai gerklės, ne tiek ir svarbu. Įdomiausia būtų išgirsti jų argumentus. Kokią grėsmę jie įžvelgė salę pavadinus žinomiausio Lietuvos estrados atlikėjo vardu? Juk Palangos vardas iš pavadinimo niekur neišnyktų ir šis objektas vadintųsi „Palangos Stasio Povilaičio koncertų salė“. Juo labiau, kad ir patį S. Povilaitį ne tik palangiškiai, bet ir visa Lietuva linkusi labiau tapatinti su Palanga.
Žinia, kad visuomenei ir valstybei nusipelniusio ir gerbiamo asmens vardo suteikimas bet kuriam objektui suteikia daugiau iškilmingumo ir svarbos. Dabar gi Palangos koncertų salė atsiduria vienoje gretoje su bevardžiais koncertinius renginius organizuojančiais objektais ar rajoniniais kultūros namais. Juk ne veltui Lietuvos didmiesčiuose pastatytos didelės sporto salės kažkodėl pavadintos arenomis. Ir būtų žymiai geriau, jei jos reklamuotų ne teisę į pavadinimą nusipirkusias dideles įmones, o Lietuvos sporto legendų vardus.
Ar po 20 metų iš fasado raukšle virtusio įspausto dainininko autografo Palangoje kas beprisimins patį Stasį Povilaitį? Kas jis toks buvo ir ką jis reiškė žmonėms? Dainininko vardu pavadinta Palangos koncertų salė ateities kartas priverstų neužmiršti bent jo pavardę.
Būsimiems koncertų salės koncesininkams draudžiama keisti salės pavadinimą, kad jie nesugalvotų jo parduoti kokiems „Arvi kalakutams“. Tokio draudimo nė nereiktų, jei S. Povilaičio vardą salei duotų pati Palanga. Prie maestro pavardės jokie kalakutai jau nepriliptų.
Negi Palanga praleis progą savo miesto koncertų salei suteikti daugiau išskirtinumo? Laiko tam dar yra. Palangos Stasio Povilaičio koncertų salė gali atsirasti dar šią vasarą. Tuomet čia kaip tik pritiks ir maestro autografas ant sienos, ir jo asmeninių daiktų ekspozicija salės vestibiulyje.
Ir pagrindinė didžiausio šalies kurorto kultūros renginių vieta visiems legendinio atlikėjo gerbėjams liks sava.