Rytas priešais Nemirsetą

 Judesys! 

Tik judesys vedasi į priekį Gyvenimą ir visokeriopą pažangą, tik judesys sveikatina žmogų, įsiūbuoja jūrą ir, spartinant vasarėjančius žingsnius, praturtina Palangą.

„Ei, žmogau, tik eidamas tu ir šįryt būsi laimingas, nes yra dvipusės galimybės: Klaipėdos pusėj – „vydūniškoji“, turtinanti sielą ir kūną, Liepojos pusėj – „gelbėtojiškoji“, kur Reabilitacinė ir kitos ligoninės (bet LIGONINĖS!), ir ... Amžinasis oro uostas, iš kurio jau niekas nebepaskambina, nors žadėtojų per savo 66 metų gyvenimėlį sutikau kelias dešimtis.

Neskambina. Mintyse atsiranda palaidotojo pavardė, vardas, veidas ir vėl, tarytum smiltys palei jūrą, vėjo genamos tolsta, nutolsta net ir prisiminimai...

Kapinės – ne kavinė, į kurią visada turi šansą sugrįžti ir pakartoti. „Požemio baras“ kitaip vienija. O gyvajam geriau ne ten, kur godžiai riejamasi, o kur kojos virsta sparnais, kur ketvirtajame kilometre pagauni ritmą ir niūniavimą savyje, kur širdis jaučia malonią gyvensenos pilnatvę, kur, anot rusų, „ir gyvenimas gražus, ir gyventi norisi“. Dar daugiau: aš tokias savo būsenas apibūdindavau kaip „sielos orgazmą“. Gera.

Ūmai internetiniame portale atrandu: ne aš vienas protingas. Man – „sielos orgazmas“, kas kitiems (mokslininkams!) – „smegenų orgazmas“. Autonominė sensorinė meridionalinė reakcija – ASMR, kai žmogų „apvaldo – aplieja“ švelnumu serotoninas ir dopaminas, ir jauti visa esybe apimančią, džiugią atsipalaidavimo sieloje euforiją. Tai ir yra sąvoka – „Gražiai girtas gyvenimu“. Ne tik gegužę. Ir žiemą.

Tai ir patiriama absoliučioje Blaivybėje. Egzistencinis Gyvenimo kaifas, jaučiant savo TIKRUMĄ. Na gal Nepale, Tibete, Indijoje, ogi ir Palangos „prerijose“. Iš malonaus „orgazmo“ į realybę sugrįžti nesinori. Man smagu saulei kylant su savo „meiluže“, trenere, drauge Lita „pavaryti“ iki Nemirsetos – Šaipių – Olandų kepurės, kur žydi – putoja pasakos po jūros kriauše, o mintis vejasi mintį... ką ir šnekėt, tas Proto, Prasmės orgazmas dabar gal net vertingesnis už aną, iš 1970 metų...

„Atradus save malonu rujoti“, perironizavau ant 2014-ųjų gegužės slenksčio. Saulei kylant, plentui bundant, o abipus plento „pavasarinis erkių suaktyvėjimas“, kai tikrai nesigalvoja apie lapkričio žvarbanas nei apie pinigines sąskaitas, prasidėjus kitam šildymo sezonui.

Gegužė gal ir skirta pagalvoti apie augantį, kaip toji saulė, virš jūros gyvenimą, o ne apie duobkasius. Rojus vėl: pilnos jūros akys gulbių ir laivų.

... ir laivų, kurių nepastebėsi valstietiškuose Lietuvos valstybės rajonuose.

Visą parą aplink Žemės rutulį, tarsi siuvėjai su savo siūlais rūbą, laivai „apsiuva“ jūrinius pasaulio uostus.

Margais žiburiais apsipylę,

Laivai – tartum plaukiančios pilys.

Į uostą, iš uosto vis naujos

Tos pasakų pilys keliauja...

Laivams atviri jūros vartai,

Kad garsintų Klaipėdos vardą.

Ir Lietuvą girtų

Daug kartų.

Betgi kam – romantika, o kam darbas žvejybiniame ar prekybiniame laive – „kruvina procia“ – duonai. Šeimos ir valstybės ekonomikai.

Apsidžiaugiau, savo laiku (1991 metais) į saugią vietą pasidėjęs dvi iškabas, dvi darbo atsakingojo sekretoriaus pareigose Klaipėdoje, dviejomis kalbomis leisto laikraščio „Lietuvos žvejys“ – „Rybak Litvy“ redakcijoje. Keitėsi santvarkos, prireikė naujų iškabų, galų gale – neliko nei iškabų, nei redakcijos, nei Lietuvos žuvies pramonės gamybinio susivienijimo, tik buvę „Lietuvos žvejo“ darbuotojai: Adelė Žičkuvienė, Dalia Bikauskaitė, na, dar ir Gediminas kai kada paragina Griškevičių vis atsigręžti į laivus jūroje, o svarbiausia – jūros žmones, kurių pastangų dėka kaip ta pavasarinė gulbė atšvito, „sulietuvėjo“, studentišku, o ne kariniu miestu pavirto mūs Klaipėda. Klaipėdos žurnalistikos asas Antanas Stanevičius trumpu eilėraščiu rašė:

Žmonės,

Kaip čia gyvenat –

toksai triukšmas!..

Ūžia

ir ūžia

jūra...

„Tegul gaudžia – vistiek perdžiant ar vemiant – dirbt reikia, žuvies turim sugauti daug, planus viršyti reikia, nes... reikia ėsti, noris išgerti, norisi gražuolių moterų, aistros reikia, kad vėl galėtum „atsileidęs“ jūrom – vandenynais plūduriuoti“, – sakydavo į „Lietuvos žvejo“ redakciją užėję jūreiviai ir šturmanai, kapitonai. Jie palikdavo kramtomosios gumos ar kokių įdomesnių ženkliukų iš tolimojo, mūsų svajojamo kapitalizmo, o mes, žurnalistai, nudžiugindavom savo vaikus.

Iki „pašaknų“ sugriauta, subombarduota, karo nuniokota, nužmoginta Klaipėda visaverčiam gyvenimui budo lėtai, sunkiai, bet... nubudo! Štai, ką apie tai rašė labai puikus kolega, ir Palangai daug tekstų skyręs, visaip išprusęs, mąslus vyras, lygiai prieš dešimtmetį į Amžinąjį uostą „išplaukęs“ Vytautas Bajoras: „Klaipėdą mes kūrėm iš naujo. Mes – tai žemaičiai, aukštaičiai, dzūkai, Vilnijos gyventojai, atvykę draugai iš kitų šalies kampelių. Kūrėme, galim sakyti iš nieko. Uostas buvo susprogdintas, griuvėsiais virtę visos  miesto įmonės, didesnieji pastatai, ištisi gyvenamieji kvartalai.

Pirmasis išvaduotos Klaipėdos vyriausiasis architektas Albertas Cibas rado prieškarinį miesto planą. Sužymėjus pastatus (visai sugriautus, galimus remontuoti ir atstatyti), paaiškėjo: mieste po išvadavimo liko 6 vietiniai gyventojai ir 220 tūkstančių (iš buvusių 500 tūkstančių) kvadratinių metrų gyvenamojo ploto, kurį galima atstatyti. Sugriautos įmonės, tiltai, atkirstas vandentiekis...

Į Klaipėdą atvykau, kai jau tik kur ne kur dūlėjo griuvėsiai. Miestas turėjo 50 tūkstančių gyventojų – kiek ir 1939 metais. Dirbo pramonės įmonės, kursavo autobusai, kino teatruose rodė „Padangių lėtąjį“ ir „Tarzaną“, Dramos teatre ėjo „Platonas Krečetas“, „Viktorijoje“ ir Briedyje“ skambėjo „Miška, Miška, gde tvoja ulybka?“, turguje invalidai virkdė armonikas, būrė čigonės, zujo kišenvagiai, kolūkiečiai (jau kolūkiečiai!) žvigino paršelius...

Miestas gyveno, kūrė, stiebėsi į viršų. Ir aš įsidarbinau, sutvarkiau karo supainiotus vidurinės baigimo reikalus neakivaizdinėje mokykloje, įstojau į Mokytojų institutą. Beje, tai buvo aukščiausias mokslas Klaipėdoje. Dar veikė amatų mokykla, pastate, kur dabar Politechnikumas, ir pedagoginė bei medicinos mokyklos.

Darbai kvietėsi iš visų pusių. Tačiau visko pagrindų pagrindas buvo žuvis. Vyrai pakvipusiais vatinukais ir atraitytais ilgaauliais vienos kojos spyriu atidarinėjo užkandinių duris, drąsiai žengė per restoranų parketą, saujomis žarstė padavėjoms rublius ir „červoncus“. Kai kas juos pravardžiavo „treskajedais“, bet visi lenkėsi prieš pinigą. O kai 1953 metais per Zundą prasmuko pirmieji trys traleriai į Atlantą silkių gaudyti, pravardė buvo užmiršta. Barzdoti vyrai mostagavo iki pat krūtinės druskos nuėstomis rankomis, Žvejybos uosto rajone pakvipo silkėmis, į tolimus šalies miestus lėkė ešelonai su šiuo dabar delikatesiniu, o tada visų niekinamu, bet pelniningu produktu.

Miestą krėtė silkių bumas. Gilėjo ir kaustėsi betonu krantinės, dygo šaldytuvai, konservų ir žuvies apdorojimo įmonės, taros gamykla, tinklų dirbtuvės. Nauji galingesni laivai veržėsi pro uosto vartus. Vis tolyn, vis gilyn. Norvegų ir Šiaurės jūros, Vakarų ir Pietų Atlantas atvėrė savo gelmes Klaipėdai. Į šalies sostines lėkė raportai, pergalių saliutai. Tris miesto ekonomikos ketvirtadalius sudarė žuvis, iš esmės ji lėmė ir visos Respublikos planų likimą.

Bumas tam ir yra, kad iškilęs atslūgtų. Atsimenu jo parodoksalią pabaigą. Dvi plaukiojančios bazės keletą mėnesių stovėjo pakrautos prie krantinių. Šalis prisisotino silkių, nuo Baltijos iki Ramiojo vandenyno niekas nebenorėjo jų pirkti! Taip tie tūkstančiai tonų, jei nemeluoju, ir buvo patyliukais „nurūšiuoti“, pusvelčiui atiduoti lapių fermoms ar dar kažkam. Tai buvo paskutinieji silkių laimikiai. Besaikė žvejyba (ne vien klaipėdiečių) nualino Norvegų bei kitas jūras, ir tarptautinė konvencija uždraudė žvejoti silkes.

Dabar  galvoju, kad, matyt, ir be tos konvencijos bumas būtų priėjęs savo natūralų galą. Žinoma, silkė – viena pelningiausių žuvų, bet ir kitos gana vertingos. Įgytas žuvies pramonės vystymo pagreitis nebuvo prarastas. Ir dabar žvejyba užima svarbią vietą miesto biudžete; užims ją, kaip matyti, ir po 2000-ųjų metų. Tik išsilygino interesai. Kaip batuotą jūrų užkariautoją pakeitė elegantiškai apsitaisęs jūreivis, taip ir pati pramonės šaka įėjo į tolygaus vystymosi vėžes. Ji ne vien duoda žuvį mūsų stalui, bet ir paskatino kitų giminingų gamybų augimą. Sustiprėjo Bandomoji laivų remonto įmonė, išaugo pramonės gigantas – Vakarų laivų remonto įmonė su savo priedėliu – Vakarų mechanine laivų remonto įmone. Sušelpė kadrais žuvies pramonė ir Lietuvos jūrų laivininkystė, kurios indėlis, ypač pradėjus veikti tarptautinei jūrų perkėlai Klaipėda-Mukranas, vis labiau didėja.

Klaipėda garsi ne vien jūra, žvejais ir jūreiviais, yra daug kitų stambių ir svarbių pramonės, transporto ir statybos įmonių“.