Raimondas Daukša: „Ekspresionizmas – mano kūryboje“

Gaila, labai gaila, kad kuriam laikui (manykim!) į tulpių ir vėjų malūnų šalį – Olandiją – menų studijuoti išvažiavo ką tik Palangos senojoje gimnazijoje brandos atestatą gavęs vienas iš pačių talentingiausių jaunųjų intelektualų – avangardizmo šalininkas, jau ir knygą iliustravęs Gintas Kvedaras.

Kūrybiškas kaip ir mama

Kūrybiškas, kaip ir jo darbšti mama tautodailininkė, „Mėguvoje“ sąžiningai besireiškianti Irena Kvedarienė bei seserys, vaikinukas iš Saulėtekio tako džiaugėsi: „Paskutinėje klasėje man pavyko – dailę dėstė labai fainas mokytojas Raimondas Daukša. Jis visus mus suprato. Mes labai gražiai sutarėme su mokytoju, žinomu tapytoju ekspresionistu Raimondu mus vienija noras vėl prikelti senąjį Parodų paviljoną. Meras Šarūnas Vaitkus ir miesto tarybos narys, kultūrininkas Nerijus Stasiulis irgi gražiai kūrėjus supranta. Linkiu, kad Raimondas Daukša, kuris idėjomis verda kaip „čainykas“, Palangoje dabar ir ateityje su bendraminčiais sukeltume energingą „egzistencinį tūsą“, išvedantį visus iš provincialaus dvasinio snaudulio. Tik nebijokime atsinaujinti, „fliuksintis“, nebijokime sielų restauracijos“.

Šie mokinio – užsienyje studijuojančio palangiškio Ginto Kvedaro žodžiai tebūnie vietoj pasveikinimo Gintaro gatvėje gyvenančiam savo Mokytojui – tapytojui R.Daukšui jo 50-ojo gimtaslenksčio proga.

Parodų paviljone vėl „atšvito“ intelektualieji „Brindziukai“

Skambus buvo atkuriamasis senojo „Kupeta“ praminto sovietinės Palangos kultūrinio „sarkofago“ akordas. Čia susirinko visi gabiausieji Senąją gimnaziją baigę mokytojų Anielės ir Jono Brindzų humanitarai – „eurovaikai“. Tai ne tik didysis šio rugpjūčio „triukšmo“ Parodų paviljone sukėlėjas, 2000 metų rudenį žuvusio avarijoje neeilinio talento kūrėjo Edvardo Žibos tradicijų tęsėjas, tapytojas Raimondas Daukša, bet ir kitos „Figūros be glazūros“. Jau trylika metų Danijoje gyvenanti buvusi miesto spaudos bendruomenės bendradarbė meistriškai poetines ir muzikines irgi avangardines improvizacijas kurianti, Meilė Sposmanytė, virtuoziškas dizaineris, dabar kaunietis Darius Petreikis, jo žmona Eglė ir sūnus Rokas, taip pat, pasak Meilės,  „Palangos „Šanel“ – nepakartojamų rūbų kūrėja Sigutė Tarvydaitė-Lenkauskienė. Rugpjūčio 9-ąją Parodų paviljone „pažiro“ elitinis ne tik pajūryje „Antilochų desantas Palangoje“. Jame – tos pačios Senosios gimnazijos „išaugintinis“, Nacionalinės premijos laureatas Rolandas Rastauskas (RORA), genialus ir nedegantis aktorius Benas Šarka, fotografijos grandas Remigijus Treigys, Mindaugas Špokas (Špokauskas), Gražina Oškinytė, Audrė Bukauskienė, Rusnė Pazdrazdytė, Sida Keblytė,  Donaldas Žitkus... O dar originalioji Monika Rukšėnienė vaikų bibliotekoje. „Antilochų desantas“ ir „Ypatingai slapta vietinių grupė „Palesink genį“, vadovaujant Raimondui Daukšui, gaiviai ir vaisingai, padedant jo sūnui Tomui, originaliai „pasiautėjo“, parengė keliolika meninių instaliacijų atgaivintame Parodų paviljone, kuris dėsningai turi idealias sąlygas čia ir dabar virsti Palangos Moderniojo meno centru. Nes tai nėra vienadieniai „Kreyzy“.

Širdys permuša Baltijos mūšą

Čia dera cituoti nūdienos jaunalietuvių sielų vibracijų „credo“, kurį taikliai nusakė argumentų kalba, drąsiai su pačiu Tomu Venclova polemizuojanti poetė – eseistė – visada muzikaliai Palangos smėlynuose lyg „Yoko Ono“ sušvintanti Meilė Sposmanytė: „Širdys mūsų permuša Baltijos mūšą... Grūdinkimės, bliamba. Mano – tik kojos Danijoje. Man tikrumoje rūpi, labai rūpi, kas yra kas ir kodėl Lietuvoje, kokia Palangos „dūšia“ šiandien ir kokia bus Palanga 2013 metais, kai taps visos Lietuvos kultūros sostine“.

Viešpatie, kaip gerai, kad dar ne visos akys, ne visi žvilgsniai mato vien tik plyšį banko sienoje, kad rūpi ne vien tik besaikė „stresjadra“ ar lova – smuklė – tualetas, kokia ten Darbo birža be darbo, bet ir minties lavinimas, lesinimas, palangiškio – erudito auginimas. Juk tai tiesa, Raimi? Kad grubus, komercinis pasaulis „Perku – parduodu“ nesužeistų, nesuteptų, nenužudytų jautrios, meniškos, haveliškos naujalietuvio sielos, o be jos Palanga taptų... rudenišku morgu.

                      „... Vėl tyla. Pilnatis ir šešėlis.

                      Tris taures vėl užlieju vynu.

                      Trys rausvi ežerai – trys įkaušę mėnuliai

                      Ir šešėlis tuojau praras save.

                      Pilnatis, supilta taurėn – štai ir viskas,

                      Štai ir viskas,

                      Ką reiktų išgerti, kolei rytas...

                      Kolei rytas.

                      (Iš Meilės Sposmanytės eilėraščio „Noktiurnas su senovės kiniečiu“. Almanachas „Aitvaras“, 2000 m.).

„Ar atsikasim protaką į jūrą, Raimondai?“

Man asmeniškai patinka jaunųjų palangiškių pateikiama kitokia Palanga. Kur telpa visi laiko klodai ir mirę bei gyvosios visų tautybių ir tikėjimų sielos.

Nors žmogaus pasąmonė yra pilna ir klastingų „užkaborių“, gera, net būtina yra pasukioti, nužvalgyti asmeninį Sieloskopą, ir šitaip chaose atrasti harmoniją, save joje, tikrumą, meną – šitaip jie tampa maišto prieš žmonių elgsenos alogizmus sąjungininkais.

                      Nors pasaulis ir gėlėtas,

                      Tu be meno – utėlėtas,

                      Neišnyks galvočės sraigės,

                      Jei netarsi: „Kelias baigės“.

Vienas tarp novatoriškumu iškilesniųjų Palangoje menininkas Raimondas Daukša pastebi: „Kaip mes matom – taip mes darom. Įeini – ir čia faina. Kiemo pievelėse – geniai, geniai, geniai. Mes: „žmogau, palesink genį!“

Bet tikrumoje mes neatrandam naujos Baltijos jūros. Visos mūsų idėjos ateina iš istorijos požievio, visur – sąsajos su senove. Ką gali sugluminti fiestos programinis pavadinimas – „Antilochų desantas Palangoje?“ Paskaityk Homero epą „Iliada“ apie Trojos karą. Vienas iš karių – graikas Antilochas“.

Štai, galiu nutapyti abstrakčias kompozicijas pelenais ant faneros. Bet kūdikiui košės iš žvyro ar smėlio neišvirsi. Reikia maištingų tradicinių manų ar kitokių kruopų.

Menininkas – kas sekundę yra alkanas klajūnas, minties perlo ieškovas naktyje. Smagu, kai yra bendraminčių. Oho, daug laisvos minties naujų idėjų, būsimų meninių atradėjų yra dabar Palangos moksleivijoje! Dabar tai labiausiai ir nudžiugina – noras kurti, eiti, daryti, nuvartyti nuo kelio kelmus, užvartas, nenusiminti, būti kuriančių gyvenimo dailės dalyviu. Ne šalikelėje. Nenusilatraujant. Smagu, kad dabar mums, vietos menininkams, vėl čia parodytas miesto valdžios dėmesys, surasti labai reikalingų ekspozicinių erdvių, patalpų raktai. Visi kurstykim kūrybos žaizdrą“, – savo neeilinio 50-ojo gimtadienio išvakarėse palangiškių širdims artimuose Meno namuose kalbėjo Vilniuje, Klaipėdoje, Palangoje ne vieną autorinę parodą surengęs vienas iš radikaliausių, originaliausių mūsų tapytojų Raimondas Daukša.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".