„Pirktinukai“ arba „Uždarykit piniginę ir nutils greit kakarinės...“

Dabar – kiti laikai. Reikia, „seneli, gyventi turtingai, o ką?“ – šio rugsėjo išvakarėse pasakė Saulėtekio tako ... aštuonmetė ir vėl „įsikniaubė“ į „planšetinį“.
Jau mano komjaunuoliškoje jaunystėje populiariai ne tik ideologiniuose reikaluose buvo tariama tokia nuostata: „Mes nenorime įžeidinėti tikinčiųjų jausmų“.
Aš tikrai nenorėčiau „reguliuoti“ tikrai privačių jauniausios kartos auklėjimo reikalų, spręsti „kapitalistėjantiems“ tėveliams privalomų problemų, jeigu nekiltų esminis, visuomenei svarbus ir rūpimas, nes ją, tai yra mus visus liečiantis klausimas: „Ar sąžiningas gerumas, mandagumas, švelnumas, pagarbus dėmesys – labdara, išmalda ar tiesiog pareiga, kasdieniška norma? Nes kol kas – seklus „jausmų vakuumas“. Dar graudžiau – dykynė. Jausmų nebuvimas. Vien tik mažalietuvių visus perrėkiantys reikalavimai, pretenzijos, ambicijos ir net isterinės užgaidos: „Aš noriu ir tu man privalai ... supirkti DAUG-DAUG-DAUG ... ką aš matau... kaip tu gali neturėti pinigų? Tu ką – ubagas?“
Būkim atviri: viešumoje dominuoja elementarus chamizmas, agresija, netgi pradžiaklasių mergaičių užgauliojimai, keiksmažodžiai, abejingumas kitiems. Egoizmas, tuštybė dažnusyk praauga vaiko protą, nes, liūdniausia, tenkinami ne intelektiniai vaikų poreikiai, o momentiniai kūno instinktai.
Ūmai nustembi: šių dienų jauni lietuviai tėveliai bijo savo vaikų, bijo jų įžūlumo, rėksmingų pretenzijų ir, kad nebūt gėda prieš kitus, skuba tenkinti mažų besočių įgeidžius. Šitaip – vasarotojai, šitaip – ir palangiškiai.
Šioje vietoje menasi dažnai kartotasis poeto, jūreivio ir fotomenininko Vytauto Brenciaus klausimas: „Į kokį pasaulį paleidžiam vaikus?“
Dabar vėl nuskubu į savo „vaikystės funikulierių“ ir norėčiau kelis sykius pakartoti: „Aš gyvenau labai, labai gražios, švelnios, kito žmogaus širdį jaučiančios, suprantančios ir vienas kitam padedančios Tarybų Lietuvos visuomenėje, kur buvo gerbiamas ir vaikas, ir senelis. Ir daugumai visko užteko, nes nieko nebuvo per daug“.
... nes nieko nebuvo per daug...
Dabar – per daug abejingųjų (vaikų, o ir suaugusiųjų) šalia esančiajam kaimynui, bičiuliui, net giminaičiams, nes daugelio „širdžių siūlus“ suvėlė, supainiojo, sukarpė turtiniai santykiai, greito neuždirbto geidimas.
Kas dabar gilinasi į katalikiškąją nuostatą – „padėk artimam savo“?
Žuvis genda nuo galvos – ar ne amoraliai (jau įprasta!) elgiasi vienas kito atžvilgiu agresyviai nusiteikę Palangos politikai, verslininkai?
Visuomenės moralė mūsų nugyventoje Tarybų Lietuvoje buvo žymiai, ryškiai aukštesnio lygio negu dabar. Buvombiednesni, bet akivaizdžiai teisingesni, jautresni, kaimyniškesni, ir tai nebuvo nė Maskvos, nė Vilniaus, nė CK speciali nuoroda – „Tvarka ir drausmė, kaip ir darbas, privalomi kiekvienam. Kiaurą „parą, nepaisant amžiaus“. Iš sakyklų to paties mokė ir kunigija.
Už nedrausmingumą mokyklose buvo rašomi „Elgesio pažymiai“. Dabar – palaida bala. Vaikai virkdo suaugusiuosius. Ogi, kur nepadeda žodžiai, padeda ekonomika, sumažinkim pirkimus vaikams. mokykim taupumo. Bus sveikiau.