Petras Baronas: „Esu susirgęs Šventąja – ji man viskas“

Šventosios skulptoriaus Petro Barono darbai savotiškai primena erdvinius paveikslėlius: trumpai užmetus akį neretas šio menininko kūrinys primena tik linijų sankirtas ar neįprastas figūras, tačiau atidžiau įsižiūrėjus atsiskleidžia kur kas gilesni simboliais užkoduoti klodai ir neįtikėtinos gelmės. Lietuvos dailininkų sąjungos narys, Palangos S. Vainiūno meno mokyklos mokytojas, vienas iš Lietuvos dailininkų ir dailės pedagogų plenerų „Šventosios žemės atminties ženklai“ organizatorių, Šventosios herbo autorius sakė, jog kalbėti simbolių kalba jam įdomiau nei tiksliai atkartoti vaizdą. Savęs nei savo darbų liaupsinti nelinkęs menininkas tikino, jog jam priimtiniau, kai už jį kalba kūriniai. „Nesu šnekus. Mano darbas vyksta tyloje“, – sakė P. Baronas.

Medaliuose užfiksuoti šviesuoliai
Vienas iš P. Barono kūrybos barų – medaliai. Daug pasakoti nelinkęs menininkas noriai rodė savo kūrinius. Iš Palangai skirto ciklo medalių žvelgia iškilios vienaip ar kitaip su Palanga susijusios asmenybės: Maironis, P. Mongirdaitė, B. Oškinis, A. Mončys bei kiti šviesuoliai.
Kitas medalių ciklas skirtas Šventajai. Jam priklausantys medaliai alsuoja šio kampelio aktualijomis: Šventosios upė, bažnyčią simbolizuojantis medalis, jūra, apsikabinusi Šventąją, uostas, Elija, paties menininko sukurtas Šventosios herbas, liuteronų kunigai Thomas Falkenau ir jo sūnus Adamas. „Lipdžiau medalių ciklą „Mažosios Lietuvos raštijos veikėjai“. Juos lipdydamas paklausiau labai šviesaus iš šio krašto kilusio žmogaus – Mikelio Balčiaus, ar yra iš šio krašto toks veikėjas, ir M. Balčius man nurodė A. Falkenau“, – pasakojo P. Baronas.
Daugelyje medalių – simboliai, linijos, kurių netikėtos sankirtos sukuria naujus, savitus paveikslus, padedančius atskleisti perkeltines reikšmes.
Menininkas yra sukūręs ir medalių, skirtų istoriniams įvykiams pažymėti: Durbės, Žalgirio mūšiams. Medalį, skirtą Durbės mūšiui paminėti, iš vienos pusės puošia trys kalavijai, o iš kitos pažymėta mūšio vieta ir netoliese meška. „Trys kalavijai – tai žemaičiai, kuršiai ir estai, o meška – Žemaitija. Durbės mūšis labai reikšmingas mūsų istorijai – jei ne Durbė, ir Žalgirio nebūtų“, – teigė menininkas, apgailestaudamas, jog Durbės mūšis šiandien nušviečiamas pakankamai blankiai. Pasiteiravus, kaip pasirenka temas savo kūriniams, skulptorius sakė: „Kokias temas duoda, tokias reikia ir daryti. Pats aš daugiausia dėmesio skiriu Šventajai“.
Autorius pasakojo, jog kartais iškili asmenybė, regis, neturi nieko bendra su Palanga ar Šventąja, tačiau pakanka giliau pasidomėti, ir surastas atrodytų nereikšmingas faktas viską nušviečia naujoje šviesoje. „Nedaug kas atkreipia dėmesį, kad A. Mickevičius iš Lietuvos išvyko per Palangą – Klaipėdoje mažosios plastikos parodoje yra mano darytas metalinis medalis“, – sakė P. Baronas.
Naujausias P. Barono darbas – dar neužbaigtas medalių ciklas „Pirmieji Lietuvos fotografai“, kur medaliuose įamžinti žemaičių vyskupas M. Giedraitis, Telšių vienuolyno fundatorius P. Sapiega, M. Oginskis. „Dalyvauju tarptautiniame Telšių medalininkų simpoziume. Temas jau atsirenku: kunigaikščiai, Šventoji. Nesinori į šoną blaškytis – norisi daryti tai, kas yra tvirtai žinoma“, – prisipažino pašnekovas.
P. Barono medaliai vertinami ir tarp profesionalų. „Lietuvos Nacionalinis muziejus įsigijo mano medalių – jau ne pirmą komplektą perka“, – džiaugėsi skulptorius.

Piešiniai prabyla simboliais
Ne mažiau įspūdingi ir šio menininko piešiniai, skirti Šventajai, kuriuose subtiliai išreikšta mintis, perteikiama simbolių kalba. Gerai neįsižiūrėjus nesunku praslysti paviršiumi ir neįžvelgti prasmės. Kūrinyje „Šventosios negandos“ - Pandoros skrynia ir Šventoji. „Pandoros skrynia, iš kurios buvo išleistos visos blogybės, o viltis pasiliko. Šventosios uostas – kaip amžina viltis, kuri liko skrynioje“, – savo darbą, susietą su šiandienos Šventosios aktualijomis, pakomentavo menininkas.
Piešinys „Ramybė“ su gamtos motyvu centre iš tiesų dvelkia ramybe. „Čia matyti gamtos motyvas, uostas, ramybė, susitelkimas, globa. Gal reikėtų miestui nusiraminti, – savo kūrinio kalbą žodžiais perteikė kūrėjas. – Už uosto link Latvijos buvo kaimas. Pastačius uostą, sūkuriai pradėjo nešti smėlį, ir kaimą užliejo. Mano piešinys „Užlieti“ („Lejnieki“) skirtas to kaimo atminimui“.
Piešinys, pavadinimu „Miškas“ dvelkia kažko baugaus nuojauta, virš miško pakibęs veidas neatrodo labai geranoriškas. „Kartais įėjus į mišką lyg baugumas jaučiamas“, – savo kūrinio paslaptį atskleidė Šventosios menininkas.
„Būtingės bendruomenei“ – taip pavadintas piešinys, kuriame – bažnyčios altorius ir aplink jį susibūrusi žmonių grupė. „Šis skirtas bažnyčios bendruomenės 450-mečiui“, – paaiškino dailininkas.
Originalūs ir Šventajai skirti eskiziniai piešiniai: uostas, Šventoji – lyg sudarantys moters galvą, vainiką. Švelnus vėjas, draugaujantis su Šventąja. „Yra panaši skulptūra“, – sakė menininkas.

Sukūrė Šventosios herbą
Šventajai neabejingas menininkas pasidalino Šventosios upės krantų vizija. „Čia sūnus pasiūlė tokią idėją, o aš pamaketavau prie upės skulptūrų. Šventosios upę galima būtų pritaikyti plaukiojimui baidarėmis, prie upės galima būtų pristatyti skulptūrų. Numatytos ir stotelės krantuose. Įsivaizduokite, kokia trauka būtų, Šventoji patrauklesnė pasidarytų. Bet viskam reikalingi pinigai. Šia idėja visi žavisi, ji gyva jau nuo 2009 metų, bet įgyvendinimui nėra rėmėjų“, – stovėdamas prie maketo, nusivylimo neslėpė menininkas.
Galbūt ne kiekvienas žino, jog Šventosios herbas – P. Barono kūrinys. „Čia jau seniau buvo. Seniūnas E. Čilinskas sako, reikia sukurti herbą. Dabartinis herbas patvirtintas Respublikinės heraldikos komisijos prie Prezidentūros. 2008 m. prezidentas patvirtino herbą. Dabar jau yra sukurtas ir Šventosios seniūnijos antspaudas su herbu, Šventosios vėliava“, – kalbėjo P. Baronas.
Pasak menininko, pradžia nebuvusi lengva. „Dariau daug herbo eskizų. Iš pradžių jame buvo pavaizduotas ne laivas – bažnyčios, upės, vėjų rožė. Paskui pradėjau žiūrėti istoriją. Šventoji buvo anglų kolonija. Jie kūrė miestą, pavadinimu Janmarienburgas. Anglai du laivus pastatė – dėl to laivas herbe. Buvo parašyta, kad antspaude buvo laivas. Tuo vadovaujantis pradėjau daryti laivą. Šventosios herbe burės nuleistos – tai reiškia, kad laivas stovi, vadinasi, jis yra uoste. Iš pradžių buvo ir kitas variantas – plaukiantis, praplaukiantis laivas. Jis gražiai atrodo. Apsistojome ties stovinčio laivo variantu, nes jis simbolizuoja uostą, o raudona spalva herbe – iš anglų. Be to, ir lietuvių heraldikoje ši spalva yra. Sukurta ir vėliava su herbu“, – pasakojo P. Baronas.
Skulptorius yra sukūręs 1689 m. Janmarienburgui skirtą monetą. „Vienoje jos pusėje puikuojasi Šventosios herbas, o kitoje – uostas ir užrašai Sventaja (latviškai), Elija (kuršiškai) ir Šventoji – lietuviškas pavadinimas, – pasakojo autorius, dalyvavęs ir euro monetų konkurse. – Tam konkursui pateikiau tris variantus“.

Skulptūrose – Šventosios istorija
P. Baronas neapsiriboja medalių kalimu – skulptorius taip pat iš medžio skaptuoja skulptūras. Subtiliose šių formose slypi Šventosios istorija, žymūs šio krašto žmonės. „Skulptūra R. Kvikliui – Šventosios girininkui, žvejui, Kaune memorialinis bareljefas J. Naujaliui stovi. O J. Grušui – neįvykdytas, nes pritrūko pinigų. Palangos vasaros bibliotekai padariau nedidelę memorialinę lentutę „Pastato architektas Albinas Čepys 1966 m.“, – vardino kūrėjas.
Vaizdais prabilęs medis P. Barono kūriniuose kalba ir apie tai, kas, dirgina menininko vaizduotę. Skulptorius atkreipė dėmesį į skulptūrą „Griūvantis objektas“. „Šioji jau senokai daryta. Ji skirta „Anapiliui“. Skulptūroje – griūvantis objektas ir po juo pakišta parama, kad nenugriūtų“, – kalbėjo P. Baronas. O savotiškus į viršų kopiančius laiptus primenančioje skulptūroje „Virsmai“, pasak pašnekovo, užfiksuoti Šventosios istorijos įvykiai. „Čia ir negatyvas, ir pozityvas, o jei ši skulptūra stovėtų vandenyje ir atsispindėtų jame, ji primintų begalybę“, – sakė skulptorius.
Būtingės parapijos bažnyčioje tikinčiųjų akis džiugina dar vienas P. Barono kūrinys – menininko darytas laivas. „Prieš karą ten buvo toks laivas, bet jį buvo pavogę. Žmonės jau tiksliai neprisiminė, koks tas laivas buvo, tik sakė, kad mėlynas su burėmis. Tą laivą dariau vadovaudamasis dokumentika“, – kalbėjo menininkas.
Nors menininko skulptūros – įspūdingos, žadinančios vaizduotę bei atveriančios neįtikėtinas gelmes, pašnekovas prisipažino, jog šiandien iš jų išgyventi būtų labai sudėtinga. „Tarybiniais laikais skulptūra buvo amatas, o dabar – hobis, nes iš to neišeina išgyventi. Nors ir neuždirbi, bet dirbi, – šypsojosi P. Baronas. – Dariau dekoracijas Palangos grubiajam teatrui. Už vieną dekoraciją net nominuotas esu. Dekoracija vaizduoja burinį laivą, aplink plevėsuojantį laivą. Vėliau atsiveria milžinas, apačioje iš laivo pasidaro klumpės. Ir daugiau dekoracijų teko daryti, debesis darėme „Angelų pasakai“.

Organizuoja plenerus
Vien kūryba menininkas neapsiriboja. Palangos S. Vainiūno meno mokyklos mokytojai Audronė Bukauskienė ir P. Baronas yra Lietuvos dailininkų ir dailės pedagogų plenerų „Šventosios žemės atminties ženklai“ organizatoriai. Pasak pašnekovo, šiais plenerais siekta atkreipti visuomenės dėmesį į turtingą Šventosios istoriją. „Vyko konferencija, kurioje iškelta mintis, kad reikia žmonėms parodyti Šventosios istoriją – mes tą istoriją iškėlėme per dailę. Vaizdai žmonėms artimesni. Mes parodėme Šventosios istoriją kitaip. Šventoji galėtų atsigauti, jei būtų papuošta skulptūromis. Norėtųsi pastatyti informatyvias lentas – atvažiuoja žmonės, kurie nežino, kas ta Šventoji yra, – kalbėjo pašnekovas ir neslėpė apmaudo, jog kai kurie žmonės nesilaiko autentikos, iškraipo Šventosios istorijos faktus, juos naudodami taip, kaip patiems patogiau. – Mes stengiamės laikytis autentikos, faktų, nes kai kurie verslininkai istoriją naudoja taip, kaip jiems paranku. Kad ir Žemaičių alka – juk ten nebuvo šventyklos. O kai kurie žmonės dabar galvoja, kad būtent toje vietoje buvusi šventykla. Prie alkakalnio yra apdegęs stulpas – spėjama, kad toje vietoje buvo bažnyčia“.
P. Barono teigimu, norint, kad istorijos faktai nebūtų iškraipomi, reikalingas valdžios dėmesys, kurio šiuo metu, pašnekovo įsitikinimu, Šventajai labai trūksta. „Reikia miesto dailininko, architekto – viskas palikta likimo valiai. Suprantame, kad ir Palangai reikia dėmesio, bet ir Šventoji duoda pinigų už vasarą, o jai labai maža dalis skirta. Šventoji Palangai yra kaip šuniui penkta koja“, – apmaudo neslėpė pašnekovas.

Mokytojauja meno mokykloje
Kaip jau minėta, P. Baronas yra Palangos S. Vainiūno meno mokyklos mokytojas. Paklaustas, ar šiandien vaikai domisi menu, noriai jo mokosi, pašnekovas tikino, jog pasitaiko visko. „Yra įvairių vaikų: būna, ir domisi, ir paviršiumi eina. Vaikams stengiesi ir istoriją papasakoti, parodyti patį procesą, kaip ta skulptūra atsiranda, kaip ji yra daroma, – pasakojo skulptorius, tačiau tikino suprantąs tuos, kuriems ši sritis – ne prie širdies. – Skulptūra – ne tik meninis, tai ir techninis dalykas. Čia reikia ir fizinio darbo – kitiems tai gal ir nepatinka, aš suprantu. Bet kadangi tai privalomas dalykas, reikia mokytis“.
Skulptorius teigė, jog, nors dirba pedagoginį darbą, jo širdis labiau linksta į kūrybą. Grįždamas prie savo kūrinių, P. Baronas pasakojo, jog šie aplankė nemažai parodų, daug jo darbų galima rasti ir kataloguose. „Pernai Palangos viešojoje bibliotekoje surengiau vienos valandos parodėlę „Medaliai piešiniai“. Ilgesnės trukmės parodai negavau finansavimo. Kur rengiamos parodos, ten ir dalyvauju: respublikinėse, tarptautinėse parodose. Mano kūrinių yra kataloge „Devintoji Baltijos medalių trienalė“ ir kituose. Kasmet dalyvauju parodose, ir paskui kūryba patenka į katalogus, mano darbų galima rasti ir leidinyje, skirtame Kristijono Donelaičio 300 metų jubiliejui – „Kristijonas Donelaitis 1714–1780“. Taip pat dalyvavau Pasaulio žemaičių dailės parodoje Plungėje 2012 metais, Palangos „Mosto“ parodose“, – pasakojo menininkas.

Įkvėptas jūros ir Šventosios
Pasiteiravus, kada pradėjo kurti, menininkas sakė, jog jo gabumai pasireiškė dar vaikystėje. „Vaikų darželyje gražiausiai šokau ir piešiau“, – šypsojosi kūrėjas ir rodė mokyklos laikų darbus. O pirmąjį medalį P. Baronas sukūrė studijų metais. Neretai mintis simbolių kalba perteikiantis autorius sakė, jog taip kalbėti jam įdomiau nei tiksliai atkartoti vaizdą. „Simboliuose yra prasmė, atsiranda meninė forma – jei kaip fotografiją darysi, bus nebeįdomu. Tie simboliai ne iš karto pasidaro. Skaitai istoriją, domiesi – ne šiaip kaip kas šovė į galvą darai, – kalbėjo kūrėjas. – Nesu šnekus. Mano darbas vyksta tyloje“.
Pasiteiravus, kuris kūrinys pačiam menininkui brangiausias, P. Baronas atsakė ne iš karto. „Sunku pasakyti, kuris brangiausias – dūšia viskam įdėta“, – po kurio laiko ištarė.
Į pačią širdį prabylantiems bei savo gelme apstulbinantiems kūriniams autorius prisipažino įkvėpimo ieškąs savo aplinkoje. „Esi dailininkas, ieškai kūrybai šaltinio. Galima sakyti, kad M. Balčius – vienas iš jų. Jis – pagrindinis pateikėjas, šis žmogus – vaikščiojanti enciklopedija. Taip pat jūra traukia. Kaip aš mėgstu pajuokauti, ji yra mano meilužė. Ir pati Šventoji įkvepia – ji man yra viskas“, – kalbėjo menininkas.

Trumpai
Gimė Tauragėje. „Gyvenimas mėtė, vėtė. 1988 m. atvykau į Šventąją. Nuo tada esu čia“.
Zodiako ženklas – Mergelė.
Hobis: „Skulptūra. Namuose viskas paties rankomis daryta: ir namas statytas, ir plyteles pats išklijavau, sodą puoselėju – galima sakyti, tai irgi yra mano hobis. Anksčiau dar buvo fotografija“.
Šūkis, kuriuo gyvenime vadovaujasi: „Padorumas visur: ir darbe, ir santykiuose su žmonėmis. Turi būti pagarba. Dailininkas yra jautri siela: ir pergyveni, ir dūšią įdedi“.
Apie Šventąją: „Šventoji man yra viskas. Susirgęs ta Šventąja“.