Angliškas pasitikėjimas savimi: viskas čia „karališka“!

Kuomet manęs naujai į Angliją kartas nuo karto atvykstantys tautiečiai paklausia, ar britai „pasikėlę“ (atsiprašau už tokį bravūrišką išsireiškimą lituanistų –M.G.), nedvejodamas atsakau: „taip“. Taip, britai pasipūtę žmonės – jeigu žiūrėsime iš tradicinio lietuvio, ne itin daug keliaujančio bei mėgstančio smerkti kitaip kalbančius bei mąstančius, pasaulėžiūros bokšto. Tačiau truputį ilgiau pagyvenus bei perpratus vietinį mentalitetą, tas jų „pasipūtimas“ ima atrodyti esąs tiesiog pasitikėjimas savimi. „Tikėk savimi“(„Believe in yourself“) psichologinės socializacijos ir auklėjimo klišė angliškoje kultūroje gerokai jaučiama, nors ir ne tiek, kiek JAV. Ir dar – angliškasis pasitikėjimas savimi išplaukia iš jų genotipo, didingos istorijos, karališkumo idėjos. Kiekvienas čia turi galimybių tapti futbolo žvaigžde, pop dainininku ar dainininke ar šiaip visuomenėje gerbiamu žmogumi. Nepaisant ryškaus klasinio skirtumo, galimybių aukštai prasimušti šioje šalyje gimusiems išlieka nemažai. Realybės šou „X Factor“ įkūnija šiandieninės anglų visuomenės lūkesčius, aspiracijas bei psichologinį būvį. Todėl, jog vis dar daug britų tiki gyvenantys geroje šalyje, kur kone viskas ar bent dauguma dalykų – karališka! Mums, dažnai niurgzliams ir negatyvams lietuviams, toks jų savęs vertinimas atrodo „karališkas“ ir kartais su pagieža juokingas, kuomet jiems patiems – iš tiesų karališkas be jokių kabučių!

Pamenu, tik atvykęs gyventi į Angliją šypsodavausi iš vietinio „karališkumo“. Kuriame mieste bepasisuksi, atsidursi „princesių gatvėje“ (princess street). Supermarkete gausi nusipirkt tik „karališkus obuolius“ (Royal apples). Studijuoti galite karališkame koledže Londone („Kings College London“). Netgi jūsų siunčiami laiškai iš Lietuvos į Angliją yra „apdorojami“ karališkojo Britanijos pašto darbuotojų („Royal Mail“). Viena vertus, šis britiškas karališkumas – jų istorijos ir kultūros dalis. Kita vertus, kompanijos bei bendrovės vartotojams sudaro įspūdį, jog jų prekės bei paslaugos iš tiesų „karališkos“, t.y. pačios geriausios. O kiekvienam anglui tai rezonuoja su jo savimone bei identitetu. Jų istorija taip pat „didingiausia“. Štai britų istorikas Niall‘as Ferguson‘as savo knygoje „Kaip Britanija sukūrė modernųjį pasaulį“ („Empire: How Britain Made the Modern World“) įrodinėja, jog kadaise Britanija valdė kone ketvirtadalį pasaulio, ji buvo pati didžiausia iki šiolei imperija pasaulio istorijoje. Ir jeigu tos imperijos atskiri padariniai ne visuomet buvo teigiami, visumoje kaip reiškinys ji buvo moderniosios amerikiečių civilizacijos pavasaris! Toks Ferguson’o pasitikėjimas praeities istorija paremtas daugybe argumentų bei įsitikinimu, jog amerikiečiai turėtų labiau sekti ir kopijuoti britų imperijos idėją. Štai toks tas britiškas imperinis pasitikėjimas savimi!

Susipažindamas su jumis atvykėliu anglas turbūt pirmiausia jūsų paklaus, ar jums šioje šalyje patinka: „do you like in here“. Tai lyg pradedamo lipdyti santūraus bei dalykinio pasitikėjimo tarp dviejų pašnekovų pradžia. Jam svarbu žinoti, ar jums čia patinka ir kas jums čia patinka – tai dar viena angliško pasitikėjimo savimi išraiška. Juk retas kuris iš mūsų atvykusio į Lietuvą gyventi ar paviešėti užsieniečio paklaustų, ar jam patinka Lietuvoje. Daugumą mūsų veikiausiai imtų skųstis „bloga Kubiliaus vyriausybe“, „blogu meru“, „prastu gyvenimu“ ar bent paprasčiausiai nutylėtų apie savo valstybę. Tuo tarpu anglui jūsų nuomonė šiuo klausimu bus svarbi, nes jūsų patvirtinimas jog jums čia gyventi priimtina semantiškai anglui reikš ir tai, jog jums priimtini ir šalies žmonės. Aš esu šios valstybės pilietis, tad jei tau patinka Anglija, vadinasi, esu tau priimtinas ir šios valstybės gyventojas „aš“ – būtent taip mąsto vietinis. Žinoma, pasitaikys ir lietuviško stiliaus anglų niurzglių, jums bandysiančių įteigti, jog Anglija ritasi žemyn visais aspektais („England is getting rubbish“). Tačiau tokių žmonių – mažesnioji dalis. Didelė dalis šios šalies piliečių vis dar mano, jog Anglija yra gera vieta gyventi ir daug kas iš užsieniečių mielu noru čia apsigyventų, jeigu tik turėtų tokią galimybę. Anglų jaunimo nerangumas mokantis užsienio kalbų parodo jų įsitikinimą, jog pasaulis turi mokytis anglų kalbos, o ne jie krimsti kitų kalbų. „Anglų kalba populiariausia“, „anglų kalba – viso pasaulio kalba“. Toks mąstymas šiek tiek parodo ir savęs susireikšminimą bei tautinį nacionalizmą – tačiau yra neišvengiamas savimi ir savo valstybe pasitikinčio anglo mąstymo komponentas.

Labai retas anglų darbdavys jums suteiks galimybių pasijausti kvailiu. „Aš – viršininkas, o tu – kvailys“ posakio praktinis įgyvendinimas, kaip mėgsta sakyti kaimyninės valstybės gyventojai, čia būtų mažų mažiausiai nesuprantamas. Angliškos vadybos principai grįsti komandiniu darbu bei idėjų mainais. Ir netgi jeigu jūsų idėja būtų iš tiesų kritikuotina, niekas jūsų viešai tikrai neiškvailins. Ilgiau pagyvenus šioje šalyje tampa aišku, jog demokratija kaip tęstinė veikmė prasideda nuo pasitikėjimo saitų tarp valstybės ir piliečių, darbuotojų ir darbdavių, bendruomeniškumo. Tai ilgas dešimtmečius ir net šimtmečius apimantis procesas, ir pirmiausia, kiekvieno iš mūsų suvokimas, jog pasitikėjimo ugdymas prasideda nuo mūsų pačių.

Na, o jei jums iš tiesų nepatinka Anglija, pašnekovui anglui mestelkite apsiribodami vietinio klimato kritika: „man nepatinka angliškas lietus“(„I don‘t like english rain“). Tuomet sulauksite pašnekovo pritariančios šypsenos, bet niekada neprarasite karališkos šalies pasitikėjimu alsuojančio gyventojo simpatijų!