Pasikinkyti vėją – didžiulis malonumas

Kristijonui Miliniui, Senosios gimnazijos moksleiviui – 17 metų. Tačiau jis sako, jog jau penketą metų mokosi susidraugauti su vėju – vaikinas buriuoja.

Pradėjo prieš penkmetį
„Su buriniu laivu susipažinti padėjo draugai, pažįstami. Ir ta pažintis tęsiasi iki šiol. Save vadinčiau pradedančiuoju buriuotoju. Nei metai, nei patirtis neleidžia pasivadinti kitaip. Nors iš tiesų buriuoju jau ne antrą dieną“, - šypsodamasis sakė Kristijonas.
Vaikinas pasakojo, jog buriavimas jam – didžiulis malonumas. „Buriuodamas esi tarsi gamtos vaikas: vėjas, vanduo, nuplaukti atstumai, įlankos, skirtingas krantas, nardymas ir maudynės sustojus, išmetus inkarą. Buriavimas suteikia nuostabias galimybes keliauti ir tuo pačiu pailsėti. Niekur kitur taip nepailsiu, kaip užsiimdamas šia veikla“, - pasakojo palangiškis, buriavęs ne tik Kuršių mariose, Baltijos jūroje, bet ir Adrijos jūroje, Atlanto vandenyne.

Trumpas buriavimo sezonas
Anot Kristijono, buriavimas – itin patrauklus kelionių būdas. „Keliauti automobiliais – yra viena. Čia – kas kita. Burlaiviu gana greitai, smagiai galima nukeliauti didelius atstumus. Be to, tai gana ekologiškas būdas“, - sakė vėją pasikinkyti mėgstantis Kristijonas.
„Buriavimas, mano nuomone, nėra itin brangus malonumas. Didžiausia investicija – laivas. Tačiau paieškojus galima nusipirkti gana pigiai, ypač – JAV. Daugelis ilgamečių buriuotojų ar tokių, kurie ryžtasi ilgoms kelionėms po vandenynus, aplink pasaulį ir panašiai, savo rankomis pasistato laivus. Tai 5-10 metų darbo rezultatas. Nesu nagingas, todėl svajoju kada nors tiesiog įsigyti. Juolab, kad kuo senesnis laivas, tuo jo vertė didesnė. Tai tarsi investicija į ateitį“, - pasakojo Senosios gimnazijos auklėtinis. Jis jau turi išsilaikęs buriavimo teises, todėl be baimės lipa į laivą: „Malonumo daugiau, baimės neturiu. Jei plaukčiau vienas, itin pavojingomis oro sąlygomis – gal ir bijočiau, tačiau aš nerizikuoju. Buriavime atrandu labai daug smagumo. Tačiau kaip buriuotojas, esu labai priklausomas nuo sezono: Kroatai, kitaip nei mes, gali buriuoti kone ištisus metus, graikai ar kiti viduržiemio jūros pakrantės gyventojai taip pat. Mums „dosni“ būna tik vasara ar pati rudens pradžia“, - pasiguodė šiuo metų laiku karts nuo karto vėjo ir burių plevėsavimo „alkio“ graužiamas palangiškis.  

Nebijoti, norėti, buriuoti
Kristijonas pasakojo, jog pradėti buriuoti pirmiausia reikia noro: jokia knyga, filmas neįtikins ir nesuteiks supratimo, kas tai yra, jei nepabandysi. „Labiausiai mėgstu „finais“ vadinamus laivus – sportinius, mažus, greitus, manevringus. Su šiais reikia ir fizinės jėgos. Didesnieji to nereikalauja. Buriavime labai dažnai tenka pritaikyti tik praktikoje įgyjamas žinias – apie vėją, vandenį, naudoti ir fizikos žinias, mokėti naudotis navigaciniais prietaisais. Visa tai ateina ne iš knygų, o tik iš patirties“, - šypteli Kristijonas. Vaikino akys žybsi – nors dabar jam tai tik itin mėgiama veikla, ateityje žada šio pomėgio neapleisti, o kadanors – buriavimą pavadinti jau ne tik pomėgiu, bet gyvenimo būdu.    
„Nors labai smagu buriuoti kur nors kitur, pakeliauti, Lietuvoje taip pat yra galimybių. Nidos, Klaipėdos, Mingės jachtklubai – smagios vietos. Mano akimis, vis daugiau žmonių susidomi buriavimo, perkasi jachtas, burlaivius. Prieš kokį dešimtmetį to nebuvo“, - sakė Kristijonas Milinis.  

Bendruomenė – itin draugiška
Buriuotojų bendruomenė nuo seno garsėja draugiškumu, laiku ištiesta pagalbos ranka vienas kitam. Kristijonas tą patvirtina. „Buriuotojai, nesvarbu kuriame pasaulio krašte esi, itin simpatiški, malonūs, draugiški žmonės. Su jais paprasta bendrauti – nesvarbu kiek metų buriuoji, visada atrasi įdomių žmonių, sulauksi pagalbos ir patarimų iš jų. JAV buriuotojai itin gerbiami ir kitų – vandenyse jiems užleidžia kelią, praplaukiantys laivai sumažina greitį, kad nesukeltų pernelyg didelių bangų“, - pasakojo vaikinas, didžiąją praėjusios vasaros dalį praleidęs po burėmis už Atlanto – JAV.

Veiklus ir energingas
Kristijonas tikina gyvenime atradęs kažką itin mielo savo širdžiai. „Kai kas nors mano, jog esame priklausomi tik nuo oro, aš nesuprantu. Vasarą buriuoju, žiemą mėgaujuosi slidinėjimu, stoju ant pačiūžų. Galimybių apstu. Nėra sniego – nuvažiavus į Platelius jo atsiranda. Reikia tik noro, veiklos yra“, - tikino aktyvaus jaunuolio vardo nusipelnantis Kristijonas. „Galbūt gyvenime teks atsisakyti daug ko, tačiau nemanau, kad tai bus buriavimas“, - dar sykį žybteli akimis vaikinas.
Tikimės, kad jis bures iškels ir šiemet – darsyk pasisems kažko nesuvokiamai gražaus, užkrečiančio, nenusakomo, nuolat atsispindinčio akyse... Jūrų platybės, vėjo gaudymas – galbūt tai tikrai kažkas magiško, ko mes, į jūrą žvelgiantys nuo kranto, net nepastebime?