Palangos senosios gimnazijos matematikių penketukas

Kas pasakė, kad skaičiuose nėra šilumos? Na, gal skaičiuose ir nėra, bet bent jau skaičių mokslo mokančios Palangos senosios gimnazijos matematikos sklidinos ne tik šilumos, bet ir poezijos. Susipažinkime su jų mintimis ir įsitikinkime patys. Nustebsite – kai kas iš jų kadaise mokėsi ir sustiprintos lietuvių kalbos. 

Aušra Ševeliova: svarbiausia visuomet klausyti širdies balso

Baigiau Klaipėdos 15-ąją vidurinę mokyklą, kurioje buvo mokoma sustiprinta lietuvių kalba, tačiau pasirinkau kelią, susijusį su tiksliaisiais mokslais. Taip patarė tėvelis, manydamas, kad užsitikrinsiu geresnį gyvenimą. Tačiau baigusi Kauno politechnikos universitetą ir pradėjusi dirbti projektavimo institute, supratau, kad tai – ne mano profesija. Slėgė viskas: ir aplinka, ir darbo pobūdis. Kadangi buvau labai nelaiminga, viską mečiau ir nutariau išbandyti save mokykloje. Netrukus supratau, kad tai – veikla, teikianti džiaugsmo. 

Beje, mano sesuo taip pat matematikos mokytoja. Tad galima sakyti, jog mudvi tęsiame gražią šeimos tradiciją: mama buvo pradinių klasių mokytoja, o jos seserys – lituanistės. Mačiau, koks sunkus jų darbas, todėl būdama jauna sakiau, kad niekada nebūsiu mokytoja. Tačiau dabar savo profesijos nekeisčiau į jokią kitą ir mokykla tiesiogine prasme yra mano antrieji namai: joje labai gerai jaučiuosi, čia esu apsupta jaunų žmonių, kurie skatina pasitempti bei tobulėti, o auklėtiniai yra brangūs kaip asmeniniai vaikai, todėl po vasaros atostogų labai jų pasiilgstu ir nekantrauju pasimatyti. Iš patirties galiu pasakyti, kad baisiausia – dirbti nemėgstamą darbą. Tada žmogus tampa nelaimingas ir niekam nenaudingas. Todėl savo mokiniams visada linkiu klausyti širdies balso ir rinktis tai, kas artima sielai. 

Toks glaudus santykis su mokykla greičiausiai bus susiformavęs dar vaikystėje, kadangi, kaip jau minėjau, artimoje aplinkoje buvo daug pedagogų, o ir aš pati būdama mokinė jaučiausi puikiai: buvau linksma, energinga, mėgau literatūrą ir nuolat dalyvaudavau meninio skaitymo konkursuose, kuriuose laimėdavau prizines vietas, buvau klasės seniūnė, šokau pramoginius šokius ne tik mokykloje, bet ir mieste pas Skaistutę ir Romaldą Idzelevičius. Akivaizdu, jog mokykla man suteikė galimybę realizuoti save, todėl ją visada prisimenu šiltai. 

Be savo darbo, turiu ir kitų pomėgių: iškylauti gamtoje, plaukioti valtimi ar laivu ir žvejoti, taip pat mėgstu keliauti, skaityti detektyvus bei biografines knygas. Tai leidžia pabėgti nuo rutinos ir atsikvėpti. Savęs neįsivaizduoju ir be švenčių, kurios suteikia ne tik džiaugsmo, bet ir įprasmina gyvenimą. 

Vijutė Mickuvienė: galima būti tiksliam ir begaliniam – kaip jūra 

Aš – vėjas ir jūra.

Pamenu po didžiulės audros savo miestą Palangą. Ramu, tik medžių šakos nudengė gatves.

Tas nepaliaujamas vėjas vis kviečia sužinoti kažką naujo, kažko siekti. 

O jūra vis primena apie gyvenimo prasmę...

Laisvės dvelksmas... Pamenu, kaip žmones kvietė važiuoti prie Girulių radijo stoties, mamos jaudulį žinant, kad brolis dabar yra ten, Aukščiausioje Taryboj. 

Ir tas laisvas vėjas, jaučiamas visuose mano darbuose, visose mintyse...

Mokau labai tikslaus mokslo – matematikos. Tačiau kiek joje prasmės! Kiek atradimų! Galima būti tiksliam, kūrybiškam ir begaliniam – kaip jūra!

Po studijų nepaviliojo sostinė, grįžau namo, į Palangą. Užauginau tris vaikus ir daug mokinių. 

Esu įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus turi būti gerbiamas ir suprastas. Kai mane užjaučia, jog esu mokytoja, atsakau, kad esu labai laiminga. Ir apskritai manau, kad nėra blogų mokinių. Ir man gražu stebėti, kaip jie auga, klysta, atranda tiesą ir bręsta, kaip asmenybės. Norėčiau jiems padėkoti už neįkainojamą patirtį, už galimybę matyti ŽMOGAUS gimimą.

Visiems linkiu tikėti jūra – ji moko išminties ir laisvės pasirinkimuose. 

Asta Pantelejeva: te kiekvienas rytas prasideda trimis N: Nieko Nėra Neįmanomo

1987 metais baigiau tuometį Vilniaus pedagoginį institutą, kuriame įgijau matematikos mokytojos specialybę. Tada gavau paskyrimą dirbti Palangos Mečislovo Gedvilo vidurinėje mokykloje, kuri dabar – Palangos senoji gimnazija.Taip šioje mokykloje ir prasidėjo mano, kaip mokytojos, kelias, kuris tęsiasi iki šiol. Kitaip tariant, tai – gurkšnis jūros vandens, nugramzdinęs mane čia ilgam, nes niekada taip ir neteko savęs išbandyti kitur.

Kiek pamenu, mokytoja norėjau būti nuo pat darželio laikų. O renkantis matematikos dalyką didelės įtakos turėjo mano pačios matematikos mokytoja. Ji buvo nuostabi kaip žmogus, puiki dalykininkė, kuri iki šiol yra tarsi švyturys, plaukiant banguota gyvenimo jūra. Ir šiaip matematika labai primena patį gyvenimą, nes nuolat susiduri su iššūkiais ir privalai ieškoti tam tikrų sprendimo būdų.

Kai buvau mokinė, mano gyvenimas taip pat nebuvo monotoniškas. Kiek pamenu, dalyvavau visur: šokau, mėgau krepšinį, lengvąją atletiką, aktyviai dalyvavau mokyklos bendruomenės gyvenime.

Ir dabar stengiuosi, kad mano tiek asmeninis gyvenimas, tiek profesinis kelias nebūtų nuobodus, kad kuo daugiau jame būtų spalvų, įvairovės, nes tik taip galiu pajusti pilnatvę. Todėl nieko keisto, jog mano namuose yra akvariumas ir šuo. Jie tarsi palaiko balansą audringoje kasdienybės jūroje. Taip pat domiuosi šiuolaikinėmis naujovėmis, kad neprarasčiau gyvenimo ,,pulso”. 

Mokytojo darbas labai įdomus: nėra nė vienos nuobodžios dienos, nes nuolat tenka bendrauti su jaunais žmonėmis ir iš jų daug ko išmokti. Beje, ši profesija reikalauja ir kantrybės, atsakingumo, kūrybiškumo, organizuotumo, lankstumo, o svarbiausia – būti empatiškam. Todėl visada naujus auklėtinius priimu kaip savo vaikus ir jais rūpinuosi, nes labai gerai suprantu, kaip jiems nelengva nuolat besikeičiančiame gyvenime. Gal todėl neatsitiktinai pasirinkau matematiką, nes išvertus iš graikų kalbos (mathēmatikē) tai reiškia pažinimo mokslą, tai – ne skaičiai, o savo gyvenimo kelio planavimas, paremtas mąstymu ir logika. 

Mokiniams, esamiems ir būsimiems, norėčiau palinkėti, kad jų kiekvienas rytas prasidėtų trimis N raidėmis: NIEKO NĖRA NEĮMANOMO.

Audronė Domarkienė: visas mano gyvenimas vaikšto gimnazijos koridoriais 

Esu matematikos mokytoja metodininkė Audronė Domarkienė arba tiesiog mokytoja Audronė, kaip įprastai į mane kreipiasi mokiniai. Visas mano gyvenimas vaikšto gimnazijos koridoriais. Čia mokiausi aš, mano trys vaikai, tikiuosi čia sulaukti ir anūko. Pati buvau linksma ir energinga mokinė. Puikiai sekėsi tikslieji mokslai: matematika, fizika, chemija. Už tai esu dėkinga savo mokytojams. Tačiau nepaprastas jausmas apima tada, kai padėkos sulaukiu pati iš savo mokinių. Norėčiau pasidalinti buvusios mokinės Linos Vonsavičiūtės mintimis iš jos laiško. 

„Nors matematika – tikslus mokslas, Jūs akivaizdžiai nesate vien sausų teorijų gerbėja. Jūsų nuoširdumas, pagalba mokantis, supratingumas, kada jo taip reikia išsigandusiam mokiniui, yra geriausiai tai įrodantis pavyzdys. Jūs dėmesinga, o tai turi būti neatsiejama nuo mokytojo profesijos. Noriu pasakyti ačiū už tai, kad kartu su matematika privertėte išmokti daug dirbti, 

mėginti įveikti, atrodo, neįveikiamus sunkumus, sustiprinote mano valią. Būkite ir toliau tokia įkvepianti siekti laimės mokytoja, skleiskite savo gerą energiją mokiniams. Jie tai supranta ir priima, tereikia kartais pamiršti lygtis ir perkelti jų sprendinius į žodžius, kuriuos sakytumėte kaip pamoką savo mokiniams“. 

Ir išties į gimnaziją kas rytą ateinu vedama noro kiekvienam padėti. Tai nelengva misija, bet tik taip įsivaizduoju savo kelią, kurį pasirinkau būdama penktoje klasėje. Tiesą pasakius, iš pradžių mane 

žavėjo prancūzų kalba, po to dailė (beje, ir dabar tapau ant šilko), bet niekada negalvojau apie kitą specialybę. Norėjau tapti mokytoja ir mokyti kitus. Gal šį pasirinkimą nulėmė mano tėvų pasakojimai apie jų gražią pažintį bei darbą kaimo mokykloje, kurios direktorius ir buvo mano 

tėtis, o mamytė – pradinių klasių mokytoja. Klausydavau jos pasakojimų ir norėjau būti panaši į ją.

Daug metų dirbdama mokykloje supratau, kad, jei noriu atrasti save ir būti laiminga, turiu ne mokinius ar patį darbą keisti, bet pati prisitaikyti prie situacijos. Kitaip tariant, nėra prasmės kovoti su vėjo malūnais, tereikia tiesiog atsistoti pavėjui ir viskas stos į savo vietas.

Ingrida Šleinienė: bene toliausiai nuo politikos – matematika

Palangos senajai gimnazijai trūko matematikos mokytojų, bet nereikėjo viso etato, taip aš čia ir atsidūriau. Dirbu gimnazijoje ketvirtus metus, nors pagrindinė mano darbovietė – Vlado Jurgučio progimnazija. Darbas gimnazijoje – didelė patirtis. Man labai svarbu, kad dabar matau pereinamumą. Progimnazijoje dirbdama su mažiukais (5-8 kl.) nematau, kas vyksta po to, o dabar galiu matyti, ko trūksta. Kai dirbame tik koncentruose, atitrūkstame vieni nuo kitų. Pavyzdžiui, mes neįsivaizduojame pradinių klasių mokytojų darbo. Taip pat dirbdami tik su dičkais, nežinome, kas vyksta žemesnėse klasėse. O dabar matau visą pereinamumą, kur slypi rezultatų šaknys.

Kalbant apie šimtmečio frazę, kai gurkšteliu jūros… Jūra ir visa Palangos aplinka, gamta suteikia laisvę, atskleidžia kūrybiškumą. Ir man norisi, kad Palangos vaikai, gyvendami gražioje gamtoje, laisvėje, gurkštelėję tos jūros, nesuvaržyti troleibusų, autobusų, važiavimo į mokyklas po valandą, kaip, pavyzdžiui, Vilniuje, turėtų vienodas galimybes konkuruoti su didžiųjų miestų moksleiviais.

O tiems moksleiviams, kurie neapsisprendžia, kokią profesiją rinktis, siūlau studijuoti matematiką, kuri niekada neapvils, ir niekada nepaliks be darbo. Aš pati mokyklą baigiau visišku pereinamuoju laikotarpiu tarp sovietinės ir naujosios mokyklos – 1990-aisiais, kai keitėsi viskas. O man vienodai gerai sekėsi visi dalykai. Matematika turbūt toliausiai nuo politikos. Ir aš supratau vieną dalyką: kas bepasikeistų, matematika nesikeičia. Gali įvairiausias problemas kelti kaip nori, bet matematika pereina visus politinius vėjus.