Pasaulis Palangoje nužvalgo, įvertina ne vien tik jūrą ir parką

Žurnalistas gali dėkoti likimui, kad laimingų gyvenimo aplinkybių dėka jau 28-tą žiemą, o ne tik vasarą tarsi apuokas iš savojo uokso turi galimybių mikroskopiškai nužvalgyti kiekvieną gyvenamosios vietovės kiemo medį, krūmą, žmogų, paukštį ir driežą, ir visa, kas gyva, taip pat pokyčius ar pastovų ilgaamžį pastato buvimą regimajame horizonte. Sykiu su kitais palangiškiais tarp Baltijos jūros ir šimtų svečių turiu unikalią galimybę pajusti savosios vietovės dvasią, stebėti visą Būties šventiškumą ir nesistebint, ramiai analizuoti, kokie pokyčiai kultūros paveldo plotmėje pastaraisiais dešimtmečiais Palangoje – į gera, o kas – kritikuotina, ką daryti, kad nesugadinus, kas protėvių protingai pradėta.
O kas teisybė – tai ne melas: Palanga, 2013 metų Lietuvos valstybės kultūros sostinė, ne vien jūra ir Birutės pajūrio parku gali pasididžiuoti, ir neįtikėtino švarumo sveikatingais kilometriniais smėlynais, ekologiška meteorologija prieš kitus mūs žemdirbiškus rajonų centrus, miestelius. Kas be ko, jų gyventojai kiekviename krašte turi to, ko mes pajūryje neturim. Didžiausias Palangos privalumas – čia neaptiksi jokios pramoninės taršos. O ką turim... ar saugom, ar tvarkom, kaip tvarkom, kas tvarko ir ar urbanizacijos procesų poveikis pajūrio kraštovaizdžiams po 50-100 metų Palangos nepavers sintetiniu, gelžbetoniniu Las Vegasu murzinąja, antigamtine prasme, atgrasia mūsų palikuonims? Kad, pasak Klaipėdos universiteto mokslininkų, neįsigalėtų teisinis nihilizmas („kultūrinis banditizmas“). Kol kas panikuoti nederėtų. Kol kas nevykime angelų į Joskaudų sąvartyną.
2012-aisiais metais atšvisti įpusėjęs jau restauruojamas sudegėlis Kurhauzas Palangos kurorto širdyje atgaivino net ir pesimistų viltis, jog kultūros paveldo vertybės čia ir dabar vertinamos, gerbiamos ir bus išsaugotos ainiams. Apie tai 2013 metais laikraštyje rašysime dažniau.
Vakarų Lietuvos mokslininkų iš Klaipėdos universiteto Gamtos ir matematikos mokslų fakulteto Rekreacinės architektūros ir kraštotvarkos katedros (Lietuvos pajūrio kultūrinio kraštovaizdžio tyrinėtojai), iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus, Kultūros paveldo departamento prie kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio sistemingai ir kryptingai dirbdami su Palangos miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus (vedėjas V. Rekašius) specialistais, tiesiogiai atsakingais už kultūros vertybes Palangos teritorijos nuo 2004 metų vis daugiau dėmesio susilaukia ir iš aukščiausių atsakingų valstybės pareigūnų Vilniuje. Surengtos kelios Palangos kultūros paveldo konferencijos, joms ruošta medžiaga susisteminta, suredaguota, ir visuomenei pateikta knygelėje „Palangos kultūros paveldas: BŪTI AR NEBŪTI“ (2008). Ledai pajudėjo, nes iki 2000-ųjų šioje srityje net ir sąžiningai besidarbavusiam paveldo specialistui, architektui Pranui Juozauskui vienam buvo labai nelengva. Tais pačiais metais buvusio Kultūros skyriaus specialisto, Lietuvos rašytojų sąjungos nario, žinomo tyrinėtojo Dainiaus Sobeckio ir „Palangos fotoklubo 750“ narių pastangomis, Klaipėdoje išleistas pirmasis Palangos kultūros paveldo vertybių išsaugojimui skirtas keliakalbis leidinys „Palanga. Kultūros paveldas“. Gerą valią, tvarkant konkrečius Palangos kultūrinio paveldo vertybių objektus konkrečiai jau ne sykį pademonstravo Lietuvos dailės muziejus, kuriam vadovauja iškilusis tautinio kultūros paveldo vertybių sergėtojas, Palangos miesto Garbės pilietis Romualdas Budrys. Tai muziejui esame dėkingi už vieną po kito išleistus akademinius leidinius „Palanga. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia“ (Istorijos, architektūros, meno kūrinių, archyvų tyrimai, – 2007 m.), taip pat „Senoji Palanga. Henriko Grinevičiaus fotografijų ir atvirukų kolekcija“.
Atskiru fotoalbumu bažnyčią pagerbė ir Adas Sendrauskas.
Šie leidiniai bus vertingi XXII amžiuje.
O šiuo metu Palangos miesto kultūros paveldo objektų patikrinimą atlieka Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Kristina Litvinienė.
Palangos amžių parodo, atspindi ir jos kultūros paveldo vertybės.
„Palangos parapija yra maža. Žmonės sodiečiai gerai pasiturį, bet gyvenantys jūros pakraščiais – nuskurdę; jų žemė, tai smiltynai ir kad ne jūros kerpės (samanos) visai nieks neužaugtų, mat tos kerpės, tai gera trąša smiltynams; jose randama daug gintarų, kuriuos vėtra išrauna iš jūros dugno. Apie miestelį iškasa taipogi gintarų ir iš žemės“, – 1906 metais pavasarį rašė laikraštukas „Šaltinis“. Nemažai vietos visų „Palangos laiko“ rašytiniuose šaltiniuose skirta ir rūpestingai prižiūrimai kultūrinio paveldo vertybei – bažnyčiai.
„Bažnyčia lig šiol medinė, bet grafo P. Tiškevičiaus, J. E. Žemaičių vyskupo Paliulionio, tenykščio klebono ir kitų gerų žmonių rūpesčiu pastatyta jau kita graži mūro bažnyčia; turbūt šįmet užbaigs ją dirbę, nes tik vidus dar neįtaisytas ir pašventintas bene tik ar nebus per Šv. Roką, kaip žmonės mena, nes čion tada didi atlaidai, o gal ir pirmiau, nes ir J. E. Vyskupas mėgsta atvažiuoti į Palangą jūros vandenyse pasimaudyti“, – 1905 metais užsimena „Šaltinis“.
Kaune, Valstybės spaustuvės 1925 metais išleistoje pustrečio šimto puslapių I. Končiaus ir V. Ruokio knygoje „Palangos kraštas. Palangos kraštui pažinti medžiaga“ (p. 239) apie 1898 metus parašyta šitaip: „Tais pačiais metais buvo pašvęstas naujosios bažnyčios pamatas per Šv. Roką, rugpjūčio 16 dieną, o su pamaldomis įeita 1907 metais ir dabar tebeklebonaujančiam kun. J. Šniukštai. Visa statyba atsiėjo 90 tūkst. aukso rublių. Palangos ir apylinkių dvarų savininkas gr. F. Tiškevičius paaukojo 30000 aukso rublių pinigais ir medžiagą.
Karo metu į bažnyčią pataikė iš vokiečių laivyno 4 šoviniai: ištrenkė spalvotus langus su paveikslais prie didžiojo altoriaus ir t.t. Dabar žaizdos jau ištaisytos, bet paveikslai languose daug menkesni.
Bažnyčia daili, prideramai plytų tvora apjuosta, todėl masina praeivio akį skaisčiu linksmumu, kviesdama jį ilgiau pasigėrėti.
Filigraniškos aviečių-vyšnių spalvos plytos išdegtos Vilimiškės grafo Juozo Tiškevičiaus plytinėje iš vietinio molio, iškasto palangiškių ganyklose. Bažnyčios labai gražus ir vidus, krinta į akis du balzganu šalutiniu altoriu iš marmuro atvežto iš Prancūzijos. Tos pačios medžiagos ir sakykla. Didysis altorius paimtas iš senosios bažnyčios, matyt, laikinai, nors jis tiek dailus, kad vertėtų palikti naujoje vietoje. Senoji bažnyčia buvo kryžiauna, altoriaus galas žiūrėjo į Valančiaus gatvę, ji stovėjo truputį į pietus nuo dabartinės, kurion įėję, senąją nugriovė, o iš sienojų padirbo elgetyną dviem aukštais“.
„Visos Lietuvos kultūros paveldas yra mūsų nacionalinis turtas, kurio išsaugojimas priklauso nuo valstybės, jos institucijų, savivaldybių, paveldo objektų savininkų ar naudotojų, o taip pat visuomenės. Tad tik bendromis ir konkrečiomis pastangomis galima bus pasiekti paveldo išsaugojimo“, – 2008 metais išleistoje knygoje skirtoje Palangos kultūros paveldo išsaugojimui ir problemoms aptarti priminė Valstybės kultūros paveldo komisijos pirmininkas, prof. dr. Jonas Glemža. Štai, todėl ir „Palangos tilto“ laikraštyje kultūros paveldo vertybės 2013 metais – prioritetinė tema.