Palangiškiai ir po 25 metų vis dar prisimena „Palangą“

Net tai, kas buvo vakar yra praeitis. Nueitis. Istorija. Net šios eilutės, atitraukus plunksną nuo balto lapo jau... praeityje.
2005 metais išleistoje mano knygutėje vidutinio mokyklinio amžiaus sklaitovams „Linksmųjų vėjų karalystė“ (dailininkas – Juozas Griušys) išspausdintas eilėraštis „Sekundė – amžina plaštakė“:
Sekundė groja ugnimi,
Dangum ir jūra, manimi,
Gyvenimu, kaip „DO-RE-MI“...
Tu lauki jos, širdim imi,
O ji... išlieka savimi:
– Aš – jūsų metuos, giedraakiai!
Ir nuplasnoja – kaip plaštakė.
Nerealu suspėt su ja, –
„Sveika – sudiev, Istorija!“
Istorija – tai arpas grūdų sandėlyje, atskiriantis vertingus grūdus nuo pelų. Vyksta savaiminis „Atliekų rūšiavimas“. Paliekama tik ta įdomioji patirtis, kuri dar padeda gyvenantiems šiandien ir gal ateityje. Žodelis „gal“ yra būtinas kiekvienam protingam. Kaip ir teiginukas „Arba – arba“. Nes naujųjų laikų lietuviukai jau irgi gracingai ir Palangos mokyklose „groja“ kompiuterine klaviatūra, ir tai, ką dar mes manome esant „prasminga literatūrine – žurnalistine veikla“, „Mitkų kartos“ leidėjai jau stumia į šoną kaip „makulatūrinę „pakliopkę“, kuri ideologizuota ir be jokio „šarmo“, be „kreyzy“... Užtat kaip sniegena žiemos lesyklėlėje Palangos namo balkone istorinius faktus, eksponatus sąžiningai susidėlioja, naujų vertybių laukia, studijuoja ir su visuomene pasidalija ne tik kraštotyrai atsidavusi Bronelė Spevakovienė Palangos miesto bibliotekoje, bet jau ir Palangos krašto muziejaus direktorius, kiekvienam istoriškai vertingam judesiui jautrus intelektualas Jūratis Liachovičius. Smagu stebėt, kaip jaukumu atšvinta senasis Anapilis. Stengiasi palangiškio Algio Zokaičio vadovaujami geriausi Mažosios Lietuvos restauratoriai. Smagu man ir literatei, kraštotyros dirvonus čia kedenusiai Nijolei Bagdonienei žinot, kad čia bus ir labai palangiškių kraštotyrininkų seniai lauktas muziejus. Taip seniai, kad visų čia tebegerbiama bibliotekininkė, kultūros tyrinėtoja Audra Lukauskytė taip ir numirė su svajone Palangai turėti SAVĄ muziejų. Taip ir Emilija Adiklienė.
Gerai išstudijavęs prieš jį buvusiųjų – ypač Prano Žeimio, Salvijaus Jodkos teigiamą patirtį Šarūnas Vaitkus, antrąkart meras, kaip sakė Sermiesčio gyventoja, „aistringas veiklusis gyvsidabris“, yra žodžio žmogus. Darbai kalba už save. Taigi, niekam neabejingas kurorto vadovas geriau net už buvusius komunistus žino, kas tai yra, kam skirtas „Bikfordo šniūras“ ar virvelė, „kuri, protingai valdoma, laiku „padegta“, gali sukelti ir mūsų pakrantėje dvasinį-kultūrinį „fejerverką“ ir didžiulę teigiamą gyventojų, svečių rezonansą bei pasitikėjimą“. Toks unikaliai iniciatyvus vadovas yra ir mūsų jūrinėje Palangoje Europoje garsią Reabilitacijos ligoninę sukūręs marijampolietis Virginijus Biskys. Tokių vyrų dėka ir esame daugelio gražių pokyčių paskutinįjį dešimtmetį Palangoje liudininkai. Sugrįžo spalvos. Ačiū jiems. Ir šito istorija neužmirš. Svarbiausia – dėkingi žmonės. Jų vaikai. Ir po jų... Gal... Juk panašiai taip į pasaulio atmintį įsirašė Palangos botanikos parkas. Pluoštelį pirmųjų „Palangos“ savaitraščio numerių ir aš esu paruošęs įteikti Palangos muziejaus direktoriui J. Liachovičiui. Naujajame Anapilyje šis kultūrinis židinys bus neabejotinai 2016 metų vertybė. Tikėtina, kad po šimtų valdininkų pažadų ir netesybų palangiškiai 2017–2018 metais pagaliau gėrėsis ir memorialu Birutei ir Kęstučiui. O atsigręžiant į Palangos miesto gyventojų namų langus ir jų konkrečią veiklą atgalios, vėl ir vėl rūpi užlipt ant istorinės „1991-ųjų Kopos“ ir „sustyguoti“ konkrečiuosius faktus.
Štai 1991 m. sausio 3 dieną „Klaipėdos“ laikraštyje lietuvių ir rusų kalbomis išspausdinta informacinė korespondencija, kurios autorius – žinomas ano meto viešojo gyvenimo analitikas, dienraščio Kultūros skyriaus žurnalistas Pranas Martinkus. Tada, primintina, nebuvo nei interneto, nei kompiuterių, tad ir Pranui, ir kitiems uostamiesčio žurnalistams teko vytis įvykius ir pateikti informaciją vadovaujantis viena tiesa: „Vilką ir žurnalistą kojos maitina“.
„781-asis. Šiuo numeriu pažymėtas leidimas, kurį spaudos kontrolės vadyba prie VRM išdavė Palangos miesto Tarybai, 1991 metų sausio 1 dieną pradėjusiai leisti visuomeninį-kultūrinį savaitraštį „Palanga“.
Beje, taip pavadintas „informacijos ir linksmosios minties vasarvietės laikarštis“ buvo pradėtas leisti 1933 m. rugpjūčio 1 d. Išėjo berods trys (tiek bent teko aptikti Respublikos bibliotekose bei Knygų rūmų saugyklose) numeriai. Tai būta bulvarinio laikraštuko, pasišovusio informuoti poilsiautojus apie kurorto pramogas, gražuolių rinkimus, apier kitus malonumus, kurie turtingųjų poilsiautojų laukė Palangoje.
Naujoji „Palanga“ savo tikslą ir paskirtį bus kitaip, gerokai plačiau supratusi. Apie tai pirmojo numerio vedamajame straipsnyje rašo šio savaitraščio redaktorius Gediminas Griškevičius, pažymėdamas, kad „Palanga – tai „yra mūsų visų (redaktorius turi galvoje palangiškius – P. M.) minčių ir darbų veidrodis, metraštis, laiškas visiems, akys, per kurias pasaulis suvoks, išgirs mus ir, tikėkime, dar labiau pamils ir gerbs ne tik lietuvių širdims brangią Respublikos vasaros sostinę Palangą“. Dėl pasaulio dėmesio redaktorius gal bus per drąsiai pasisakęs, bet negausios savaitraščio redakcijos noras tapti palangiškių minčių ir darbų veidrodžiu, kurorto metraščiu yra realus ir sveikintinas.
Pirmajame savaitraščio numeryje išspausdinti Palangos miesto Tarybos, Palangos bažnyčios klebono ir Palangos dekano kanauninko J. Miklovo naujametiniai sveikinimai, interviu su miesto meru R. Mikalkėnu apie žvilgsnį į Palangą šeimininkų akimis, ataskaita iš miesto Tarybos sesijos „Padirbėta vaisingai“, informacija apie stalinistų sunaikintos Botanikos parke skulptūros „Laiminantis Kristus“ atstatymą, pluoštas kurorto organizacijų ir įstaigų sveikinimų Naujųjų metų proga, palinkėjimai naujo laikarščio redakcijai. Pagirtina dailininko J. Grušio sukurta laikraščio vinjetė.
„Sveikindami 320-ąjį laikraštį Respublikoje, linkime jam ilgo amžiaus ir didelio palangiškių dėmesio! Pranas Martinkus“
Kiekvienoje dabartyje žmogui nesitiki, kad visa, ką jis tuo metu dirba, daro, priklausomai nuo įvairiausių aplinkybių yra beviltiškai ir nepakeistinai trapu ir laikina, ir neišvengiamai tampa istorine praeitimi arba „įvykusiu faktu“. 1997 metais Vilniuje, „Pradų“ išleistoji „Žurnalistikos enciklopedija“ šešiomis eilutėmis paliudijo „Palangos“ leidybą ir Palangos miesto, krašto „Spaudos renesansą“ ir visapusišką leidinių, viešosios informacijos atgimimą po 60 metų įvairiopų „ledinių gniaužtų“.
„Žurnalistikos enciklopedijoje“ skaitome: „PALANGA“, Palangos miesto savaitraštis, ėjęs nuo 1991 m. sausio iki 1993 m. kovo Palangoje. Įsteigė ir leido Palangos miesto Taryba. Rašė miesto gyvenimo, buities, kultūros, politikos ir ekonomikos klausimais. Redaktoriai: G. Griškevičius (1991–1992), D. Mukienė (1992–1993). Tiražas 1991 – 2865 egz., 1993 – 1500 egz“.
Beje, ten pat paminėtas ir 1931, 1933, 1935 metais Palangoje, kurortinio sezono metu, leistas informacinis iliustruotas kurortinis laikraštis „Palangos pajūris“.
Smagu vis dėlto, kad palangiškiai dar ir 2015 metais nepamiršta pirmųjų „Palangos“ kultūrinio – visuomeninio savaitraščio metų. Tada, 1991 m. sausio 1 dienos numeryje rašiau: „Mūsų laikraštis leidžiamas Birutės tėviškėje. Ant mėlyno Baltijos kranto gimė ne tik pirmasis lietuviškas spektaklis. Ši žemė išugdė ne vieną talentingą žurnalistą (I. Pikturna, L. Tapinas, R. Valatka, L. Kiauleikis), iš Palangos per kraštą nuvilnijo daug gražių tradicijų. Todėl mūsų laikraštis privalo būti kultūringas, doras, objektyvus, dvasingas, ypač teisingas, remtis gražiausiomis lietuviškosiomis tradicijomis, o jam turi būti svetima aistras kaitinanti ir sekinanti, pykinanti politika, jis turi informuoti, vienyti, o ne skaldyti miestą į įvairias, kitąsyk gal ir ne pačiomis švariausiomis gniūžtėmis besidrabstančias rėksnių grupuotes. Ne menas nurodyti klaidą. Menas pasakyti, kaip ją ištaisyti“.
Greta stambiu planu išspausdinome labai menišką, širdimi išieškotą neeilinio talento, jau taip pat šviesaus atminimo ir pagarbos Palangos menininko Juozo Meškio nuotrauką. Tada ir Palangos miesto taryba surasdavo nepalyginamai daugiau šiltesnių žodžių savo bendruomenės nariams:
„Mieli palangiškiai, įsiklausykime: medžiai, jūra, kopos atsisveikina su praeinančiais metais. Kokie jie buvo mums, Kovo vienuoliktosios aktu visam pasauliui paskelbusiems apie savo apsisprendimą gyventi nepriklausomoje Lietuvoje, sugebėjusiems nesuklupti blokados menėsiais? Tai viltimi ir nerimu, pasiryžimu nuoširdžiu darbu ir rimtimi apginti savo Laisvę paženklinti metai. Dėkojame visiems, kas ir sunkiais Lietuvai mėnesiais nenuleidote rankų, nepasimetėte, puošėte Palangą, rūpinotės jos ateitimi. Jūsų visų paramos ir sumanymų, nuoširdaus darbo kasdien reikės ir 1991 metais.
Pradedame juos neramiomis dienomis, kai aplinkui – daug nedraugiškų jėgų. Mums nevalia jų išsigąsti. Tauta, jei nori būti savimi, jei siekia, kad ją gerbtų, pirmiausia turi būti laisva.
Mes, Jūsų išrinkti deputatai, suprantame visų didžiulį nerimą dėl ateities. Kviečiame nepasiduoti nevilčiai, ypač šiuo metu, kai mums kaip niekada anksčiau reikia būti stipriems ir vieningiems. Visas pasaulis dar tebegyvena Šventų Kalėdų – pasaulio Karaliaus gimimo šventės – nuotaikomis. Bažnyčia Kalėdų naktį paskelbė ramybę geros valios žmonėms. Mes kartu su miesto Valdybos darbuotojais norėtume visa širdimi prisijungti prie šių linkėjimų ir kartu su jumis netrukus sulaukti mūsų Nepriklausomybės pripažinimo, didžiojo Atgimimo vasaros.
Laimingų Jums Naujųjų metų, linksmų švenčių!
PALANGOS MIESTO TARYBA“
Pagarbiai prisimenu ir literatūrinių gabumų turėjusio Palangos bažnyčios klebono ir Palangos dekanato dekano, taip pat „Palangos“ laikraščio redakcinės tarybos nario, monsinjoro Kazimiero Vasiliausko bendražygio Juozapo Miklovo (1919–1991) žodžius: „Su atgimstančiu mūsų Tautos laisvės ir dvasingumo rytu, vėl tarsi mūsų protėvių užžiebtas švyturys ant Birutės kalno ir padedantis laimingai žvejams sugrįžti į krantą, bet ilgus dešimtmečius buvęs užgesintas, užsižiebia mūs miesto laikraščio „Palanga“ pavidalu. Laikraščio gimtadienio proga linkiu, kad jis mums visada šviestų Dievo ir Tėvynės meilės šviesa!
O jo vedamoji mintis būtų:
„Meilę pasėję, –
Džiaugsmą surinksim.
Naujai užgimsim!“
O tikrai užgimsim, jei „drąsiom svajonėm, darbu rūpestingu apdovanosim Naujus metus“ ir pradėjusį žengti pirmus žingsnius mūsų miesto švyturį – laikraštį „Palanga“.
Dar ir šiandien savo meninės vertės ir visuomeninio skambesio neprarado „Palangoje“ spausdinti šmaikštūs ir taiklūs, geras pozicijas savo talentu, darbu net už Lietuvos ribų išsikovojusio Vidmanto Eidukaičio satyriniai piešiniai. Ypač tiedu, kur „Rusofanai“ šaukia: „Ura – a! Dešros... Degtinės... Lašinių... Yra... a! O tuo tarpu Palangos sąjūdininkai su trispalve jiems atliepia: „Valio... o!.. Nuosavybės… Nepriklausomybės... Laisvės... Žemės...
Tada stebėjom ir stebėjomės. Dabar „stebėtojų vaikai stebisi“, kad karaliauja vienintelė teisybė: „Kirsk, spirk, gerbk pirmas, nes gyvenimas – tik invalido egzistencinė kova už sotesnį būvį“. Nesvarbu. Visko reikia. Todėl... Dar šis vienintelis geismas – „kuo ilgiau čia“.