Paauglystė veda aplinkkeliais arba emo, mama ir paauglė

Monika ŠIUGŽDAITĖ, 2009-02-25
Peržiūrėta
3003
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Tėvai nesusikalba su vaikais

Paauglystė, anot psichologų ir psichoterapeutų, pats sunkiausias žmogaus gyvenimo tarpsnis. Virsmas, kada vaikas tampa suaugusiuoju, siejamas su vidiniais prieštaravimais, maištavimu, savęs ieškojimu. Kartu su fiziologiniais pokyčiais (menstruacijos, balso mutacija, hormonų kaita) paauglys patiria įvairiausių emocijų pliūpsnius, neretai tėvus vedančius iš proto. „Nesusišneku su savo vaiku, pykstamės“, - dažnai girdėti iš tėvų, auginančių paaugliško amžiaus vaikus, lūpų.

Tai kaip vis dėlto tėvai turėtų elgtis, siekdami su vaiku palaikyti ryšį, būti draugais, o ne priešais? Turbūt kiekviena mama ir tėtis turėtų savą atsakymą. Tačiau skaitytojams šį kartą – tikra palangiškės mamos istorija.

 

Prasidėjo barniai

„Viskas prasidėjo, kai dukrai buvo trylika metų. Iš geros, mielos mergaitės, žaidžiančios su lėlemis ji staiga pasikeitė į uždarą ir apgaulingą paauglę. Nustojome bendrauti – jos neprakalbindavau. Ji nustojo man pasakoti ir dalintis mintimis. Pradėjome pyktis. Tačiau labiausiai mane sukrėtė skambutis iš mokyklos. Mokyklos pavaduotoja man pranešė, jog mano dukra elgiasi ir atrodo keistai. Pasirodo, ji, išeidama iš namų vilkėdavo vienais drabužiais, o mokykloje persirengdavo - dažniausiai juodai, pradėjo ryškiai dažyti akis. Ji šitaip elgėsi ne viena, buvo ir bendraminčių. Mokytojams papriekaištavus dėl mokyklos tvarkos, rengimosi taisyklių, mergaitės argumentavo vaiko teisėmis, laisve ir panašiais dalykais, kuriuos žino kone kiekvienas tokio amžiaus paauglys ir tuo manipuliuoja. Supratau, kad ji tapo apgaulinga – namie tarsi vienokia, o už namų sienų ji tapdavo visai kitu žmogumi. Susirūpinau, bandžiau kalbėtis, tačiau veltui. Ji man tiesiog atsakydavo, kad tai jos teisė, jos mėgiamas stilius, ir jog aš neturiu teisės kištis. Prasidėjo dar didesni barniai, nešnekėjimas“, - atviravo mama.

 

Pasakoja, kad padėtų kitiems

Palangiškė dukrą augina ne viena. Išsiskyrusi su tikruoju dukters tėvu, moteris turi draugą. Dukra niekada nerodė noro bendrauti su tėvu, tad moteris (pavadinkime ją Asta – redakcijai tikrasis vardas žinomas) nemano, jog maištavimo užuomazga – tėvo trūkumas. Mergaitė augo pilnavertėje šeimoje. Asta, tik prabėgus porai metų, sudėliojo kai kurias smulkmenas į vientisą istoriją. „Tai lyg košmaras, kuris, norėčiau tikėti, jau praėjo, tačiau nerimo manyje dar gausu. O jei tai vėl pasikartos?“, - nerimavo moteris, atverdama savo istoriją spaudai. Juk vis dėlto, ne kiekvienas mūsų sugeba dalintis sunkiais išgyvenimais, o juo labiau pripažinti, jog buvę ar yra bėdų. Asta tikisi, jog atvirai papasakota istorija pagelbės kam nors, turinčiam panašių rūpesčių.

 

Skambutis iš mokyklos

„Tad nuo to skambučio mokykloje aš labai sunerimau. Kadangi su dukra kalbėtis nesisekė, ėmiau ją tikrinti. Kartą pastebėjau, jog jos riešai supjaustyti. Atradau peiliukų kuprinėje. Pastebėjau, kad jei perkame rūbus, ji primygtinai prašo juodų – jei džinsai, tai juodi, jei megztukas, tai juodas. Tačiau iki tol, kol pradėjau domėtis, nesupratau, kas tai – buvau girdėjusi apie jaunimą, kuris mėgsta lankytis kapinėse, rengiasi juodai. Tačiau mano dukra iš tiesų domėjosi emo stiliumi. Daug informacijos atradau internete, ėmiau domėtis su kuo ji bendrauja internetu, ką veikia prie kompiuterio. Atradau eilių, gilių minčių – visa tai buvo emocinga, daug – apie skausmą, mirtį, neteisingą pasaulį. Visos nuotraukos – skausmingos, daugybė kraujuojančių širdžių, kraujo“, - pasakojo moteris apie savo ieškojimus atsakymų į iškilusius opius klausimus.    

 

Žalojo save

Astai rūpestį kėlė ne tik veikla, kuria domėjosi dukra, bet ir pavojingi veiksmai su savimi. „Kad ir koks judėjimas, mada ar veikla bebūtų, man siaubą kėlė mintis, jog ji pati save žaloja. Ir tik gerokai vėliau išgirdau, jog tai tarsi emo judėjimo dalis – kai skauda viduje, kai išgyveni, fizinis skausmas suaštrina esamus pojūčius“, - teigė Asta, kuriai ir dabar, praėjus daug laiko nuo įvykių, sukrėtusių šeimą, emo judėjimas išliko itin pavojingai skambančiu judėjimu, skauduliu.

„Jai tebuvo trylika. Vieną dieną prieš Naujuosius metus ji manęs paprašė, jog išleisčiau ją Naujuosius sutikti pas klaipėdietį berniuką, kuriam buvo panašiai – keturiolika metų. Aš kategoriškai nesutikau. Ne tokio amžiaus mergaitėms pas berniukus važinėti, su nakvyne, į kitą miestą. Juolab, kad jo net nepažinojau. Uždraudžiau net tada, kai paskambino berniuko mama, prisistatė pedagoge, ramino, jog „esam padori, tvarkinga šeima ir nieko blogo nenutiks“. Tad mano dukra liko namie“, - pasakojo palangiškė.

 

Motiniškas instinktas padėjo

Tačiau kitas įvykis giliai sukrėtė šeimą. „Vieną lietingą vakarą Lidija (dukros vardas pakeistas - aut.past.) išėjo į dailės mokyklą. Mama nesulaukė jos kelias valandas ir išsigando. „Pylė toks stiprus lietus, kad net nematyti kelio. Ji neturėjo telefono, prisiskambinti negalėjau. Nerimo krečiama suskubau jos ieškoti. Žinojau, kad tomis dienomis turėjo būti to berniuko, su kuriuo ji bendravo internetu gimtadienis. It nujausdama, kad prireiks, iš anksčiau buvau išsisaugojusi jo mamos telefoną, tačiau paskambinus, mama nesugebėjo pasakyti, kur yra jos nepilnametis sūnus. Ji žinojo tik tiek, kad jis su draugais švenčia kažkokioje pirtelėje Klaipėdoje. Man nesuvokiama, kaip tėvai gali šitaip leisti. Paprašiau mamos, kad ji padėtų man rasti dukrą – įtariau, kad ji gali būti ten. Tačiau mama supyko, išsijungė telefoną. Štai ir padori ir patikima šeima... Visi man: „kur tu ją rasi, dar Klaipėdoj, tokiu oru“, o aš motiniško instinkto vedama išvažiavau jos ieškoti. Nežinojau nieko – nei kur, nei kaip, bet išvažiavau. Apytikslėj vietoj išmaišiau visus kampus ir jau beveik netekus vilties, motiniškos intuicijos genama, atradau ją pirtelėje šalia Klaipėdos. Tiesiog pamačiau žiburėlį numanomoj vietoj, laukuose ir buvau įsitikinus, kad man būtent ten reikia. Ant keliuko šalia pirtelės, stovėjo keletas prabangių, gerų automobilių, o juose – suaugę vyrai. Nesupratau, kur pakliuvau. Pačioje pirtelėje nustėrau – tarp kelių dešimčių paauglių nesimatė nei vieno suaugusio. Pasijutau lyg papuolusi į sektos susirinkimą. Tyla, paaugliai bendrauja, kas šiaip rymo. Buvo labai nejauku. Dukrą atradau susigūžusią kampe, tarsi apkvaitusią, vyzdžiai išsiplėtę, o pati apdujusi, tyli. Važiuojant namo paskambinau policijai. Nurodžiau vietą, kurioje daugybė paauglių ir be įtartinų suaugusių vyrų mašinose (kurių išėjus iš pirtelės nebeliko nei vieno), nėra, kad mano duktė buvo patekusi į tokią vietą be mano žinios, kad ten gali būti vartojami svaigalai – galbūt narkotinės medžiagos. Man buvo pasakyta, kad esu pati kalta, kad išleidžiu dukrą ir jie nieko netikrins. Po to savaitgalio Klaipėdoje dingo dvi paauglės. Kas žino, gal iš ten?“, - pasakojo mama skausmingus įvykius.

 

Ėmė keistis

Po to, pamažu, tačiau viskas ėmė keistis. Nors dabar dukra pakeitė ir rengimosi stilių, atrado naujos veiklos, kardinaliai pasikeitė draugų ratas, moteris teigia, kad jai vis dar neramu. „Nežinau, kada išmoksiu vėl ja pasitikėti. Nors jau ėmėm kalbėtis, išgirdau jos mintis apie psichologijos, gal architektūros studijas, esu krečiama nerimo, kai ji ilgiau negrįžta – iš karto skambinu. Norėčiau tikėti, kad tai viskas, tačiau motiniškai neramu“, - nuoširdžiai sakė mama. Moteris džiaugiasi dukros noru rengtis spalvingus drabužius, domėjimusi mokykliniais reikalais, sustiprėjusiu atsakomybės jausmu. „Galbūt tai buvo tik laikinas ieškojimas, pabandymas. Tačiau ji ir dabar nešneka apie emo nieko bloga. Kai Lietuvą sukrėtė žinios apie mergaičių, susidomėjusių emo judėjimu, savižudybes, ji tepasakė, kad „emo šitaip nedarytų“. Emo stilius, tikina ji mane, neskatina žudytis, o tik suburia emocingus ir giliaminčius paauglius į vieną visumą. Tačiau man tai iki šiol – neigiamas įspūdis, neramumas. Tačiau džiaugiuosi – išgyvenusi nuotaikų kaitas, minčių lietų, daug visko, ji tapo kone psichologe, puikiai suprantančia žmones, gelbstinčia jiems patarimais. Man ir kiti žmonės yra sakę, kad ji tapo kone psichologe. Be to, manau, kad ji pradeda norėti patikti berniukams – juoda spalva, nykumas nyksta, ji tiesiog graži ir įdomi mergaitė“, - pirmą kartą šyptelėjo Asta. Nuo vaikystės buvusi meniška, dukra paslapčia tarsteli, jog galbūt norėtų studijuoti architektūrą, domisi, skaito knygas.

 

Moko gyventi

Asta sako, jog yra griežta mama. Jos nuomone, perdėtas tėvų liberalumas, pernelyg didelė laisvė, nereikalaujant atsakomybės, nėra gerai. Nėra gerai ir tai, kai tėvai, aprengę ir pamaitinę vaikus, užmiršta domėtis ką jie veikia, kuo gyvena, kaip jaučiasi. „Aš paauglystės neturėjau. 14 metų jau mokiausi, reikėjo savimi pasirūpinti, žiūrėti į gyvenimą. Tad savo paauglystės išgyvenimais su dukra pasidalinti negaliu. Tačiau dukra jau žino, kad gyvenimas sudėtingas, žino, ką reiškia tėvų rūpestis, uždirbami pinigai, pati taip pat juos užsidirba“, - kalbėjo pašnekovė, prisipažinusi, jog yra laiminga, vėl su dukra tampanti tikromis draugėmis.

Laikas gydo žaizdas. Galbūt paklydimai, ieškojimai tik padeda susigaudyti paklydusiam paaugliui. Gerai, kai viskas gerai baigiasi, tačiau tėvų atsakomybė šiuo klausimu – milžiniška. Tad be pastangų ir noro, geranoriškumo ir supratingumo, niekas neišsisprendžia. Viena (tikimės) laiminga istorija galbūt pagelbės tėvams, kurie jaučiasi vieni sunkiuose santykiuose su vaikais. Padės suprasti, jog augantis žmogus – nenuspėjamas, sugebantis paslysti, paklysti. Tereikia norėti jam padėti.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Liepos 3 d. „Kablys+Jūra“ erdvėje Palangoje įvyko oficialus menininko Algio Kriščiūno parodos „Sapnuojant gyvenimą“ atidarymas. 


Baltas popieriaus lapas, kaip diena, kuri atėjo ir praėjo. 


„Buvo ankstus 2013-ųjų metų Kūčių rytas...Mano sūnus Lukas jau gyveno ir studijavo Londone. Aš – Briuselyje ir laukiau Luko atvažiuojant pas mane Kalėdoms. Tačiau jo nesulaukiau...“ – Jūratė Ardour, Luko mama, prisiminė „Palangos tiltui“. Mamą netrukus pribloškė baisi žinia: sūnus pakliuvo į kraupią auto avariją ir jo gyvybė – ant...


Visai Lietuvai kalbant apie Saulių Skvernelį užklupusią sunkią ligą – premjeras serga pirmos stadijos limfoma, vėžiu, Palangos politikai, vaizdžiai tariant, noriai kalba apie gyvybę Marse ir gėjų teises, tik ne apie savo sveikatą. „Palangos tilto“ šaltiniai kurorto sveikatos įstaigose teigė, kad miesto politiką jose išvysti galima išvysti nebent su sloga....


Petro Gražulio dukters mama Birutė Navickaitė (32 m.) nusprendė keistis iš esmės. Atkakli moteris atsisakė žalingų įpročių, jau ilgai trugdžiusių jai kurti pilnavertį gyvenimą. Apie tai ji pranešė socialiniuose tinkluose. „Mirštu kaip noriu rūkyt, bet geriau mirsiu, nei surūkysiu dar nors vieną tą bjaurų daiktą. Keletas dienų be cigaretės. Jaučiuosi baisiai, bet...


Užmaršties dulkėms lemta nusėti ant daiktų, kuriuos kažkada lietė žmogaus rankos,drabužių , kuriais jis vilkėjo, tik nuotraukoms, paslėptomssenuose nuotraukų albumuose, laikas nemarus. Žmonių atminimais jis atgyja iš naujo. Istoriją apie rusų tautybės mažą mergaitę,karo audrų nublokštą į pajūrio miestelį, Palangą,ir jos įtėvius, Albiną ir Kazimierą Paulauskus...


Į redakciją užėjusi sudėtingo likimo jauna moteris guodėsi, kad jos penkiametę dukrą Palangos vaiko teisių apsaugos darbuotojos, padedant policijos pareigūnams, „atėmė“ jai socialinę darbuotoją negražiai pavadinus. „Nesusilaikiau, pripažįstu. Paskui man daug kas sakė, kodėl aš nepatylėjau. Bet negalėjau. Mano nuomone, ji to buvo verta“, – įsitikinusi...


Artėjant vienai iš pačių gražiausių pavasario švenčių – Motinos dienai – mintys skrieja pas mamas. Būti motina – neabejotinai prasmingas ir pasiaukojimo reikalaujantis kelias, tačiau džiaugsmo ir ašarų kiekvienai mamai Dievulis atseikėja skirtingai. Vienintelė palangiškės Inos Sudimtienės dukra Danielė – ypatingas vaikas. Nors supantį...


Tradiciniame ketvirtajame praėjusių metų gruodį Palangos moterų klubo „Lions“ surengtame labdaros vakare „Sapnuok baltai“, kuriame rinktos lėšos palangiškių šeimoms, auginančioms vaikus su negalia, svečiai buvo itin dosnūs: paaukota apie 10 tūkst. Lt. Dosnių aukotojų ir „Lions“ moterų dėka Deividas Kavalskis ir jo mama gali gyventi savo...


„Gal kam nors mano istorija padės? Juk ne aš viena esu turėjusi problemų su savo vaiku“, - teigė palangiškė mama, nuoširdžiai ir atvirai papasakojusi istoriją apie savo dukros paaugliškas bėdas, ieškojimus ir motinišką nerimą.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius